Donaldui Trumpui užsimojus bet kokia kaina, neatmetant ir karinių priemonių, perimti dabar Danijai autonomijos teisėmis priklausančią Grenlandiją, ši atsidūrė pasaulio dėmesio centre. Tarp Atlanto ir Arkties vandenynų esanti didžiausia pasaulio sala, pagal plotą daugiau kaip 33 Lietuvos, jei būtų nepriklausoma, kokia ir siekia tapti, būtų dvylikta pagal dydį pasaulio valstybė. Gyventojų čia vos kiek daugiau nei Alytuje, nes apie 83 proc. jos teritorijos kausto ledas. Tačiau salą ne tik dėl jos svarbos pasaulio saugumui, bet ir nepanaudotų retųjų žemės elementų, naftos ir gamtinių dujų išteklių, o tirpstant ledynams – ir dėl atsiveriančių naujų vandens kelių D. Trumpas siūlėsi nupirkti dar savo pirmos kadencijos metu 2019-aisiais. Beje, jis nebuvo pirmas to norėjęs JAV prezidentas – tai padaryti 1946 m. siūlė ir Harry Trumanas.

„Grenlandija neparduodama“, – ką į JAV prezidento užmačias atsako patys grenlandai, „Kauno dienai“ pasakoja ten gyvenanti 32-ejų lietuvė Inesa Matuliauskaitė. Grenlandijoje ji jau aštuoneri metai, tačiau prisipažįsta, kad jai lig šiol kvapą gniaužia šios salos grožis ir unikalumas.

Amerikiečiai papiktino

– Po D. Trumpo pareiškimų Grenlandija paankstino vietos parlamento rinkimus ir jį rinks kovo 11 d., o ne balandžio pradžioje. Premjeras Múte Egede sprendimą paaiškino tuo, kad šalis išgyvena tokį rimtą laikotarpį, kokio Grenlandija dar niekada nebuvo patyrusi. Ar grenlandai iš tiesų taip sunerimę?

– Manau, rinkimai paankstinti norint kuo anksčiau išsirinkti naują valdžią, kad ji galėtų spręsti šiuos reikalus, o grenlandai parodytų, ko nori: kad į valdžią ateitų politikai, kurie pasisako už Grenlandijos nepriklausomybę, ar siūlantys kitokių perspektyvų.

– Pasiūlyta įstatymu uždrausti partijoms priimti politines aukas iš užsienio. Ar kurios nors politinės jėgos palaiko ar bent linksta į tai, kad Grenlandija taptų JAV dalimi, o pinigai tokias pozicijas galėtų sustiprinti?

– Neteko girdėti, kad kuri partija palaikytų D. Trumpo idėją. Gal yra ją remiančių pavienių politikų. Štai vienas jų – Jørgenas Boassenas – skrido į D. Trumpo inauguraciją, bet kaip individualus asmuo, o ne atstovaujantis partijai.

Daugiausia politikai šneka apie nepriklausomybės siekį. Kaip sakė ir M. Egede, grenlandai nenori būti amerikiečiais ir nenori būti danais, jie nori būti grenlandais.

Įstatymu dėl piniginio rėmimo norima apsidrausti, kad rinkimuose būtų išreikšta pačių grenlandų nuomonė ir ji nebūtų kurios užsienio šalies nupirkta arba pastūmėta viena ar kita linkme.

Transportas: šaltyje ir ilgesnėse kelionėse šunų kinkiniai – daug patikimesnė susisiekimo priemonė nei sniegomobiliai. I. Matuliauskaitės („Guide to Greenland“) nuotr.

– Jūsų pastebėjimu, daugėja ar mažėja remiančių idėją priklausyti JAV, ypač po D. Trumpo sūnaus vizito į Grenlandiją?

– Nepasakyčiau, kad atsirado daugiau palaikančių amerikiečius, nebent atsirado žmonių, kurie pamatė, kad yra ir tokia galimybė, apie kurią anksčiau nebuvo užsimenama.

Daugybė žmonių buvo labai nepatenkinti ir D. Trumpo pareiškimu, ir jo sūnaus apsilankymu, nes buvo bandyta pateikti, kad grenlandai norėtų būti JAV dalis, labai šiltai priima svečius iš JAV. Tačiau ir vietos spauda, ir gyventojai savo akimis matė, kad vos keli žmonės patys atėjo su savo kepurėlėmis „Make America Great Again“ („Padarykime Ameriką vėl didžią“), kitiems jas dalijo D. Trumpo atstovai, bet bandė demonstruoti, lyg grenlandai jų labai laukė, norėjo, kad jie apsilankytų.

Po D. Trumpo sūnaus vizito atvyko JAV ir Kanados tinklo „YouTube“ kanalo „Nelkboys“ atstovų. Jie vaikščiojo po Grenlandijos sostinę Nuką, paaugliams dalijo 100 JAV dolerių kupiūras ir firmines D. Trumpo kepurėles, filmavo tuos labai jaunus žmones, kokie jie laimingi gavę dovanų, ir kaip tokie nebus, už nieką gavę pinigų; jų klausinėjo, ar nori „McDonald’s“ Grenlandijoje ir kad JAV perimtų Grenlandiją.

Po tokio akibrokšto labai daug vietinių žmonių, ypač tėvų, pasipiktino, kad nepilnamečiams buvo dalijami pinigai, paauglius filmuojant. Buvo tikrai didelis sujudimas socialiniuose tinkluose, imta dalytis įrašais „Greenland is Already Great“ („Grenlandija jau dabar yra didi“), perfrazuojant garsųjį D. Trumpo posakį, daugelis rašė, kad grenlandai nėra ir nebus parduodami.

