Svarbiausias mados sezono renginys – Paryžiaus mados savaitė – šiemet prasidėjo įspūdingu debiutų skaičiumi. Įtakingiausias mados verslo portalas „Business of Fashion“ informuoja, kad šį rudenį naujas kūrybos kryptis pristato šie prekių ženklai: „Chanel“, „Gucci“, „Dior“ (moterų), „Balenciaga“, „Bottega Veneta“, „Jil Sander“, „Loewe“, „Versace“, „Mugler“, „Jean Paul Gaultier“, „Givenchy“, „Tom Ford“, „Dries Van Noten“, „Dior“ (vyrų), „Celine“ ir „Margiela“. Nors toks dizainerių kaitos skaičius precedento neturi, tačiau panaši situacija mados pasaulyje jau buvo 1997 m., kai mados „didysis sprogimas“, pasak „Business of Fashion“, įžiebė naują „jaudulio ir paklausos erą, kurioje susipynę mados kūrybiškumas, popkultūra ir prancūziška aukštoji mada išsiliejo Alexander’o McQueeno „Givenchy“, Nicolas Ghesquière’o „Balenciaga“, Martino Margielos „Hermès“ ir teatrališkomis Johno Galliano „Dior“ interpretacijomis“. Tais pačiais metais Milane, rašo mados verslo portalas, klestėjo Tomo Fordo „Gucci“, o „Prada“ stebino subversyviais, „bjauriai gražiais“ Milano žavesio variantais. Ar šiandien vyksta kas nors panašaus?
Almantas Kunskas (A. K.): Véronique Nichanian po 37 metų palieka „Hermès“. Maria Grazia Chiuri, atsisveikinusi su „Dior“ mados namais, grįžta prie to, nuo ko pradėjo savo karjerą, – į „Fendi“ mados namus. LVMH grupę palieka Marcas Jacobsas. „Versace“ atsisveikino su Donatella, o nauju kūrybos vadovu paskirtas Dario Vitale. Ir tai tik dalis rokiruočių didžiųjų mados namų šachmatų lentose.
Kristina Stankevičiūtė (K. S.): Bet ar nemanai, kad didžioji pertvarka prasidėjo gerokai anksčiau? Bent jau man jos signalu (nors tuomet taip visai neatrodė) ir didžiuliu asmeniniu nusivylimu tapo dizainerio Alessandro Michele’ės atleidimas iš „Gucci“ 2023 m. Mano šarkiškai natūrai jo kuriamas kiek infantiliškas, be galo margas, ryškus ir kartu prašmatnus bei rafinuotas stilius buvo mėgstamiausia vizualinė pramoga ir kūrybinis kasdienybės įkvėpimas. Po septynerių sėkmingų metų, sugrąžinusių „Gucci“ jaunatvišką energiją ir žaismingumą, sprendimas atleisti sėkmės zenite esantį dizainerį buvo mažų mažiausiai keistas, o man – ir liūdnas.
A. K.: Didieji mados namai – tarsi gyvas organizmas, kuriame nuolat vyksta pokyčiai ir permainos. A. Michele „Gucci“ mados namuose praleido iš viso net 20 metų, todėl pokyčiai – nesvarbu, ar jie nuvilia, ar džiugina, yra visiškai normalus reiškinys. Tačiau orientuokimės į įdomiausias permainas, sukėlusias didžiausią mados gerbėjų susidomėjimą ir intrigą: „Gucci“, „Chanel“, „Balenciaga“ ir „Dior“.
K. S.: Kodėl būtent šiuos?
A. K.: Tai prekių ženklai, kurie jau ilgą laiką formuoja pagrindines mados tendencijas. Jų kolekcijos sulaukia daugiausia tiek žiūrovų, tiek vadinamųjų mados pirkėjų, kritikų ir žiniasklaidos dėmesio, būtent apie juos kalbama daugiausia. Todėl jie natūraliai reprezentuoja svarbiausius industrijos procesus. Šiuose mados namuose kūrybos vadovais dirba žinomiausi mados dizaino pasaulio atstovai, kurie natūraliai intriguoja ir skatina mados gerbėjus domėtis naujovėmis.
Kita vertus, šie namai priklauso skirtingiems mados konglomeratams: „Gucci“ ir „Balenciaga“ – „Kering“ grupei, „Dior“ – LVMH, o „Chanel“ veikia kaip nepriklausoma privati įmonė.
K. S.: Manau, daugiausia apkalbų sukėlė pokyčiai „Balenciaga“ mados namuose, tiksliau, jų kūrybos vadovo Demnos perkėlimas į „Gucci“. Gal nuo jo ir pradėkime?
