Politika buvo didžioji Vladimiro Iljičiaus Uljanovo (1870–1924) gyvenimo aistra, tad jis nusprendė nepaisyti gydytojų rekomendacijų ir 1922 m. spalio 2 d. automobiliu grįžo į Kremlių.
Ar didžiausias visų laikų socializmo mesijas Vladimiras Iljičius Uljanovas (1870–1924) galėjo sirgti sifiliu? Atsakyti į šį klausimą sunkiau nei sukurti baleto spektaklį apie Heinzo Alfredo Kissingerio (1923–2023) gyvenimą.
Karinis pažeminimas prie Vyslos (1920 m. rugpjūtis) ir artimos bičiulės Elisabeth-Ines Stephane d’Herbenville (1874–1920) mirtis (tų pačių metų rugsėjo 24 d.) ligotam Vladimiro Iljičiaus Uljanovo (1870–1924) kūnui ir protui turėjo suduoti itin stiprų smūgį, tačiau viešumoje šiek tiek paliūdėjęs dėl buvusios meilužės susitikimo su Kūrėju, naujasis Rusijos valdovas stengėsi optimistiškai žvelgti į ateitį.
Józefas Klemensas Piłsudskis (1867–1935) ir Vladimiras Iljičius Uljanovas (1870–1924) gana neblogai pažinojo vienas kitą, mat dar 1887 m. pavasarį Józefas Klemensas kartu su savo broliu Bronisławu Piotru (1866–1918) bei Vovos broliu Aleksandru Iljičiumi (1866–1887) buvo suimti dėl įsitraukimo į sąmokslą, kurio dalyviai siekė nužudyti Rusijos carą Aleksandrą Aleksandrovičių (1845–1894). Abu broliai Piłsudskiai atsipirko Sibiro tremtimi, o Aleksandras Iljičius buvo pakartas.
Atslinkus 1918-ųjų spaliui, Vladimiras Iljičius Uljanovas (1870–1924) nusprendė esąs atsigavęs po tų pačių metų rugpjūtį vykusio pasikėsinimo sukeltų psichinės ir fizinės sveikatos komplikacijų bei ignoruodamas kūno skleidžiamus signalus (paskutiniais egzistencijos metais prie seniai Vovą kamavusių galvos skausmų, nemigos, prastos nuotaikos prisidėjo dar ir trumpalaikiai širdies priepuoliai bei apatijos jausmas viskam, kas anksčiau teikė džiaugsmą), tuojau pat kibo į darbus. Dabar jam buvo 48-eri ir jis jautė turįs dar daug ką nuveikti pasaulinės revoliucijos labui.
Marksizmo ideologija miestui ir pasauliui žadėjo progresyvumą, tačiau Rusijos valdžioje įsitvirtinus Sovnarkomui (Liaudies komisarų sovietui), viskas daugiau ar mažiau liko taip pat, kaip ir carų valdymo laikais.
SSRS laikais Fani Jefimovna Kaplan (1890–1918) buvo žymiausia kada nors gyvenusi piktadarė, o kiekvienas spaliukas, pionierius ir komjaunuolis tuomet tikėjo, kad ši su eserais (socialistais revoliucionieriais) sieta žydaitė šovė į viso pasaulio runkelių lysvės apaštalą – Vladimirą Iljičių Uljanovą (1870–1924).
Naujoji Rusijos valdžia, vadinamojo Sovnarkomo (Liaudies komisarų sovieto) nariai, laiko veltui negaišo, tad jau spalio 27 d. (lapkričio 9 d.) buvo išleistas specialus dekretas, leidžiantis griebtis represijų prieš bet kuriuos fizinius ir juridinius asmenis (autorius, žurnalistus, redakcijas ir leidyklas), skatinančius priešiškumą naujam režimui.
Kerenskių giminės atstovas Aleksandras Fiodorovičius (1881–1970) jau buvo dingęs, tačiau Laikinosios vyriausybės nariai to dar nežinojo ir 1917 m. spalio 25 d. (pagal Julijaus kalendorių) popietę susirinko į paskutinį savo posėdį.