Lietuvoje Rusija – priešė, na, o ir Rusijoje į Baltijos šalių gyventojus žiūrima neigiamai. Kodėl su Rusija mes nesugyvename? Kur iš tiesų šios problemos ištakos? Pokalbis apie Rusijos ir Lietuvos santykius ir jų perspektyvą – su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docente dr. Dovile Jakniūnaite.
– Kaip atsitiko, kad po SSRS žlugimo Rusija tapo pagrindine grėsme Lietuvoje? Ar įmanomos natūralios permainos ir ar Rusija gali mums vieną dieną tapti partnere, o ne nuolatine grėsminga kaimyne?
– Labai trumpą laikotarpį nuo 1990 iki 1991 m. Lietuva ir Rusija palaikė pagarbius ir draugiškus santykius: viena tuomet dar siekė tarptautinio pripažinimo, o kita – didesnio suvereniteto. Rusijai tapus SSRS teisių perėmėja, branduoline valstybe, Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos nuolatinės narės statusą turinčia valstybe, viskas pasikeitė ir apie jokią dvišalių santykių simetriją nuo to laiko jau nebegalime kalbėti. Pradedant derybomis dėl kariuomenės išvedimo, sienos sutarties, Kaliningrado tranzito, nekalbant jau apie Lietuvos stojimo į NATO procesą, nuolatos kildavo įtampa su Rusija, kuri niekados nepasižymėjo geranoriškumu jokiose derybose.
Lietuvos istorinės tapatybės kertinis akmuo – jos nebuvimas Rusija ir Rusijos sudėtyje. Pridėjus prie to Lietuvos istorines patirtis ir jų atminties konstravimą, su kuria sieta ir siejama yra ir dabartinė Rusija, taip pat kai kurių politinių jėgų bandymus pasinaudoti Rusijos korta vidaus politikos žaidimuose, ir yra tokia situacija, kai Rusija tampa didžiausiu tiek fiziniu, tiek idėjiniu, vertybiniu priešu. Be to, reikėtų pastebėti, kad Rusija, švelniai tariant, nėra geros ir sėkmingos, savo piliečiais besirūpinančios valstybės pavyzdys. Tai valstybė, kurios elitas rūpinasi valdžios išsaugojimu, bandydamas įtikinti savo piliečius, kad jų šalis yra atakuojama, nuvertinta, išnaudojama.
Baltijos valstybių priešiškumas (kuris pabrėžiamas per esą rusų nemėgimą ar radikalų nacionalizmą) yra tik viena iš istorijų, kuriomis Rusijoje palaikomas priešiško išorinio pasaulio vaizdas.
Žinoma, teigti, kad permainų niekada neįvyks, būtų neatsakinga – niekada negali žinoti, kada pamatysime juodą gulbę tarp galybės baltų. Manau, kad galima įsivaizduoti pasaulį, kuriame Lietuva turėtų jei ne draugiškus, tai bent jau konstruktyvius, dalykiškus santykius su Rusija. Tik klausimas, kuriame amžiuje tai galėtų atsitikti. Taip, kaip šiuo metu yra valdoma Rusija, kokius lyderius jos žmonės linkę palaikyti, koks politinis elitas dominuoja ir konkuruoja dėl vadžios ir koks yra žemas politinio ir pilietinio aktyvumo lygis šalies regionuose, labai sunku manyti, kad tai galėtų įvykti Vladimiro Putino valdymo metais, kurie gali gerokai užsitęsti.
Revoliucija "iš apačios" Rusijoje vargu ar įmanoma, o politinio elito pasiruošimas iš savo gretų išrinkti demokratišką lyderį yra labai abejotinas. Kol Rusija liks tokia, kokia yra dabar, dvišalių santykių pagerėjimo tikrai nėra prasmės tikėtis.
– Valstybės tapatybės konstravimas per santykius su kitomis valstybėmis – kaip tai veikia tarpvalstybinius santykius? Turiu galvoje, ar, esant tokiai situacijai, kai atsakingi už užsienio politiką pareigūnai, politikai, ekspertai nuolatos kartoja, kad kokia nors valstybė kelia grėsmę, apskritai galime kada nors tikėtis nuoširdžių ir abipuse pagarba grįstų tarpvalstybinių santykių?