„Gucci“ ir Demna
A. K.: Po A. Michele’ės atleidimo „Gucci“ kūrybos vadovo pareigos buvo patikėtos dizaineriui Sabato De Sarno, tačiau 2025 m. vasarį buvo paskelbta apie jo pasitraukimą. Matyt, pastangos atkurti jausmingą prekės ženklo spindesį nebuvo pakankamos. Jau liepą mados namai paskelbė, kad naujuoju kūrybos vadovu taps „Balenciaga“ mados namams iki tol vadovavęs Demna – gana netikėtas sprendimas, ypač vertinant jo kūrybos raišką ir estetinius sprendimus. Tačiau mados industrijoje tokie šachmatų ėjimai nėra naujiena – kai mados namai užmiega grožio miegu, dažnai prireikia šviežio kraujo kūrybos dvasiai atgaivinti.
Demna, garsėjantis savo provokuojančiu ir kontroversišku stiliumi, jungiančiu gatvės kultūrą ir aukštosios mados lauką, visuomet sulaukia didelio visuomenės dėmesio. Jo kūrybos kontekste dominuoja ironija, socialinė kritika ir tapatybės žaidimai, dažnai balansuojantys tarp meno ir popkultūros, siekiant šokiruoti tiek vartotoją, tiek žiūrovą.
Nors mados pasaulis dažnai romantizuojamas, skaičiai atskleidžia kitokią realybę. „Gucci“ pastaruoju metu susidūrė su pardavimų nuosmukiais – pavyzdžiui, 2024 m. trečiąjį ketvirtį fiksuotas apie 25 proc. kritimas. Pasak „Vogue Business“, tai rodo, kad santūrios prabangos (quiet luxury) kryptis, kurią bandė įtvirtinti S. De Sarno, nepasiteisino komerciškai. Jo siekis sugrąžinti „Gucci“ mados namus prie klasikinių laiko nugludintų mados siluetų ir santūrios elegancijos nebuvo sutiktas taip šiltai, kaip tikėtasi. Mados rinkai, ypač jaunajai auditorijai, reikėjo naujo impulso ir šviežesnės, energingesnės estetikos.
K. S.: O aš galvoju, kad A. Michele’ės praradimas ir buvo viena svarbiausių „Gucci“ nuosmukio priežasčių. Jo atleidimo motyvas tariamai buvo finansinis – teigiama, kad nuo 2017 m. prekės ženklo pajamų augimo tempas nuolat mažėjo, o 2021 m. spalį pardavimai išaugo tik 3,8 proc., t. y. mažiau, nei tikėjosi analitikai. Nors ir nedaug išmanau apie mados verslą, tačiau galvoju, kad tam tikri svyravimai yra natūrali bet kokio verslo ciklo dalis. Situaciją „Gucci“ mados namuose iš vidaus žinantys nuosmukį siejo su bendru prekės ženklo nuovargiu (kurį šiuo atveju reikėtų suprasti kaip perspaudimą – reklamos, gamybos ir visokį kitokį; dėl jo taip pat ne itin protinga kaltinti kūrybos direktorių, o reikėtų peržvelgti įmonės vadovų lūkesčius ir veiksmus, t. y. pasižiūrėti į veidrodį) ir pandemijos padariniais, ypač Azijos rinkose. Manau, kad į šią situaciją atvedė godus ir su sveiku protu prasilenkiantis pelno siekis, o A. Michelle’ės atleidimas stagnavo iki tol puikiai besilaikiusį prekės ženklą. „Gucci“ pajamos A. Michele’ei einant šias pareigas beveik patrigubėjo – nuo 3,9 mlrd. eurų 2015 m. iki 9,7 mlrd. eurų 2021 m. Kartais ketvirčio augimo tempai siekė 50 proc. Jis sujungė paveldėtus „Gucci“ firminius bruožus su modernesne estetika, o eklektiška raštų, spalvų ir tekstūrų kakofonija pritraukė naują jaunesnių vartotojų kartą Europoje, JAV ir Kinijoje, nekalbant jau apie daugybę VIP gerbėjų, įskaitant Lady Gagą, Beyoncé, Billie Eilish, Dakotą Johnson ir Jodie Turner-Smith.
A. K.: Demna, priešingai, žada radikalų posūkį, tikriausiai atvesiantį į „Gucci“ mados namus gatvės stilių provokuojančių sprendimų srautą. Jo kūryboje visada svarbus ne tik drabužis, bet ir idėja, socialinis kontekstas, todėl šis posūkis gali tapti nauju „Gucci“ identiteto atgimimu.
