Kaip skelbia organizatoriai, dvi legendinės asmenybės publikai dovanojo poeziją, persipynusią su muzikos garsais, bei pristatė išleistą vinilinę plokštelę.

Pasak V. Tarasovo, šis jų projektas – „tai vidiniai menininkų žaidimai, kai kūrėjai turi galimybę žaisti garsu, tekstu ir vaizdu savo malonumui. Nesistengiant įtikti žiūrovams, klausytojams ir vengiant šablonų bei standartų. O žiūrovai tampa ne tik šio vyksmo liudininkais, bet ir, žinoma, jo dalyviais.“

Prof. V. Landsbergis džiaugėsi šiuo projektu ir teigė, kad muzikos galia – ypatinga.

„Muzika visada gelbsti. Nuovargio valandą – taip pat. Tai beveik geriausia poilsio forma, galimybė perkelti save į tobulesnį grožio pasaulį ir nutolti nuo varginančių dalykų. Muzika ne vargina, muzika išlaisvina. Kaip sakė muzikos mokytojas Ignas Prielgauskas: „Žavėkis, ką nors išgalvojęs.“ Reiktų žmogų skatint, kad jis būtų tas išgalvotojas, arba – kaip mūsų klasikai sakydavo – „pramaniūgas“. „Pramaniūgas“ yra gyvas žmogus. Muzika man yra daug. Bendriausia prasme – vartai į pasaulį, į jo supratimą, žmogaus supratimą. Į savęs paties supratimą… Tai galimybė daug ką atrasti: ko dar nežinojai, ko dar nebuvai palietęs. Be to, tai sritis, kurioje aš daug dirbau įvairiais kitais atžvilgiais, kur yra įvairių padarytų ir dar nebaigtų darbų, bet ne jie man yra svarbiausi. Kartais pamąstydavau apie muziką, kaip apie pasaulio modelį, apie jo esmės išraišką pačiu švariausiu, gražiausiu būdu. Tai ne nauja mintis. Apie tai gudresni už mane žmonės kalbėjo, susivokę jau labai senoj senovėj“, – teigė profesorius.