Svetimų emocijų prieblandoje

Vienas įdomiausių pretendentų šių metų "Oskarų" sąraše – Steveno Spielbergo istorinė drama "Valstybės paslaptis" ("The Post"). Juostoje pasakojama apie vadinamuosius Pentagono dokumentus. 1971 m. laikraštis "The New York Times" paviešino buvusio valstybės analitiko Danielio Ellsbergo (1931, filme vaidina Matthew Rhysas) neteisėtai pasisavintą JAV gynybos departamento archyvą, susijusį su Amerikos veiksmais Vietname nuo 1945-ųjų iki 1967-ųjų.

Medžiaga buvo surinkta ir suarchyvuota Roberto McNamaros (1916–2009) iniciatyva. Pastarasis buvo ilgametis JAV gynybos sekretorius (nuo 1961 iki 1968 m.), ėjęs šias pareigas prezidentaujant Johnui F.Kennedy (1917–1963) bei Lyndonui B.Johnsonui (1908–1973). Tuo pat metu R.McNamara buvo vienas svarbiausių Vietnamo karo architektų. "Pentagono dokumentus" jis ruošė slapta, kaip šaltinį būsimiesiems istorikams, politikams ir diplomatams.

Nemažą dalį paskutinių savo gyvenimo dienų R.McNamara skyrė saviplakai, tad nesunku atspėti, jog minėtą archyvą jis rengė savo sąžinei nuraminti. Tam buvo skirtas ir "Oskarą" laimėjęs dokumentinis filmas "Karo rūkas: vienuolika pamokų iš R.McNamaros gyvenimo" ("The Fog of War: Eleven Lessons from Life of Robert S.McNamara", 2003). "Valstybės paslaptyje" ši įdomi ir svarbi asmenybė pateikiama, kaip siaubingų klaidų pridaręs, bet itin atgailaujantis ir atleidimo laukiantis žmogus (vaidina Bruce‘as Greenwoodas).

Pati archyvo informacija nebuvo itin pavojinga, tačiau patekusi į viešumą sukėlė nemažą triukšmą, mat tuo metu savo piką išgyveno ir Gėlių vaikų siautėjimas, tad viskas, kas susiję su Vietnamo karu, gebėdavo itin įaudrinti visuomenę.

"Valstybės paslaptyje" daug dėmesio skiriama ir tuomečiam JAV prezidentui Richardui Nixonui (1913–1994). Trisdešimt septintasis JAV prezidentas taip ir nepasirodo juostoje, tačiau apie jį visą laiką kalbama (vienareikšmiškai negatyviai). Naujausias S.Spielbergo filmas šiuo klausimu nėra išmintis ir laikosi ilgalaikės popkultūros tradicijos. Nėra kito politiko JAV ir pasaulio istorijoje, kuris būtų toks nekenčiamas ir jau daugelį metų įamžinamas vien negatyviai. Žiūrintys Holivudo filmus, serialus, besidomintys muzika, literatūra, istorija ir kitomis JAV kultūros sritimis tą nesunkiai turėjo pastebėti.

Bet ar iš tiesų Dickas (Richardo mažybinė forma) to nusipelnė? Ar jis iš tiesų buvo toks blogas? Juk net šiurpiausi politiniai monstrai – Aldolfas ir Josifas turi būrius ištikimų gerbėjų. Ar tai reiškia, kad R.Nixonas savo darbais juos pralenkė? Šio politiko valdymo laikotarpis siejasi su daugybe kontroversiškų įvykių ir procesų. Iš savo pirmtakų R.Nixono administracija (kurioje netrūko spalvingų asmenybių, pvz. Henry Kissingeris) paveldėjo Vietnamo karą bei įvairias socialines problemas, kurioms spręsti padarė nemažai prieštaringai vertinamų žingsnių.

Vietnamo kare vienas kontroversiškiausių veiksmų buvo JAV pajėgų įsiveržimas į kaimyninę Kambodžą, siekiant užklupti Šiaurės Vietnamo komunistus iš šono. Visas kortas dar labiau sumaišė Gėlių vaikų maištas JAV Kento universitete. Jo metu jauni nacionalinės gvardijos nariai nušovė keturis savo bendraamžius. Nepaisant to, Vietnamo karas baigėsi valdant būtent šiam prezidentui. Taip pat būtent R.Nixono valdymo metu įvyko perversmas Čilėje, atvedęs į valdžią Augusto Pinochetą (1915–2006). Prie to prisidėjo atvira JAV tarnybų veikla bei R.Nixono administracijos sprendimai.