K. S.: Mano klausimas – ko tada siekiama tokia drastiška rokiruote? Ar „Gucci“ klientas taps Demnos gerbėju? Ar tikimasi, kad „Balenciaga“ klientai masiškai migruos į „Gucci“? Demna, panašiai kaip kultinis JAV dizaineris Rickas Owensas, turi savo ištikimų sekėjų ir pirkėjų ratą, kurie pirktų bet ką, net jei tai būtų drabužiai, pasiūti iš kreidinio popieriaus. Tačiau šie žmonės nėra – ir vargu ar kada nors bus – „Gucci“ klientai.
A. K.: Tokio drastiško keitimo tikslas dažniausiai būna atkreipti dėmesį, atnaujinti prekės ženklą ir pritraukti naują, dažniausiai jaunesnę, auditoriją. Tikėtis, kad visi „Gucci“ klientai staiga taps Demnos gerbėjais, būtų nerealu. Turėtume pripažinti, kad tik tokie mados tyrinėtojai kaip mes kapstosi po visus mados užkulisius, o didelė dalis potencialių vartotojų į dizainerių kaitą didelio dėmesio nekreipia – jie stebi, ar drabužiai jiems tinka, ar ne.
K. S.: Galbūt. Nors šiuo atveju tai panašu į gaivinimą elektrošoku... Kad ir kaip ten būtų, ką gali pasakyti apie Demnos debiutą?
A. K.: Pirmoji Demnos kolekcija „La Famiglia“ nagrinėja šeimos temą ir piešia tiek tiesioginį, tiek simbolinį išskirtinių asmenybių portretą. Ši koncepcija neatsitiktinai primena legendinį Ridley Scotto filmą „Gucci mados namai“, kuris tapo savotišku mados namų istorijos veidrodžiu. Filmo pasakojimas apie valdžią, paveldą ir šeimos dramas gali būti laikomas tiesioginiu naujosios kolekcijos įkvėpimo šaltiniu. Įdomu, kad pats kolekcijos pristatymo formatas – labiau primenantis filmo premjerą nei tradicinį podiumo šou – aiškiai brėžia paralelę su šiuo kino kūriniu.
Atsižvelgiant į „Gucci“ istoriją, pažymėtą daugybe skandalų ir viešų dramų, šeimos tema įgauna ypatingą reikšmę, apmąsto „Gucci“ praeitį ir kartu leidžia pažvelgti į šiuolaikinį mados pasaulį kaip į tam tikrą šeimos modelį – su hierarchijomis, charizmatiškais lyderiais ir nuolatinėmis vertybių kovomis. Demna šį naratyvą išplečia per personažų archetipus: „Partyboy“, „Narcisista“, „Nerd“, „Direttore“, taip pat „La Bomba“, „L’Influencer“, „La V.I.C.“ ir kt. Šie personažai tampa ne tik mados, bet ir visuomenės atspindžiu, parodančiu, kokie vaidmenys šiandien formuoja mūsų tapatybę.
K. S.: Dėl kolekcijos pristatymo ir pačios idėjos – visiškai pritariu. Demna garsėja kaip mados šoumenas, komunikacija ir naratyvo kūrimas – didžiausia jo stiprybė. Tačiau ką manai apie kolekcijos turinį: drabužių formas, siluetus, modelius, aksesuarus ir kita – tai, kas sudaro mados esmę? Nepriklausomi mados kritikai Eugenas Rabkinas (JAV) ir Philippe’as Pourhashemi (Prancūzija) nuoširdžiai išpeikė būtent šį naujosios „Gucci“ kolekcijos aspektą (teisybės dėlei reikia pasakyti, kad jie abu toli gražu nėra Demnos gerbėjai, netgi priešingai, gan atvirai jo nemėgsta ir nevengia to pabrėžti savo komentaruose). Jiems užkliuvo ir kinematografinis kolekcijos pristatymas. E. Rabkinas, pasklidus žiniai apie Demnos perėjimą į „Gucci“, paskelbė sarkastišką žinutę, kurioje vaizduoja tariamą mizansceną „Kering“ koncerno valdybos posėdyje:
Generalinis direktorius: „2024 m. pardavimai sumažėjo dviženkliu skaičiumi. Mūsų akcijų kaina nukrito 70 proc., palyginti su 2021 m. Gal turite idėjų, kaip galėtume pabloginti padėtį?“
Vadovas Nr. 1: „Žinau! Kodėl mums nepasamdžius pavargusio vieno triuko asiliuko iš kitų mūsų mados namų, kad sunaikintų auksinius kiaušinius mums dedančią žąsį?“
Generalinis direktorius: „Puiki idėja!“
A. K.: Stebint visų mados namų kūrybos vadovų pirmąsias kolekcijas (po pokyčio), svarbu nepamiršti, kad mada yra ne tik menas, bet ir verslas. Drabužiai turi pasiekti vartotojus ir būti komerciškai naudingi. Demnos sukurtoje kolekcijoje aiškiai jaučiamas „Gucci“ mados namams būdingas stilius ir nuosekliai sekamas vizualus identitetas. Kalbant apie siluetus, daug dėmesio skiriama vakariniams drabužiams ir suknelėms. Daugelyje modelių dominuoja pūstos rankovės, lengvai platėjantys kirpimai, tačiau pastebima ir daugiau prie kūno prigludusių siluetų – priešingybė Demnos oversized stilistikai. Aksesuarai taip pat akivaizdžiai orientuoti į komercinę pusę, po ilgo laiko sugrįžta „Gucci“ dvigubo GG logotipo diržas.
