Gitana Gugevičiūtė

Knygos Pasaulis po stiklo gaubtu Serija „Garsiausios XX a. pabaigos knygos“ pristato S. Plath knygą „Stiklo gaubtas“. Ironiška, kad romanas apie savižudybės mechanizmus, moters bejėgiškumą, depresiją ir neviltį dienos šviesą išvydo porą mėnesių prieš autorės mirtį - savižudybę, t.y. 1963 m. Nesuprantama, kodėl leidykla XX a. antrosios pusės romaną pristato kaip XX a. pabaigos. Romanas „Stiklo gaubtas“ drąsiai vadinamas autobiografiniu: ji - anksti netekusi tėvo, jos motina dėsto koledže; nuo pat vaikystės ji siekia kuo daugiau ir jai tai sekasi; ji yra g

Artimumo logika Tikriausiai laimingas tas rašytojas, kuris turi „suinteresuotą“ skaitytoją, laukiantį naujų kūrėjo tekstų... L.S.Černiauskaitė, lietuvių literatūroje žinoma kaip apsakymų rinkinio „Trys paros prie mylimosios slenksčio“ (1994), prozos ir dramaturgijos knygos „Liučė čiuožia“ (2003) autorė, tapo geidžiama viešnia tų, kurie pasiilgo paprastos, „be išsidirbinėjimų“, - kaip yra rašęs vienas kritikas – literatūros. Tokia yra ir naujausioji L.S.Černiauskaitės knyga „Artumo jausmas“ - įvairi žanriniu požiūriu (apysakos, novelės,

Vaikystės gatvė Galbūt kaip tik dabar knygyne prie Ericho Kestnerio knygos „Kenigsbruko gatvė ir aš“ („Gimtasis žodis“, 2006) stoviniuoja malonusis skaitytojas ir svarsto, pirkti ar nepirkti ją – juk apysaka lyg ir vaikams... Tai jam šaukiu: pirkti! Pirkti, skaityti, dovanoti, skolintis!.. Nes tai knyga visiems, mėgstantiems gerą literatūrą. Viliuosi, kad mano entuziazmui pritaria bent kelios dešimtys šią knygą skaičiusiųjų. Iš didžiulės arklių pirklių, mėsininkų, kalvių, odininkų giminės kilęs ir 1899 m. Drezdene gimęs romanų autorius, vaikų rašytoj

Stebuklas, vardu Ovenas Romanu „Malda už Oveną Minį“ J. Irvingas peršoka savo paties iškeltą romano „kokybės“ kartelę: sumaniai ir saikingai naudodamas „geram“ šiuolaikiniam romanui būdingą dekonstrukciją, jis neišsižada nei istorinio laiko, nei įtempto siužeto ir „veiksmo stygos“ (kaip pasakytų V. Kubilius), nei paties pasakojimo, teigiančio nuolatinę kaitą ir siekiančio sugestyvumo, nei gyvų, pilnakraujų (tegu ir „labai“ antraeilių) personažų, nei „paprastumo“ (kiekvienam skaitytojui), nei galimybės „įžvelgti“ (kokiam nors parulskiui).