– Žinoma, su grėsmę keliančia valstybe negalima, neįmanoma kurti jokių santykių. Dabartinėje situacijoje turbūt mažai kas teigtų, kad egzistuoja bent kokios nors prielaidos gerinti santykius, net jei ir, pavadinkime, fizinės grėsmės iš Rusijos pusės tikimybė nėra didelė.
Šiuo metu Rusija pati itin smarkiai prisideda prie iki tol jau Lietuvoje stipriai įsitvirtinusio jos kaip nepatikimos, agresyvios ir netgi neprognozuojamos valstybės vaizdinio stiprinimo.
– Susidaro įspūdis, kad daugelis Lietuvos žmonių nuoširdžiai tiki, kad "sugrįš rusai", o "amerikiečiai mus išgelbės...", na, o Rusijoje daugelis iki šiol mano, kad Vakarai – amžinas varžovas, o Baltijos šalys tebėra SSRS ir "kone mūsų žemė".
– Rusijoje jau seniai yra įsitvirtinusi ir pastaraisiais metais itin suintensyvėjusi antivakarietiška retorika, kuri dominuoja tiek paties prezidento V.Putino, tiek didžiojoje dalyje rusiškos žiniasklaidos. Vyrauja įsitikinimas, kad Vakarai siekia paversti Rusiją tuo, kuo ji negali būti, ir kad JAV siekia viena dominuoti globaliame pasaulyje.
Todėl neatsitiktinai nuolat palaikoma idėja apie daugiapolio pasaulio būtinybę ir idėja apie tai, kaip yra svarbu, kad egzistuotų alternatyvūs globalūs galios centrai. Atrodo, kad V.Putino vizijoje vienas iš jų yra ir Rusija – valstybė, palaikanti tradicinę pasaulio tvarką, kur aukščiausias idealas yra suvereniteto gynimas (kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų Ukrainos įvykių kontekste) ir nesikišimo į kitų valstybių vidaus reikalus principas.
Na, o dėl lietuvių tikėjimo, kad "sugrįš rusai" – tokiam teiginiui patvirtinti ar paneigti reikėtų bent kažkokių apklausų. Bet jeigu mes žiūrėtume ar skaitytume vien lietuvišką populiariąją žiniasklaidą, galima būtų taip sugalvoti, nes šiuo metu itin smarkiai formuojama bauginanti atmosfera ir vis stiprėja "tėvynės gynimo" retorika, kurios didžiausia negatyvi, nebūtinai tikslingas padarinys – vidinis susiskaldymas ir tam tikrų piliečių grupių pavertimas svetimais.
Pagaliau reikia suvokti, kad Rusija į Baltijos valstybes žiūri kiek kitaip nei į Ukrainą, Baltarusiją ar Kazachstaną. Tam tikra prasme Baltijos šalys jau yra Rusijos prarastos, tai, aišku, nesušvelnina Rusijos požiūrio, tačiau vis dėlto pamažu skatina Rusiją nebesieti savęs su Lietuva, Latvija ir Estija.
Kita vertus, toks pokytis tikrai netrukdo Rusijai rodyti Lietuvai nepagarbos ar savo elgesiu, kalbomis pabrėžti jos menkumą. Tokiame kontekste, žinoma, sunku įsivaizduoti bet kokį santykių gerėjimą.
– Žvelgiant į Rusijos vadovų kalbas Lietuvos atžvilgiu (ironiškus, pašaipius, gal net iš aukšto) – susidaro įspūdis, kad Lietuvą Rusija laiko neverta pagarbos, nors mes, priešingai, visuomet reikalaujame pagarbos iš Rusijos. Jūsų nuomone, toks rusų požiūris gali būti susijęs su tuo, kad mes dažnai esame linkę garsiai atkartoti didžiųjų Vakarų valstybių, ypač Jungtinių Valstijų (Rusijos varžovo ar net priešo) poziciją, taigi atrodome kaip neturintys stuburo "satelitai", sudarantys geopolitinį pleištą tarp Rusijos ir Europos?