Žinant Demnos kūrybą, šiek tiek netikėta matyti tokią pusiausvyrą tarp kūrybos ir komercinės strategijos. Tačiau negaliu teigti, kad ši kolekcija yra bloga, ir nepulčiau jos kritikuoti.
K. S.: Mano kuklia asmenine nuomone, „La Famiglia“ formos niekuo ypatingu neišsiskiria ir toli gražu neprilygsta A. Michelle’ės fantazijai (nors jo atžvilgiu esu visiškai neobjektyvi). Pritariu E. Rabkinui, kurio nuomone, Demnos kūrybos stilius nėra toks lankstus, kokio reikia savo vardo mados namų neturinčiam dizaineriui. Tačiau palaukime pirmosios didesnės 2026 rudens / žiemos kolekcijos vasario mėnesį.
Ir pažvelkime į „Balenciaga“ po Demnos.
„Balenciaga“ ir Pierpaolo Piccioli
A. K.: Demnos vadovavimo laikotarpiu (2015–2025 m.) „Balenciaga“ išgyveno ir visišką kūrybos renesansą, ir tam tikrą nuopuolį. Šiemet gegužę mados namai paskelbė, kad naujuoju kūrybos vadovu tampa Pierpaolo Piccioli, iki tol ilgą laiką dirbęs „Valentino“ mados namuose. Tokia permaina mados industrijoje buvo sutikta su nuostaba, tačiau iš šiandienos perspektyvos atrodo logiška – po dešimtmečio vizualinės ironijos, skandalingų performansų ir beprotiškų produktų (tokių kaip, pavyzdžiui, platforminiai kroksai ar šiukšlių maišo formos rankinės) „Balenciagai“ reikia atokvėpio, grįžti prie esmės. Demnos periodas – neabejotinai vienas įsimintiniausių šiuolaikinės mados etapų. Jo kolekcijos, nuolat balansavusios tarp gatvės kultūros, hiperrealizmo ir haute couture kėlė klausimą, ar mada dar gali būti tiesiog graži. Tačiau, žvelgiant retrospektyviai, ši energija, nors, mano nuomone, ir revoliucinė, išsisėmė.
K. S.: Būtų sunku nesutikti, kad Demna yra komunikacijos genijus. Jo dėka „Balenciaga“ tapo bendriniu žodžiu (nors ar tai yra siekiamybė prabangos klasės madai, išlieka didelis klausimas), o apie mados aktualumą pradėjo kalbėti netgi tie, kurie neatskiria aksomo nuo velveto. Tai pripažįsta ir Demnos kritikai. Tačiau jo kūrybos vizijos atitikimas Cristóbalio Balenciagos kūrybai buvo tikrai labai savotiškas ir pateisinamas finansiniais, reklaminiais ar populiarumo sumetimais, bet ne estetiniais sprendimais. Aukštosios mados kolekcijoms reikalinga tam tikra klasikinės mados proporcija, arba, paprasčiau tariant, tam tikras kūrybos lygis, gatvės mados elementų čia gali pasitaikyti, bet jie neturėtų vyrauti.
