Krenta į akis ir tai, kad būdami valdžioje šios partijos atstovai apsiriboja tik Vilniaus elito ir biurokratų interesais. Bent jau toks mano požiūris, kurį susidariau per tris su puse nepriklausomybės dešimtmečius.

Tačiau norėčiau pasakyti keletą kitokių žodžių apie šitos partijos atstovą, dabar jau buvusį krašto apsaugos ministrą Lauryną Kasčiūną. Kai jis buvo gal pusmečiui skiriamas į ministro postą, įsiminė jo žodžiai, kad net ir per trumpą laiką galima nemažai nuveikti šaliai.

Iškart tada skeptiškai įvertinau jo tokį pasakymą, galvojau, ką tu čia, jaunuoli, nuveiksi pačioje kadencijos pabaigoje, juk laiko liko ne tiek daug.

Tačiau buvau neteisus. Pamačiau, o manau, ir kiti Lietuvos žmonės pamatė, kad jis iš tiesų spėjo nuveikti ne tiek ir mažai.

Be didelės savireklamos ėmėsi darbų mūsų kariuomenei stiprinti ir drįstu manyti, tai iš dalies, kiek spėjo, ir padarė. Iki tol buvo tik kalbos, pavyzdžiui, apie karinių komendantūrų steigimą, esą nėra lėšų, žmonių, „kam to reikia“ ir pan., o jis ėmė ir padarė – vis tiek rado būdą komendantūras įsteigti.

Ir šiaip aiškiai matyti, kad tai yra energingas žmogus, linkęs labiau į veiksmą, ne į beprasmius pasvarstymus ar demagogiją, nors, suprantama, ir pakalbėti moka, kaip tikras politikas.

Manau, daugelis sutiks, kad tai asmuo, kuris buvo savo vietoje, jam tiko tas postas. Todėl jei dabartinės daug abejonių keliančios valdančiųjų daugumos atstovai galvotų ne apie save, o apie Lietuvą ir jai daugiau galinčius padaryti žmones, ne plepius, tai jie, be abejo, L. Kasčiūną paliktų ministru.

Nieko blogo nenoriu pasakyti apie gerbiamą Dovilę Šakalienę, bet esu įsitikinęs, kad L. Kasčiūnas mūsų kariuomenei ir krašto apsaugai padarytų daugiau.

Galbūt aš nesu teisus, bet pažiūrėsime, kaip seksis naujai ministrei. Galbūt ir ji parodys, kad sugeba ne tik gražiai pakalbėti, įžvelgti krašto apsaugos problemas, tačiau ir ką nors konkrečiai padaryti.