Apie Kuršių neriją ir Didįjį barjerinį rifą

Mėnuo – „aukštyn kojomis“

Kaip apsaugoti unikalią gamtą, nekliudant vietos gyventojams, neaukojant turizmo ir ekonomikos?

Mėnesį trukusios „Erasmus+“ mokslinės stažuotės Australijoje įžvalgas Kuršių nerijos valdyseną analizuojanti politikos mokslų doktorantė E. Stonkė ketina pritaikyti savo disertacijoje.

„Prieš pat išvykstant kolegė pajuokavo, kad nepamirščiau aprašyti, kaip seksis mėnesį gyventi aukštyn kojomis. Pasirodo, šiame pajuokavime buvo nemažai tiesos: Lietuvą palikau ankstyvą vasarą, Sidnėjuje nusileidau vėlyvą rudenį, o netrukus termometras parodė vieną laipsnį šalčio. Iki tol mano galvoje Australija buvo tik egzotiška ir tropinė šalis“, – pasakojo E. Stonkė.

Atvykus vakarietiška kultūra ir gyvenimo būdas pasirodė pažįstami.

Tačiau pradėjusi keliauti rytine pakrante E. Stonkė pajuto tikrąjį šalies kitoniškumą.

Šešių valandų kelionė čia laikoma trumpa.

Kelio ženklai, nurodantys, kad iki kito miesto liko keturi tūkstančiai kilometrų, čia nieko nestebina.

Doktorantė pamatė ir ilgalaikės sausros paveiktą raudoną, suskilinėjusią žemę, ir drėgnuosius Kvynslando tropikus.

Tie patys klausimai

Australiją mokslinės stažuotės vieta E. Stonkė pasirinko neatsitiktinai.

Disertacijoje ji analizuoja Kuršių nerijos – unikalios saugomos teritorijos ir UNESCO pasaulio paveldo vietovės – valdyseną.

Didžiajame barjeriniame rife doktorantė norėjo savo akimis pamatyti, kaip derinami skirtingi interesai, aplinkosauga ir turizmo plėtra.

„Šias teritorijas tiesiogiai lyginti sudėtinga. Kuršių nerija pirmiausia yra sausumos, o rifas – jūrinė saugoma teritorija. Smarkiai skiriasi ir jų mastelis: didysis barjerinis rifas savo užimamu plotu prilygsta Italijai. Vis dėlto nustebau supratusi, kad pagrindiniai valdymo iššūkiai mažai kuo skiriasi. Abiem atvejais reikia ieškoti balanso tarp gamtos ir kultūros paveldo apsaugos, ekonominės plėtros, turizmo ir vietos gyventojų interesų“, – teigė KU doktorantė.

Bendraudama su vietos žmonėmis E. Stonkė pamatė, koks svarbus rifas vietos bendruomenėms, Kvynslando valstijai ir visai Australijai.

Jos sutikti žmonės akcentavo rifo unikalumą, trapumą ir būtinybę jį išsaugoti ateities kartoms.

Kartu tai vienas svarbiausių šalies turizmo objektų: 2024 m. su Didžiuoju barjeriniu rifu susijusios veiklos Australijos ekonomikai sukūrė apie 9 mlrd. Australijos dolerių pridėtinės vertės.

Vienas įdomiausių interesų derinimo pavyzdžių – rifo teritorijos perskirstymas zonomis.

Prieš porą dešimtmečių įsigaliojus zonų planui, teritorijos dalis, kurioje draudžiama išteklių gavyba, padidėjo nuo vos kelių iki daugiau nei 30 proc.

Pokytis nepatiko daliai gyventojų, tačiau platus visuomenės įtraukimas, atviras dialogas ir federalinių bei valstijos institucijų bendradarbiavimas padėjo jį įgyvendinti.

Šis procesas tapo tarptautiniu darbo su visuomene pavyzdžiu.