A. K.: P. Piccioli, žinomas dėl savo itin poetiško ir netgi, sakyčiau, gan literatūriško požiūrio į drabužį, neša „Balenciaga“ laiko srove atgal. „Valentino“ mados namuose jis puoselėjo elegantišką, klasikinį, gana nusistovėjusį ir švelnų mados ir vartotojo / žiūrovo santykį. Tad jo atėjimas į „Balenciaga“ žymi posūkį link visiškai kitokios stilistikos. Pirmojoje savo kolekcijoje „The Heartbeat“ dizaineris semiasi įkvėpimo iš C. Balenciaga archyvinių drabužių konstrukcijų ir formų: maišo formos suknelių, baliono, povo uodegos silueto formų. Analizuojant vizualinę kolekcijos liniją, galima pastebėti, kad P. Piccioli paliko tik vieną simbolinį Demnos kūrybos vizijos elementą – akinius. Visa kita atrodo kaip švarus, naujas lapas, kuriame pradedama rašyti nauja „Balenciaga“ istorija.
K. S.: Mados istoriją žinau per mažai, kad galėčiau labai kompetentingai diskutuoti apie estetines ar vizualines C. Balenciagos ir P. Piccioli kūrybos sąsajas, tačiau dramatiškas pokytis po Demnos „The Heartbeat“ kolekcijoje – akivaizdus ir itin traukiantis akį. Elegancijos idėja čia įkūnijama tiesiog nuostabiai – moderniai, tačiau ne perspaustai; nebėra oversize siluetų (jie, beje, jau traukiasi iš mados olimpo), pečiai, talija ir sijonai grįžta į normalias pozicijas kūno atžvilgiu. Tačiau netrūksta aštrumo, kurį įvaizdžiui suteikia odiniai ir blizgūs paviršiai, tobulai komponuojami su karpiniais, 3D gėlių ir lapų motyvais, jaukiais flipflopais. Beje, žvelgiant labai schematiškai, išdidinto silueto elementai vis dėlto egzistuoja, tačiau jais pabrėžiami ne pečiai, o klubai – taigi, vualia, naujasis moteriškumas jau čia! Būtų nuostabu, jei tokia stilistika įgautų didesnį populiarumą. Labai tikėtina, kad dėl „Balenciaga“ žinomumo taip ir įvyks. Beje, mados žinovai atkreipė dėmesį, kad P. Piccioli šou pristatyme dalyvavo ne Kim Kardashian, kaip būtų Demnos atveju, bet Meghan Markle, o tai signalizuoja visai kitokio tipo publikos dėmesį.
Ir čia vėl keliu tą patį klausimą – kiek tikėtina, kad „Balenciaga“ klientai išliks tie patys, t. y. Demnos gerbėjai taps P. Piccioli pirkėjais? Manau, kad tokia tikimybė – visiškai minimali. Tada formuojasi kitas klausimas – kiek laiko „Kering“ koncernas duos P. Piccioli suformuoti naują klientų ratą, kuriam patiks naujoji „Balenciaga“ estetika? Ar nenutiks taip, kaip su S. De Sarno, kurio vizija per dvejus metus nesugebėjo išpildyti koncerno vadovų lūkesčių (nieko sau, jau pradedame kažkokias verslo prognozes, kas galėjo pagalvoti???. Šiaip ar taip, šis naujas „Balenciaga“ veidas – tikra atgaiva. Jei jau negalima turėti A. Michele’ės pas „Gucci“, aš balsuoju už P. Piccioli, kad ir kur jis būtų.
„Chanel“ ir Matthieu Blazy
K. S.: Jei šiandieniame mados pasaulyje ir yra kokia nors klasika, tai, be abejonės, – „Chanel“. „Balenciaga“ popkultūros dalimi pavertė Demna; „Chanel“ ja buvo visada, panašiai kaip Williamo Shakespeare’o „Romeo ir Džuljeta“, Giuseppe’ės Verdi „Traviata“ ar L. van Beethoveno „Penktoji simfonija“ (dėl pastarojo teiginio istorinio tikslumo būtų galima ginčytis, tačiau leiskime sau šią poetinę improvizaciją). Coco Chanel asmenybė iki šiol nestokoja kultūrinio dėmesio, o jos mados namus iš užmaršties prikėlęs Karlas Lagerfeldas tapo savarankiška mados ir popkultūros ikona, sukūrusia „Chanel“ prekės ženklą iš naujo.