Lemiamas įvykis, išvertęs R.Nixoną iš posto, – vadinamasis Watergatas (1972 m.). Vieną naktį demokratų partijos būstinėje, Watergato viešbutyje, buvo sugauti įsilaužėliai, montavę pasiklausymo įrangą. Netruko paaiškėti, jog tai žmonės, susiję su R.Nixono aplinka. Žurnalistų ir teisėsaugos tyrimų metu surinkta informacija leido suprasti, jog prezidentas veikiausiai žinojo apie šią savo šalininkų veiklą, suprato, kuo tai gresia, bet vis tiek jų nesustabdė. R.Nixonui grėsė apkalta, tačiau jis nusprendė pasitraukti pats.

Prie neigiamo R.Nixono įvaizdžio prisidėjo ir jo asmeninės savybės bei su masėmis prasilenkiantis požiūris į tam tikrus reiškinius, kad ir tuos pačius Gėlių vaikus. T.y., R.Nixonas buvo vienas tų prezidentų, kuris nesistengė būti visuomenės troškimų simuliakru. Jis pasirinko sprendimą būti savimi – kiek grubiu, senamadišku ir storžievišku, kietakakčiu amerikiečiu.

Visas šis popkultūros negatyvumas užgožia objektyvią realybę ir neleidžia įvertinti kitos šio prezidento veiklos pusės. Tai padaryti svarbu, mat visi R.Nixono administracijos priimti sprendimai turėjo ilgalaikių pasekmių, liečiančių net ir dabartinę politiką. Vidaus politikoje R.Nixonas sustiprino socialinio draudimo išmokas, įvedė minimalų mokestį turtingiesiems ir užtikrino minimalias pajamas skurstantiems. Jo prielankumo dėka buvo sukurtos Vartotojų apsaugos ir Aplinkos apsaugos komisijos bei mestos ypatingai didelės pajėgos kovoje su nusikalstamumu. Jis netgi bandė įvesti kažką panašaus į dabartinę "Obamacare". Užsienio politikoje vienas svarbiausių R.Nixono administracijos pasiekimų, turėjusių ilgalaikių padarinių – santykių su Kinija atšildymas.

Prezidento bendražygio H.Kissingerio dėka sugebėta įlįsti "pro rakto skylutę", susidariusią pašlijus SSRS bei Kinijos ryšiams. Reikėtų konstatuoti, jog R.Nixono ir jo administracijos įvaizdis popkultūroje nėra susijęs su objektyvia realybe. Jis sietinas su subjektyviomis žmonių emocijomis, kurie tais laikais buvo jauni (dabar jiems per 70 m.). Šie istoriniai įvykiai yra tiesiogiai susiję su jų svajonėmis, lūkesčiais, potyriais, džiaugsmais ir vargais. Tai verta dėmesio, jeigu kūrėjas bando perteikti visą to laikotarpio nuotaikų ir gyvenimo realijų mozaiką.

Vertinant konkrečias asmenybes (R.Nixoną arba R.McNamarą), jų veiklą, priimtus sprendimus arba procesus (Vietnamo karą), negalima vadovautis svetimomis emocijomis, o būtina atsižvelgti į bendrą kontekstą ir ilgalaikes tų veiksmų pasekmes. Tai svarbu suvokti, norint netapti daržove šiame informacijos pertekliaus bei melagysčių ir manipuliacijų vešėjimo amžiuje.



NAUJAUSI KOMENTARAI

pavyzdžiui aš

pavyzdžiui aš portretas
lig šiol laikiausi visai kitokios nuomonės apie tą prezidentą, turbūt reikės pakeisti požiūrį po šito rašinio, nes anksčiau minimų Niksono nuopelnų niekas neakcentavo.

klasimas

klasimas portretas
bent vieną tokį Nixoną turėtume Lietuvoje, atrodytume solidžiau, o dabar tik apmaudas ir liudesys dėl valstiečių sektantų valdžioje. Jei ką, nebalsavau už juos ir kitiems nepatariau. Įtariau, kad bus nesąmonių, tačiau tai kas įvyko pribloškė. Kur bent vienas Lietuvos Nixonas, kad padarytų tvarką?

