Aplankiusios Lopaičių piliakalnį mudvi su bičiule važiavome į Varnius pietauti. Staiga šalia mūsų mašinos išniro nežinia iš kur atskridęs didžiulis tamsiai rudas suopis. Jis mus lydėjo kažkaip primygtinai, tarsi rodydamas kelią.

Važiavome lyg užkerėtos, stebėdamosi, kad šis galingas paukštis nesiliauja mūsų lydėti. Galutinai užmiršome alkį, kai staiga klyktelėjęs paukštis grakščiai pasuko ir nusklendė į dešinę, tarytum įsakmiai ragindamas mus sukti paskui jį, į kelio atsišakojimą tiesiai palei rodyklę: „Vembūtų piliakalnis“. Toptelėjo mintis, kad paukštis nori mums parodyti kažką ypatinga.

Atvykusios prie Vembūtų piliakalnio komplekso patraukėme keliuku pro simbolinius medinius vartus, vedančius į šventvietę, kur pūpsojo apsamanoję duburiuoti rieduliai, išdėlioti tam tikra tvarka ant kalno šlaitų. Vieni mūsų protėviams galbūt atstojo altorių, kiti gal buvo naudojami kalendoriniams skaičiavimams ar astronominiams stebėjimams. Akį patraukė būrys automobilių, pastatytų šlaito apačioje. Šventvietėje knibždėte knibždėjo įvairaus amžiaus vaikų ir paauglių.

„O! Kaip gražu!“, pamanėme, kad čia vyksta kažkokia šventė. Tačiau geriau įsižiūrėjusios pastebėjome kažką labai keista: prie simbolinių vartų į piliakalnį į žemę buvo prismaigstyta vytelių, ant jų kadaravo gėlėmis išmarginti virimo puodai, ant šventvietės šono bolavo iškasti ravai, sukalti kuolai ir įrengtas erdvus narvas su pašiūre nuo lietaus vištomis, kad sausos liktų, kol nukeliaus į Klaipėdos skautų turistinį puodą ir pavirs sultiniu.

Palypėjusios kiek aukštėliau, išvydome gerai įrengtą didžiulę lauko virtuvę, juodavo žemė, ištrypta kokių penkiasdešimties įvairaus amžiaus vaikų ir jaunuolių kojomis, keli jų stropiai lupo kopūstus. Dar kiek aukščiau tarp istorinę-kultūrinę, kai kam religinę ar ritualinę vertę turinčių akmenų mėlynavo ir žaliavo palapinės, ruseno laužų ugnys, mirgėjo šone įrengta lauko valgykla išradingai iš nurautų ir padžiautų paparčių sukonstruotomis sienomis. Šis vaizdas ėmė kirstis su ką tik žemėlapyje matytu užrašu, apibūdinančiu šią vietą: „Varnių kraštovaizdžio draustinis“. Dar aštriau klausimai ėmė kilti, kai pamatėme į kalno viršūnę reguliariai pakylančius ir nusileidžiančius vaikus. Ir kurgi jie eina? Ogi ant šventvietės viršūnės iškasta nuotekų duobė, pūpso šviežiai išraustas birus smėlis, sukaltos aukštos kartys ir iš juodo polietileno labai išmaniai sukonstruotas žmonių, prisistačiusių Klaipėdos skautais, lauko tualetas bei prausykla. Ir kopia sau geros mergaitės ir šaunūs berniukai į senolių šventvietę gamtinių reikalų atlikti.

„Dievui, Tėvynei ir artimui“ nusilengvinti ant Lietuvos, ant jos istorijos, kultūros ir protėvių gerbtos šventos vietos. Kodėl? Ar todėl, kad tai daug senesnė istorijos vieta nei katalikų kryžius, kurio ten nėra? Ar tai skautų vadovų tamsumas? Tai gal kitą sykį išsikasime lauko tualetą ir prie Gedimino pilies, kepsime vištas Kryžių kalne? Ten taip pat gražios vietos, tiktų iškyloms, ar ne?! Įdomu, kaip reaguotų broliai britai, jei kas įsirengtų tokią stovyklavietę Stounhendže?

Klausiame suaugusių vadovų, kas leido jums čia, piliakalnio komplekse, istorinio paveldo ir kraštovaizdžio draustinio vietoje, įsirengti stovyklą? Ar turite leidimą? Kokie jūsų vardai ir pavardės? Nuščiuvę ir suglumę jie atsisakė pasakyti savo pavardes, o leidimą, sakė, telefonu davusi Varnių regioninio parko direktorė Irena Zimblienė. Išsigandę skautų vadovai ėmė teisintis, kad nežinoję, jog čia piliakalnis. Na, taip, ši šventvietė, nors ir priklauso piliakalnio kompleksui, yra dar ne pats piliakalnis ir juridiškai, kaip mums vėliau paaiškino gerbiamos I.Zimblienės pavaduotuojas Kazys Praeras, dar nėra piliakalnis. Tačiau apačioje medinis užrašas, kaip ir protėviams buvę svarbūs akmenys, įkyriai byloja priešingai.

Taip, prisipažįsta taisyklių žinovas, Varnių regioninio parko direktorės pavaduotojas, maloniai šypsodamasis: „Kasti tualeto jie tikrai neturėjo teisės, jie privalėjo įsirengti biotualetą, bet paparčiai nėra įrašyti į Raudonąją knygą, todėl nieko čia blogo“.

Teisingai, nei ten augantys medžiai, nei velėna taip pat nėra įrašyti į Raudonąją knygą, tačiau ar, vadovaudamasi šia logika, kraštovaizdžio draustinyje galiu sau rauti ką noriu?