Ainė Jacytė

Šokio filmo žanras suteikia galimybę šokį pajusti kitaip nei įprasta – per kinematografišką kūno judesiais perteikiamą pasakojimą. Ekranas, kuris dažnu atveju skiria, nes kuria distanciją, tampa priemone kiekvienam filmo žiūrovui, net ir nebūnant auditorijos dalimi, intymiai patirti perteikiamą naratyvą, stebint judesius, įsiklausant į juos lydinčią muziką, matant kintančius vaizdus iš labai arti, tarsi pats būtų filmo dalis.

Ryšį su žiūrovu tekstilės meno kūriniai užmezga spontaniškai. Pakanka įdėmaus žvilgsnio ir ramaus apmąstymo, kad intymus santykis pradėtų skleistis čia ir dabar. Tekstilės darbai, eksponuojami galerijose, geba sumažinti juos ir žiūrovą skiriantį atstumą iki minimalaus, traukdami prieiti arčiau, pajausti. Tuo įsitikinti ir leistis į sužadintų jausmų kelionę galima Japonijos ir Lietuvos šiuolaikinės tekstilės menininkų parodoje „Tarp dviejų: į(si)žiūrėjimai“, eksponuojamoje galerijose „Meno parkas“ ir „Balta“.