Kadruose – gyvos muzikos energija, scenos šviesos ir atlikėjai, kuriuos daugelis atpažins: nuo prestižinių apdovanojimų laureatų iki ryškiausių Lietuvos scenos žvaigždžių. Apie „Mute“ užkulisius, baimes ir atradimus su autoriumi kalbėjosi jo bičiulė, muzikos kūrėja Laura Kešytė-Mexeny.
– Kaip gimė parodos „Mute“ idėja?
– Niekada specialiai neplanavau rengti parodos – viskas atsirado iš paties proceso, smalsumo ir entuziazmo. Fotografuodamas koncertus supratau, kad nuotraukoje sustabdytą akimirką vis tiek girdi – nors garso nėra, žiūrėdamas jauti muziką. Tai ir yra „Mute“ esmė: tylos momentas, kuriame muzika tęsiasi kitokia forma. Ir man smagu, kad šiais, skaitmeniniais, laikais nuotrauka gimsta analoginiu būdu – be kompiuterio.
– Kaip prasidėjo Tavo kelias į analoginę fotografiją?
– Esu dėkingas bičiuliui Doviliui Paliukui. Jis man parodė, kaip veikia ši magija: kaip ryškinti, spausti nuotraukas. Kurį laiką dirbau jo rūsyje. Paskui nusipirkau didintuvų, vonelių ir pusę savo įrašų studijos paverčiau fotolaboratorija. Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad smalsumas virs paroda.
– Kiek darbų planuoji parodyti parodoje „Mute“?
– Norėčiau, kad būtų apie 50–60 kadrų, bet tiksliai nežinau. Kasdien neskaičiuodamas spaudžiu kadrą po kadro. Jau daugiau nei mėnesį dirbu beprotišku režimu: pusę dienos – garso darbai, o nuo šeštos vakaro iki vidurnakčio įsijungiu grojaraštį ir darau nuotraukas parodai. Įdomiausia, kad spausdamas nuotraukas atradau naują santykį su muzika – galiu jos klausytis ne dėl darbo, o dėl malonumo. (Juokiasi.)
– Ko dabar klausaisi, dirbdamas prie nuotraukų?
– Šiuo metu – tokio prodiuserio Fcukers. Jo muzika labai primena laikus, kai grojau grupėje „Kick Punch Gang“ ir dariau elektroniką. Tie patys sintezatoriai, tembrai... Bičiulis neseniai sutaisė mano seną sintezatorių. Laukiu, kol baigsis paroda ir galėsiu prie jo grįžti. Galbūt per fotografiją vėl sugrįšiu prie muzikos kūrimo.
– Kokiose erdvėse gimė Tavo fotografijos?
– Tai koncertai didelėse erdvėse – „Midsummer“ festivalyje, „Žalgirio“ arenoje, Kalnų parke. Vakariniai koncertai, tamsa, šviesos ir šešėlių žaismas – bendras visų kadrų bruožas. „Mute“ man reiškia sustabdytą muzikos akimirką: nuotraukoje garso nėra, bet žiūrėdamas gali jį girdėti.
– Ar esi bandęs fotografuoti studijoje?
– Vieną kartą. Tuo metu dirbo pagrindinis fotografas ir apšvietimo specialistas – viskas suplanuota, statiška, skaitmeninė kamera, visada geras rakursas. O aš su savo juosta įsiterpiau – be fotoaparato stovo, judėdamas. Ir keli kadrai išėjo – atrodo kaip iš mados žurnalo viršelio. Tačiau čia loterija – niekada nežinau, kas išeis. Todėl nesu profesionalas, nenoriu nieko apgauti. Tiesiog kūrėjas, eksperimentuotojas.
– Ar koncertuose jauti auksines akimirkas, ar viskas labiau loterija?
– Neatradau jokio algoritmo. Kartais geriausius kadrus pavyksta pagauti pačioje pradžioje, kartais – paskutinėje juostoje. Būna, kad išfotografuoju tris ar keturias juostas, atrodo – viskas, turiu. Sakau sau: užtenka, Normantai, prifotografavai. Tačiau įsidedu dar vieną, paskutinę, – ir būtent joje pagaunu tuos du kadrus, dėl kurių viskas pasiteisina, o visa kita, pasirodo, buvo nieko ypatingo.
– Per kiek laiko susikaupė darbų šiai parodai?
– Maždaug per metus ar pusantrų. Apskritai fotografuoju apie dvejus metus.
– Ką laikai savo pagrindiniu fotoaparatu?
– Naudoju „Nikon F100“. Tai 1999-aisiais sukurtas modelis, kurio gamyba nutraukta 2006 m. Siunčiausi jį iš Japonijos, aišku, naudotą. Jis jau su autofokusavimu, toks protingas aparatas. Iš esmės viskas pas mane sena – išskyrus juosteles ir chemiją.
– Ar kas nors Tave mokė fotografuoti koncertuose, lauko sąlygomis?
– Prisidėjo daug žmonių – vieni mokė techninių dalykų, kiti padrąsino. Esu dėkingas koncertų fotografui Gabrieliui Jauniškiui, kuris priėmė, leido pabūti šalia kitų fotografų. Visi kala tūkstančius kadrų skaitmeniniu būdu, o aš su juosta jaučiausi balta varna. Tačiau sulaukdavau palaikymo, ir tai man buvo labai svarbu.
– Kokie fotomenininkai Tave įkvepia?
– Anselis Adamsas, nespalvotos fotografijos klasikas. Jo darbai man atrodo neįtikėtini. Taip pat Saulas Leiteris – jo spalvos, kompozicijos ir gylis mane labai sužavėjo. Apie jį sužinojau Fotografiska muziejuje Švedijoje, kur visada einu į parodas. Tai mano fotografijos rojus.
– Koks jausmas laukti pirmosios personalinės parodos?
– Nepaprastai bijau. Niekada nesu rengęs parodos, ir dar Vilniaus dailės akademijoje! Jausmas – kaip leidžiant pirmąjį albumą: tik jaunas atlikėjas dar niekam nežinomas, o aš per šiuos metus spėjau susipažinti su daugybe žmonių iš meno pasaulio. Žinau, kad jų ateis nemažai, ir tai kelia dar daugiau streso.
– Kaip pateiksi savo fotografijas žiūrovui?
– Visi darbai – nespalvoti 24x30 sidabro želatinos atspaudai. Kuratorė M. Marcelionytė-Paliukė pasiūlė atsisakyti muziejinės ekspozicijos formato ir žiūrėti į parodą kaip į muzikos kūrinį – nebylią fotografijų kompoziciją, kurioje atsiranda ritmas, pauzės, dinamika.
Naujausi komentarai