Abiem atvejais reikia ieškoti balanso tarp gamtos ir kultūros paveldo apsaugos, ekonominės plėtros, turizmo ir vietos gyventojų interesų.

Ne tik auditorijose

Akademinės stažuotės ašimi tapo vizitas Kvynslando technologijų universitete (angl. Queensland University of Technology, QUT).

Dr. Davidas Millsas supažindino KU doktorantę su kolegomis.

E. Stonkė savo tyrimą pristatė ir atviro mikrofono renginyje, kuriame sulaukė pasiūlymų, kaip analizuoti pasitikėjimo ir kontrolės ryšį.

Pasak doktorantės, diskusijas ypač praturtino daugiakultūrė akademinė bendruomenė ir skirtingos jos narių patirtys.

Praktinėje stažuotės dalyje E. Stonkė keliavo po mažesnius Australijos miestus, su verslų atstovais ir mokslininkais diskutavo apie dekarbonizaciją bei žaliąsias inovacijas, o valstijos lygmens konferencijoje-dirbtuvėse stebėjo, kaip kuriamas pasitikėjimas tarp skirtingų interesų grupių.

Ji taip pat susitiko su Jameso Cooko universiteto mokslininkais, sukūrusiais UNESCO vietovių pažeidžiamumo klimato kaitai vertinimo metodiką.

Prieš kelerius metus šie mokslininkai lankėsi Kuršių nerijoje ir prisidėjo vertinant jos pažeidžiamumą keičiantis klimatui.

Pasitikėjimą gali „pačiupinėti“

Kad ir su kuo kalbėdavo, E. Stonkė vis sugrįždavo prie tos pačios minties: pasitikėjimas, bendradarbiavimas ir skirtingų pusių įtraukimas yra būtini siekiant rezultatų.

Remdamasi asmenine patirtimi, doktorantė lygina Lietuvą, Daniją ir Australiją.

„Lietuvoje apie pasitikėjimą tik pradedame kalbėti plačiau. Kartais jis skamba kaip burtažodis, sklandantis ore, bet praktiškai jį „pačiupinėti“ sunku. Danijoje apie pasitikėjimą kalbama mažiau, nes jis dažnai yra savaime suprantama kasdienio gyvenimo dalis. Australijoje apie jį kalbama daug, tačiau dažniausiai labai praktiškai – nuolat ieškoma, kaip jį integruoti į konkrečius procesus ir veiklas“, – lygino E. Stonkė.

Pasak Eglės australai yra labai šilti, atviri ir komunikabilūs žmonės.

Bendradarbiavimas jiems tarsi konstanta.

Tai atsiskleidžia ir aplinkosaugos politikoje, kur viešojo sektoriaus institucijos, nevyriausybinės organizacijos, mokslininkai bei vietos bendruomenės buriasi į bendrus tinklus.

E. Stonkei ypač įsiminė žemės ūkio konsultavimo ir plėtros programa (angl. „extension programme“), skirta skatinti tvarų žemės ūkį ir mažinti jo poveikį barjerinio rifo baseino aplinkai.

Joje mokslininkai-praktikai tiesiogiai dirba su ūkininkais, o valdžios, mokslo ir ūkininkų atstovai kaip lygiaverčiai partneriai ieško konkrečių sprendimų.

Stažuotės metu E. Stonkė užmezgė naujų akademinių ryšių, parsivežė disertacijai pritaikomų idėjų ir įgijo dar daugiau motyvacijos judėti pirmyn.

„Žinoma, Australijoje, kaip ir kitur, problemų yra. Tačiau bendradarbiavimas čia aiškiai suprantamas kaip vienas svarbiausių veikimo principų. Turėjau nukeliauti į kitą pasaulio pusę, kad dar kartą įsitikinčiau: mano pasirinkta tyrimų kryptis – pasitikėjimo svarba ir jo stiprinimas viešajame valdyme – yra ne abstrakti teorija, o labai praktiškas ir šiandien aktualus klausimas“, – apibendrino E. Stonkė.