A. K.: Būtent. Todėl vienas įdomiausių ir reikšmingiausių pastarojo meto pokyčių didžiųjų mados namų kontekste, mano požiūriu, yra Matthieu Blazy paskyrimas „Chanel“ kūrybos vadovu. Šis pokytis turi ir simbolinę transformacijos reikšmę, nes net 36 metus „Chanel“ mados namams vadovavo K. Lagerfeldas, kuris ne tik atgaivino prekės ženklą po Gabrielle’ės „Coco“ Chanel eros, bet iš esmės sukūrė šiuolaikinę jo tapatybę. Šiandien, kai kalbame apie tai, kas yra „Chanel“ – apie legendinę istoriją ir stiprų vizualinį identitetą – dažnai pamirštame, kad būtent K. Lagerfeldo dėka mes vis dar žinome, kaip atrodo „Chanel“ pasaulis. Jo kūrybos vizija suformavo mūsų vaizduotę: kas yra „Chanel“ moteris, kokia jos laikysena, kokią energiją ji skleidžia.
Po K. Lagerfeldo mirties 2019 m. „Chanel“ kūrybos vadove tapo Virginie Viard, ilgametė jo dešinioji ranka. Jos paskyrimas buvo logiškas tęstinumo žingsnis, tačiau, daugelio manymu, šis laikotarpis tapo susikaustymo lede periodu. 2019–2024 m. mados namai išlaikė savo stilistiką, tačiau stokojo kūrybos drąsos ir atsinaujinimo. V. Viard, nepaisant savo profesionalumo ir lojalumo K. Lagerfeldui, niekada nepretendavo tapti lygiaverte jo kūrybos atsvara. Taip „Chanel“ tarsi įstrigo tarp praeities šlovės ir šiuolaikinės auditorijos lūkesčių.
K. S.: E. Rabkino nuomone, V. Viard kūriniai „atrodė pigiai net ant podiumo“.
A. K.: 2025 m. „Chanel“ vairą perėmė M. Blazy, ir šis sprendimas, mano nuomone, buvo itin laiku. Po kelerių stagnacijos metų ši kaita žymi naują „Chanel“ atgimimo etapą. M. Blazy, turintis patirties „Maison Margiela“, „Céline“ ir „Bottega Veneta“ mados namuose, atsineša modernų požiūrį į medžiagiškumą, siluetą ir naują „Chanel“ moters tapatybę. Jo kūrybos vizija – grįžimas prie „Chanel“ esmės, prie moters, kuri yra stipri, nepriklausoma ir drąsiai perima vyrų drabužių elementus į savo garderobą. Tai tarsi grįžimas prie to, ką darė pati G. Chanel, kai iš vyriškos spintos skolinosi kirpimus ir konstrukcijas, suteikdama jiems naują gyvenimą moters spintoje.
Pirmoji M. Blazy kolekcija „Chanel“ mados namams buvo pristatyta kosmoso metaforos kontekste, tarp galaktikų, skambant legendinei dainai „Rhythm Is a Dancer“ („Snap!“). Visas kolekcijos pristatymas tiesiog spinduliavo energiją ir laisvę – būtent tai, ko „Chanel“ trūko vadovaujant V. Viard. Siluetai iš struktūruotų pereina į švelnesnius, plazdančius, o klasikinis tvidas, ilgus metus kritikuotas kaip senamadiškas, tampa naujai interpretuojamu audiniu dėl visai kitokio kūrybos požiūrio. Taip M. Blazy įgyvendina paveldo atgaivinimą audinių ar drabužio konstrukcijų, formų atnaujinimu, kuris komunikuoja: „Chanel“ siekia atjaunėti. M. Blazy gali tapti tuo, kuris sujungia kartas: vyresniąją, kuri vertina klasiką, ir jaunąją, ieškančią laisvės.
K. S.: Sutinku, kad M. Blazy kolekcija – naujas „Chanel“ veidas, prie kurio reikės pratintis. Jis turėtų patikti elegancijos, klasikos mėgėjams. Įsivaizduoju, kad kolekcija turėtų visiškai puikiai tikti jaunesnei auditorijai, į kurią taikomasi, ir, tikėtina, ja liks patenkinti senieji „Chanel“ klientai (juk kas nenori atjaunėti?). Nors trumpučiai švarkai ir pažeminta liemens linija vis dėlto kelia iššūkių tam tikroms figūroms, o nuosaikūs tvidai man asmeniškai – nostalgiją ankstesniam ryškiaspalviam „Chanel“ pasauliui. Kūną didinančios formos irgi keistokai atrodo „Chanel“ kontekste – čia sutinku su P. Pourhashemi.
A. K.: M. Blazy kolekcijoje naudoja net ne tvidą, o jo imitacijas iš siūlų karoliukų, ką galima įžiūrėti tik labai atidžiu žvilgsniu.