nuomonė

nuomonė portretas
pavyzdžiui man tas nixonas simpatiškas žymiai labiau už trumpą, jau nekalbant apie kokį putina.
VISI KOMENTARAI 3

Galerijos

  • Skaitymo pagirios
    Skaitymo pagirios

    Skaudėjo galvą, nes gegužęs 7 d., kaip ir kasmet, buvo švenčiama Knygos diena. Skaitytoja vėl padaugino – per daug prisiskaitė, nes be saiko varė iki paryčių. Tada prisiekė – daugiau nė puslapio, na, nebent tik savaitgaliais ir t...

  • Lauko išvietės paveldas
    Lauko išvietės paveldas

    Kerenskių giminės atstovas Aleksandras Fiodorovičius (1881–1970) jau buvo dingęs, tačiau Laikinosios vyriausybės nariai to dar nežinojo ir 1917 m. spalio 25 d. (pagal Julijaus kalendorių) popietę susirinko į paskutinį savo posėdį. ...

    7
  • Auksinis aštuonetas
    Auksinis aštuonetas

    Yra toks smagus filmas „Oušeno aštuntukas“ apie pramuštgalvių šutvę ir jų tobulą vagystę. Bet kalba šįkart ne apie holivudišką versiją. Lietuviškas variantas kur kas įdomesnis – čia a...

    2
  • Kodėl mes ne Amerika?
    Kodėl mes ne Amerika?

    Kodėl mūsų rinkimų kampanijos atrodo kaip melancholijos persmelktas moliūgas juodame lauke. Lauke, kur mėnulis šviečia visur, išskyrus jį. ...

    6
  • E. Lucasas: Europa privalo skirti daugiau lėšų gynybai
    E. Lucasas: Europa privalo skirti daugiau lėšų gynybai

    Buvęs (ir galimai būsimas) JAV prezidentas Donaldas Trumpas į aljansus žiūri per sandorių prizmę. Jo kalbose nėra miglotos retorikos apie vadinamosios D dienos išsilaipinimą, Berlyno sieną ar džiaugsmingą Europos susivienijimą 1989–19...

    6
  • Poetų ar miestų karas?
    Poetų ar miestų karas?

    Kiekviena XX a. kauniečių karta užaugo su sava Vilniaus idėja. Dabar nė vienas jų vasaros neįsivaizduoja be pajūrio, tarpukariu ateities neįsivaizdavo be Vilniaus. Jų nenoru „nurimti be Vilniaus“ sumaniai pasinaudojo ir Kremlius, š...

    3
  • Kiekviena diena – lyg asilų šventė
    Kiekviena diena – lyg asilų šventė

    Vos tik dienraštyje pasirodė straipsnis apie trijų Baltijos šalių sėkmę, patirtą per 20 metų Europos Sąjungoje, iškart sučiurleno komentatorių pagiežos upeliai. ...

    21
  • V. Matijošaitis apie verslo pasitraukimą iš Rusijos: visi žinojo, kad čia buvo tik laiko klausimas
    V. Matijošaitis apie verslo pasitraukimą iš Rusijos: visi žinojo, kad čia buvo tik laiko klausimas

    Jeigu iki šiol dirbčiau versle, pastarasis laikotarpis būtų skirtas vien atsakinėjimui į klausimus „kas, kaip, kada ir už kiek“. Tema jau išsemta, bet klausimai pilasi toliau. Kai kas negali susitaikyti su mintimi, kad „Vi...

    104
  • Palangoje galėjome stebėti vieningos kultūros Europą
    Palangoje galėjome stebėti vieningos kultūros Europą

    Savaitgalį teko praleisti Palangoje. Mero Šarūno Vaitkaus kvietimu teko dalyvauti Palangoje įvykusiame Europos brasbandų (varinių pučiamųjų orkestrų) čempionate. ...

    2
  • Nusilenkti Mamai
    Nusilenkti Mamai

    Draugė net šastelėjo nuo mobiliojo telefono. „Nenoriu matyti to išsigimimo!“ – nė nedirstelėjo į nuotrauką, kurioje ant baltai užklotos pakylos gėlių jūroje guli ... šuo. Pašarvotas. Savo skausmu socialin...

    1
Daugiau straipsnių