– Nesutinku, kad Lietuvos užsienio politika atrodo bestuburė. Priešingai, nuo pat dešimtojo dešimtmečio pradžios ji yra aiškiai ir nuosekliai provakarietiška, pasisakanti už intensyvų transatlantinį bendradarbiavimą ir aktyvų Lietuvos įsitraukimą į kuo daugiau tarptautinių institucijų. Lygiai taip pat Lietuva beveik visada buvo skeptiška ar bent jau atsargi Rusijos ir jos politikos atžvilgiu.
Manyčiau, kad tik dėl gana užsispyrėliškos ir kategoriškos pozicijos Lietuva susilaukia pastabų ir kritikos iš Rusijos įvairiuose daugiašaliuose formatuose.
– Dažnai Lietuvoje sakoma, kad santykių su Rusija būklė – ne mūsų, o rusų problema. Sutinkate?
– Dėl prastų dvišalių santykių retai įmanoma apkaltinti tik vieną pusę. Tad vien tik Rusiją kaltinti dėl to, kad santykiai yra prasti, nebūtų sąžininga. Jau minėtoji užsispyrėliška Lietuvos pozicija Rusijos atžvilgiu tikrai neprisideda prie bent kokių idėjų gerinti santykius atsiradimo.
Kita vertus, kaip jau irgi esu paminėjusi – dabartinė Rusija su savo agresyvia užsienio politika ir noru pasipriešinti viskam, kas ateina iš Vakarų, ir turinčia lyderius, pasiryžusius sugrąžinti "šalies didybę", tikrai neleidžia manyti, kad prasti dvišaliai santykiai būtų vien tik Lietuvos kaltė.
Europos Sąjungos ir Jungtinių Valstijų sankcijos Rusijai
– Jungtinės Valstijos ir Europos Sąjunga smogė svarbiems Rusijos finansų, ginklų ir energetikos sektoriams. Paskelbdamas apie naujas baudžiamąsias priemones, JAV prezidentas Barackas Obama paneigė, kad Vakarai pradėjo naują Šaltąjį karą su buvusia sovietinių laikų priešininke, tačiau paragino Rusijos vadovą Vladimirą Putiną pakeisti kursą.
– JAV vadovas įspėjo, kad naujos sankcijos pakenks Rusijos ekonomikai, kuri ir taip artėja prie nulinio augimo, ir sakė, kad Vašingtonas turi įrodymų, jog Rusijos artilerija apšaudė ukrainiečių pajėgas. Pasak B.Obamos, šį mėnesį Ukrainoje įvykusi Malaizijos keleivinio lėktuvo, kurį, kaip manoma, numušė Rusijos apginkluoti separatistai, katastrofa padidino sąjungininkių ryžtą veikti drauge.
– Nors sankcijos nukreiptos prieš svarbiausius Rusijos ekonomikos sektorius ir žmones iš artimiausios V.Putino aplinkos, girdimi įspėjimai, kad dėl šių priemonių nukentės ir Europos ekonomika. Euro kursas JAV dolerio atžvilgiu smuko iki žemiausio lygio, rinkoms supratus, kad Briuselis pasirengęs imtis griežtų veiksmų prieš didžiausią energijos išteklių tiekėją Europai ir vieną iš svarbiausių prekybos partnerių.
– JAV iždo departamentas nurodė, kad sankcijos įvedamos trims finansų institucijoms – Rusijos vyriausybės kontroliuojamam VTB bankui, jo antrinei įmonei Maskvos bankui ir Rusijos žemės ūkio bankui. Sankcijos taip pat bus taikomos Rusijos valstybinei "Jungtinei laivų statybos korporacijai", statančiai torpedinius povandeninius laivus ir antvandeninius karo laivus, dalis kurių yra eksportuojami į užsienio valstybes, kurios yra Maskvos karinės partnerės.
– ES sankcijomis bus apribota Rusijos valstybinių bankų prieiga prie Europos finansų rinkų, dėl to išaugs jų išlaidos bei nukentės ir taip silpna ekonomika. Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Hermanas Van Rompuy Bendrijos ekonomines sankcijas Rusijai pavadino "griežtu įspėjimu" ir pasmerkė Rusijos įvykdytą "neteisėtą Krymo aneksiją" bei tyčinį padėties Ukrainoje destabilizavimą.
