Pirmiausia noriu pasakyti, kad joje dirba labai kantrūs, malonūs, paslaugūs darbuotojai.

Dirbo ir mano anūko išvaizdos jaunuolis – farmaceutas. Ten stovėjo keletas klientų, bet atsistojau ir aš, nes žinojau, kad tai labai taktiškas, malonus darbuotojas: pataria, nerodo nekantrumo bendraudamas su senutėmis.

Aš jau seniau pastebėjau, kad jis yra gana stambokas, o ta vaistinė turi neilgus firminius chalatus, jis vaikinui aiškiai per mažo dydžio.

Vaikinas ieškojo man vaistų apatinėse lentynose, pasilenkė, chalatėlis pasikėlė maždaug iki krūtinės, sportinės kelnės, kuriomis vilkėjo, pasmuko pusiau iki sėdynės, tai mums, bobutėms, prieš pat ištįsusias nosis atsivėrė „labai puikus vaizdelis“, net juokas pakuteno seną sudiržusią širdį.

Bet paskui atsitokėjau ir pamaniau: gaila jaunuolio, juk ne darbuotojas kaltas, kad darbdavys savo pavaldinių neaprūpina reikalingais darbo rūbais.

Sakykime, kas čia tokio – tik seneles palinksmino. Patys darbdaviai, regis, rūpinasi labdara, karais, svetimais žmonėmis, o savais pasirūpinti – neišsprendžiama problema. Net sunku parūpinti chalatą pagal dydį.

Ar vaistinės vadovai neparaudote? Tą nepatogų momentą matėme apie 10 žmonių, o per dieną kiek žmonių čia užeina?