Taip jau susiklostė, kad dėl asmeninių aplinkybių keletą mėnesių kursuoju tarp Vilniaus ir Kauno – dirbu Vilniuje, o miegoti grįžtu į Kauną. Pirmas dalykas, kuris, grįžus į Kauną, krenta į akis – viešasis transportas keleiviui yra draugiškesnis. Pradedant daugelyje stotelių kabančiomis švieslentėmis ir naujais troleibusais bei autobusas, ir baigiant „Žiogo“ programėle, kurioje per mėnesį įsigyti vienkartiniai bilietėliai, surinkus reikiamą sumą, virsta neterminuotu mėnesiniu bilietu. Vienkartinis viešojo transporto bilietas Kaune kainuoja 70 centų, Vilniuje – 65 centai. Reiškia, kokybę už tokią kainą vis tik įmanoma užtikrinti.   

Prieš siūlant drastišką kainų didinimą, iš Vilniaus miesto valdžios be cirkų norėtųsi daugiau žinių apie kryptį, kuria judės viešasis transportas sostinėje. Nes mieste liejamą asfaltą aš matau, tačiau jokių ženklesnių pokyčių viešajame transporte be dar mero Šimašiaus laikais įsigytų „belaidžių“ troleibusų paprasčiausiai nėra.

Ypatingai drąsus pareiškimas būtų ir galimybė vis tik padiskutuoti apie bent vieną požeminio metro liniją Vilniaus mieste, vertinant ją ne tik per ekonominio naudingumo, bet ir per nacionalinio saugumo prizmę. Kad atėjus dienai X, pusė Vilniaus galėtų pasislėpti ne daugiabučių sandėliukuose, o tunelyje.