K. S.: Įdomu tai, kad M. Blazy tarsi nekeliami pelno didinimo lūkesčiai, nes pastaraisiais metais „Chanel“ finansai ir taip auga gana maloniu greičiu: bendrovė pranešė, kad 2023 m. jos pajamos siekė 19,7 mlrd. JAV dolerių – per penkerius metus išaugo daugiau nei 75 proc. Kita vertus, kainos taip pat išaugo, todėl kadaise neliečiamas prekės ženklas tapo lengvu taikiniu skundams dėl visko – nuo kokybės (dažnai vadinamos neatitinkančia padidėjusių kainų) iki dizaino (vis dar komerciškai skambaus, bet kartais laikomo šiek tiek pasenusiu). Taigi naujajam dizaineriui teks skleisti prekės ženklo kūrybos žinutę ir kartu klientams tiekti produktus, kurie būtų ne tik geidžiami, bet ir tinkami dėvėti nuolat (taip pateisinant už juos sumokėtus didžiulius pinigus). Tai – nemenkas iššūkis, nes su paklausos nuosmukiu pagrindinėse rinkose susiduria visas prabangos sektorius. „Chanel“ įmonės mados sektoriaus prezidentas Bruno Pavlovsky pernai teigė, kad „Chanel“ buvo „sunkesni metai, nors pardavimai yra tik šiek tiek prastesni nei 2023 m.“ 2024 m. „Business of Fashion“ naujojo dizainerio paskelbimo proga duotame interviu B. Pavlovsky sakė, kad antras pagal dydį mados prekės ženklas, kurio metinės pajamos siekia beveik 20 mlrd. dolerių, „nereikalauja revoliucijos“. Tačiau M. Blazy pasirinkimas vis dėlto vertinamas kaip istorinis, transformuojantis žingsnis. „Mes pasirinkome Matthieu ne tam, kad jis tiesiog „darytų „Chanel“, o tam, kad jis galėtų peržengti „Chanel“ ribas ateityje“, – sakė B. Pavlovsky.
Ir galiausiai – „Dior“.
„Dior“ ir Jonathanas Williamas Andersonas
A. K.: 2025 m. birželį „Dior“ paskelbė, kad Jonathanas Williamas Andersonas tapo moterų ir vyrų kolekcijų ir haute couture linijos kūrybos vadovu – iš esmės perėmė viso kūrybos proceso vairą. Iki tol „Dior“ kolekcijas kuravo M. G. Chiuri, vadovavusi mados namams 2016–2025 m. Jos kūrybos laikotarpis buvo nuosekliai orientuotas į feministinius įkvėpimo šaltinius, moterų emancipacijos istorijų naratyvus, istorinius elementus ir klasikinių „Dior“ siluetų reinterpretacijas. Ši vizija sulaukdavo nuolatinės kritikos iš dalies mados kritikų dėl pasikartojančių temų ir pernelyg saugaus požiūrio, o kūrybos vadovei buvo priekaištaujama, kad jos kolekcijose – nieko įdomaus.
J. W. Andersonas kaip naujasis kūrybos vadovas atneša į „Dior“ žymiai daugiau konceptualumo ir eksperimentavimo formomis, audiniais ar siluetais. Dauguma mados kritikų pastebi jo kūrybos koncepcijos „Loewe“ mados namuose, kur jis ilgą laiką dirbo kūrybos vadovu, tęstinumą. Mano akimis, tai atsispindi naujoje „Dior“ kolekcijoje, kur juntamas derinys tarp dizainerio meistriškumo ir didžiųjų mados namų palikimo.
Vienas ryškiausių J. W. Andersono jau įdiegtų pokyčių – „Dior“ logotipo atnaujinimas. Naujoje versijoje logotipas sudarytas iš didžiosios „D“ ir mažųjų raidžių „ior“, vizualiai grįžtant prie 1946 m. Christiano Dioro pasirinktos logotipo formos.
Be to, J. W. Andersonas tituluojamas vienu iš sunkiausiai dirbančių mados dizainerių, nes per metus turi parengti net dešimt kolekcijų „Dior“ mados namams: keturias moterų ready-to-wear, keturias vyrų, ir dvi haute couture.
