Aną savaitę kai kurie politikai ėmė gąsdinti, kad Baltijos šalys – nesaugios. Žinoma, kalta Rusija.

Priežasčių skambiai retorikai daug. Artėja Seimo rinkimai, Čikagos NATO susitikimas, į Rusijos prezidento postą grįžo Vladimiras Putinas ir t. t.

Kalbos apie Rusijos planuojamą Lietuvos „apsupimą“ per pastaruosius metus jau nestebina nieko. Eilinė retorika, tiesa pasakius, jau gan atsibodusi ir vargu ar ką bemobilizuojanti.

Už tai panašaus pobūdžio Lietuvos politikų pareiškimai labai gerai išnaudojami Kremliaus elito, kurio vienas svarbiausių uždavinių – įtikinti žadėtų ir žadamų permainų iki šiol nesulaukiančią visuomenę, kad kaimynai turi slaptų kėslų, todėl kas kitas, jei ne V.Putinas, juos sustabdys.

Kitaip sakant, šiuo atveju žengiame koja kojon su Kremliaus propagandos ruporais, su pasimėgavimu vaizduojančiais Baltijos šalių agresyvų antirusiškumą.

Kalbant apie Lietuvos saugumą, šiais laikais ne lėktuvų, tankų, reketų ar skydų skaičius lemia, saugūs mes ar ne.

Sakytume, ekonominis ir socialinis Lietuvos saugumas kur kas reikšmingesnis. Kadangi šiose svarbiose srityje pasiekimų tiek daug nėra, kiek karinio saugumo požiūriu (nors ir čia būtų galima ginčytis), tai šios dalį rinkėjų „mobilizuojančios“ kalbos pernelyg nestebina.

Kokių padarinių kalbos apie Rusijos pavojų sukelia santykiams su kaimynais ir mums patiems? Vaisius, regis, su kaupu skiname...

Be to, kalbos apie Rusijos keliamą karinį pavojų dar kartą parodo, kad Lietuva iki šiol taip ir netapo bent šiek tiek blaiviau į grėsmes žiūrinčia valstybe.

Jei kas dar mano, kad Rusija dėl priešraketinės gynybos nusileis ir tyliai su tuo susitaikys, klysta.

Kodėl? Pasipriešinimas JAV skydui Rytų Europoje – Kremliaus prestižo reikalas. Kaip nepakeičiamasis V.Putinas ketina įrodyti savo visuomenei, kad jis stiprus lyderis, jog jo kalbos apie Rusiją – didžiąją pasaulio galią – ne iš piršto laužtos, jei jis nesugeba duoti atkirčio vakariečiams?

Žinoma, Lietuva nieko negali nulemti dėl skydo, tačiau bent jau tyli laikysena šiuo klausimu išspręstų nemažai problemų. Ar tik ne liaudies išmintis byloja „tyla – gera byla“?

Iš esmės, šis pamąstymas visai ne apie skydą, o mūsų užsienio politiką.

Blogiausia, kad panašūs aršūs pareiškimai, neduodantys jokios apčiuopiamos naudos mūsų valstybei, niekais paverčia visas pastangas bent šiek tiek konstruktyviau kalbėti su kaimynais.

Kad ir kaip būtų, su kaimynais teks kalbėtis ir daugeliu atveju iniciatyvą turėsime rodyti būtent mes... Pyktis užsienio politikoje galima, bet tik tada, kai kalbama apie nacionalinius interesus arba jų pažeidimą, o ne politinę savireklamą. Ar įtampos eskalacija regione – mūsų nacionalinis interesas? Gal nuo Rusijos raketų lietuviai bėga iš Lietuvos?

Kitas klausimas. Ar mūsų užsienio politikos planuotojai iš skirtingų institucijų kartais suderina savo pozicijas vienu ar kitu klausimu? Viena institucija, regis, žengia pragmatiniu keliu, kita toliau vadovaujasi Šaltojo karo laikų klišėmis...

Žinoma, kiekvienas moralinis autoritetas gali savo nuomonę pareikšti, tačiau oficialaus valstybės tarnautojo pozicija – oficiali Lietuvos pozicija.