– ES delsė imtis vadinamųjų trečiosios pakopos baudžiamųjų priemonių, nes nemažai šalių narių, pirmiausia Vokietija ir Italija, palaikančios glaudžius ekonominius ryšius su Rusija, nuogąstavo, kad griežtesnės sankcijos gali smarkiai pakenkti tiems ryšiams. Antrosios pakopos sankcijos apsiribojo turto įšaldymu ir kelionių suvaržymais tiems, kurie prisidėjo prie krizės Ukrainoje ar turėjo iš jos naudos. Vašingtonas ir Kijevas skundėsi, kad tokių priemonių nepakanka, leisdami suprasti, kad ES bijo pakenkti savo glaudiems ekonominiams ryšiams su Rusija.
– Tačiau "Malaysia Airlines" orlaivio katastrofa tapo lūžio tašku Bendrijos, netgi tokių jos narių kaip Vokietija ir Italija, požiūryje į Rusiją ir paskatino pradėti skubiai svarstyti "trečiosios pakopos" sankcijas. ES ambasadoriai taip pat sutarė imtis priemonių prieš keturis su V.Putinu siejamus verslininkus, kuriems bus taikomi turto įšaldymas ir kelionių draudimas. Veiksmų prieš tokias figūras blokas ėmėsi pirmą kartą.
Baltarusija išspręs krizę Ukrainoje?
Neramumai kaimyninėje Ukrainoje ir Rusijos–Vakarų konfrontacijos didėjimas Baltarusijai visai nepatinka. Tai Baltarusijos valdžia, atrodo, suvokia, tačiau kol kas laikosi neutraliteto politikos. Bet galbūt Minskas galėtų imtis sureguliuoti konfliktą?
"Tarpininkų aš nemėgstu ir nenoriu juo būti", – Ukrainos televizijai, paklaustas ar negalėtų padėti Kijevui susikalbėti su Maskva, prieš kelis mėnesius sakė Aliaksandras Lukašenka. Tada tarp Rusijos ir Ukrainos tvyrojo kone karo nuotaikos.
Dabar pasirodė žinia, kad Minskas organizuos pirmąsias derybas tarp Ukrainos, Rusijos ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos. Pirmiausia, kad tarptautiniams ekspertams būtų galima patekti prie nukritusio "Malaysia Airlines" lėktuvo nuolaužų. A.Lukašenkos biuras nurodė, kad į derybas kviečiamos "visos suinteresuotos šalys". Galbūt tai – ne paskutinė iniciatyva?
Baltarusija – Maskvos sąjungininkė, tačiau taip pat palaiko glaudžius ryšius su Ukrainos valdžia. A.Lukašenka po įvykių Ukrainoje, ypač po Krymo aneksijos, atsidūrė gan nepatogioje situacijoje. Viena vertus, Minskas – vienas svarbiausių Rusijos sąjungininkų, kita vertus, santykiai su Ukraina – gyvybiškai svarbūs tiek politine, tiek ekonomine, tiek gynybos prasmėmis.
Duodamas interviu ukrainiečių žurnalistams, A.Lukašenka kategoriškai neigė spekuliacijas, neva iš Baltarusijos galėtų būti organizuojamas koks priešiškas veiksmas prieš Ukrainą. Tiesa, A.Lukašenka vengė ir kategoriškų teiginių Rusijos valdžios atžvilgiu. Žinoma, Minskas nepatenkintas tuo, kas vyksta, tačiau bando laikytis atokiau tiek nuo kategorišką laikyseną demonstruojančių Kijevo politikų ir Vakarų, kad nesupykdytų Maskvos, tiek nuo Kremliaus, kad nekomplikuotų santykių su Kijevu. Laikysena – logiška. Galima sakyti, labiau strategiškai pasverta nei Rusijos.
A.Lukašenka sugebėjo įtikinti daugelį ukrainiečių, kad baltarusiai – "ne priešai, o broliai". Tačiau ar realiai Minskas gali padėti sureguliuoti konfliktą Ukrainoje? O gal būtent A.Lukašenka tą ir gali padaryti?