K. S.: Turiu pasakyti, kad „Dior“ mados namai pirmą kartą mano akiratyje atsirado tik tada, kai jų vadove tapo M. G. Chiuri, net pasitelkiau jos pavyzdį savo tekste apie madą ir feminizmą, kurį rašiau žurnalui „Lūžis“. Jokio kito kontakto su šia mados pasaulio dalimi nesu turėjusi, išraiškingai moteriška stilistika (kokia pasižymėjo mesjė Ch. Dioro kūryba) manęs niekada nedomino, todėl jokios nuomonės „Dior“ mados klausimu neturiu. Panašiai ir dėl J. W. Andersono – negaliu pasakyti, kad jo darbai man būtų gerai pažįstami, todėl pirmąja jo „Dior“ kolekcija teko pasidomėti atidžiau vien tam, kad galėčiau bent įsivaizduoti, apie ką čia kalbate, kolega Almantai.
Ir labai nusivyliau, tiesą sakant. Labai keistos formos ir siluetai, groteskiški galvos apdangalai, baisokos tiulio suknelės, keista stiliaus eklektika. Nysupratau, kaip pasakytų Karinos Paninos kolekcijos personažas. Ši kolekcija tikrai nepalenks manęs „Dior“ pusėn (jeigu jau imamės mados kritikos, tai ir mąstyti reikia kaip tikram kritikui, t. y. galvoti, kad svarbiausia dizainerio užduotis yra įtikti būtent tau, o iškilusis kritike. Kaip pats, Almantai, vertini šios kolekcijos kūrinius: ar ne per daug eksperimentų, kurie atrodo tarsi gremėzdiškas teorijos taikymas praktikoje?
A. K.: Atsižvelgiant į tai, kad tai buvo ready-to-wear kolekcija, manau, kad iš tiesų eksperimentinių modelių buvo per daug, o tikrųjų ready-to-wear modelių – per mažai. Daugelis kūrinių buvo arba pernelyg eksperimentiniai, arba pernelyg kasdieniški, todėl, tikėtina, rasti aukso vidurį dizaineriui buvo sudėtinga. Nors kolekcijoje perinterpretuojami ikoniniai „Dior“ mados kūriniai, man pritrūko vientisumo ir aiškios pasakojamosios linijos; nebuvo iki galo aišku, apie ką ši kolekcija. J. W. Andersonas teigė, kad pagrindinė idėja buvo iššifruoti „Dior“ archyvą ir jį iš naujo perkoduoti. Šią mintį buvo galima įžvelgti, tačiau dauguma kolekcijos darbų atrodė itin skirtingi. Buvo bandoma išlaikyti bendrumą per aksesuarus, pavyzdžiui, vienodus galvos apdangalus, bet, mano manymu, to nepakako. Lauksiu haute couture kolekcijos, galbūt tuomet bus galima aiškiau pamatyti dizainerio viziją.
Pabaigę tauriąsias pasiflorų sultis, reziumuojame, kad tiek nepriklausomi mados kritikai, tiek oficialieji mados leidiniai sutaria, kad šiandien visi dizaineriai – tiek naujai paskirti, tiek jau seniai dirbantys toje pačioje vietoje – jaučia be galo daug spaudimo, visų pirma iš savo darbdavių, mados namų savininkų – verslo konglomeratų, kurie tikisi amžinai augančio pelno. Tačiau ne mažesnį spaudimą daro ir pirkėjų lūkesčiai. Taip pat, o gal net labiau, svarbūs ir socialinių medijų, tapusių naująja turgaus aikšte, kurioje teisiama, išteisinama, kalama prie gėdos stulpo ir kertamos galvos, komentatorių nuomonės. Tenka nelinksmai konstatuoti, kad grožis, estetika, kūrybos unikalumas ir originalumas dažnai aukojami dėl pelno, didesnių reitingų, žinomumo ar kitų mažai su mados autentiškumu susijusių dalykų. Šiandien madą diktuoja ne dizaineriai ar kritikai, ir dažnai net ne koncernai ar gamintojai, o patys vartotojai, todėl būtent viešieji ryšiai ir mados prekės ženklo informacija, naratyvas, pasaka ar filmukas tampa viena svarbiausių kolekcijos dalių. Tai kelia klausimų apie mados paskirtį ir jos esmę, kuriuos dar labiau komplikuoja gamtosaugos, klimato kaitos ir kitos mados pasauliui gėdą darančios problemos. Jų aptarti nebeturime laiko, todėl grįžtame prie jau nuskambėjusios išvados, kad visos paminėtos kolekcijos – tik pirmieji dizainerių prisistatymai naujuose kontekstuose, taigi, žinoma, dar bus visko. Ir todėl, žinoma, apkalbų mados pasauliui tikrai neturėtų pritrūkti.
Naujausi komentarai