Tad D. Trumpo pareiškimai ir jo sūnaus vizitas sukėlė daug judesio ir truputėlį baimės ir nerimo, ir tai nenuostabu, kai tokia didelė valstybė kaip JAV ima skelbti tokius planus.

Nori būti nepriklausomi

– 2008-aisiais referendume 75 proc. gyventojų pritarė didesniam Grenlandijos savarankiškumui. Šiemet salos premjeras pareiškė, kad jau metas Grenlandijai tapti nepriklausomai. Ar tikrai dauguma yra už nepriklausomybę? Ar vyksta kokios nors visuomenės apklausos, kiek norėtų nepriklausomybės, kiek – likti su Danija, kiek – eiti su JAV?

– Pagal 2009 m. savivaldos įstatymą, Grenlandija gali paskelbti visišką nepriklausomybę, tačiau tai turės patvirtinti Grenlandijos žmonių referendumas ir Danijos parlamentas.

Vietos laikraštis „Sermitsiaq“ sausį rengė visuomenės apklausą ir joje tik 6 proc. sakė, kad nori būti JAV dalimi. Žinoma, tai nėra reprezentatyvi apklausa.

– 1985 m. Grenlandija paliko ES. Pagrindinė priežastis – nepriimtina žvejybos politika. Ar nesvarstoma grįžti, ypač jei Grenlandija taptų nepriklausoma?

– Negirdėjau tokių diskusijų. Kadangi Danija yra ES, tai ir Grenlandija iš dalies yra joje. Jei taptų nepriklausoma, reikėtų iš naujo pergalvoti, priklausyti jai ar ne.

Žvejybos klausimai grenlandams labai svarbūs, nes tai pagrindinė salos gyventojų veiklos sritis, pagrindinė industrija ir svarbiausia Grenlandijos eksporto šaka, atnešanti daugiausia pinigų į vietos biudžetą. Banginių medžioklė, kuri kitur uždrausta, yra didelė Grenlandijos tradicijų ir kultūros dalis. Beje, banginių Grenlandija neeksportuoja, viską, ką sumedžioja, salos gyventojai suvalgo patys. Tai nacionalinis maistas, tokios yra tradicijos nuo senovės ir grenlandai jų nenori atsisakyti. Tai tas pats, kas lietuviams būtų atsisakyti cepelinų ar lašinių.

Iš valties: banginis prie Ilulisato ledo fjordo. I. Matuliauskaitės („Guide to Greenland“) nuotr.

Karinės bazės

– Kaip grenlandai vertina, kad jų teritorijoje daug metų yra JAV karinė bazė? Ar palaikytų jos plėtrą, ką kaip ir siūlo Danijos premjerė?

– Klausiau Grenlandijos ministro Mute B. Egede interviu su „Fox News“, kuriame jis akcentavo, kad pasaulio ir JAV saugumas yra ir Grenlandijos saugumas. Tad, manau, palaikymas plėsti karines bazes būtų, dėl jų tikrai susitartų. Tačiau dabar apie tai nekalbama, o kalbama apie Grenlandijos pirkimą ar perėmimą.

Grenlandai nori bendradarbiauti, nori naujų verslo galimybių, saugumo. Dėl karinių bazių neteko girdėti kokių nors didelių priešpriešų. Tulės bazėje (Thule Airbase) dirba nemažai vietos gyventojų, jos plėtimas gal sukurtų dar daugiau darbo vietų ir grenlandams. Tačiau tai jų žemė, jų šalis, ir jie turi turėti galimybę pasakyti taip ar ne.

– D. Trumpas savo idėją nupirkti ar karinėmis priemonėmis perimti Grenlandiją grindžia laisvojo pasaulio saugumo interesais, atsaku Arktyje bandančioms vis labiau įsitvirtinti ne tik Rusijai, bet ir Kinijai. Ar dėl šių šalių Grenlandijoje girdėti kokių baimių?

– Nelabai girdėjau, kad grenlandai būtų sunerimę šiuo klausimu, nes nebuvo jokių konkrečių veiksmų ar pasisakymų. Dėl savo saugumo grenlandai sunerimo, kai D. Trumpas pasakė, kad nori perimti Grenlandiją JAV žinion.

Žinoma, gali visko būti, bet yra Danija ir NATO. Štai Danija paskelbė skubiai skirsianti 2 mlrd. JAV dolerių saugumui Arkties regione stiprinti. Danijos laivynas nuolatos patruliuoja Grenlandijos pakrantėse ir bent kartą per metus čia vykdo karines pratybas, kartais įtraukdamas ir kitas šalis.

Sveikatos sistema

– Geografiniu požiūriu Grenlandija arčiau Šiaurės Amerikos. Politiškai ji prieš aštuonis amžius tapo Norvegijos kolonija, paskui beveik 300 metų yra susijusi su Danija. Ar vietos gyventojai jaučiasi danais?

– Manau, dauguma pasakytų, kad ne. Jie priklauso Danijai, tačiau grenlandai yra grenlandai, jie turi savo kalbą, kultūrą, tradicijas, vėliavą,  parlamentą.

– Saloje gyventojų – vos kiek per 56 tūkst., kiek daugiau nei Alytuje. Kiek senieji gyventojai inuitai išsaugoję savo tapatybę, tradicijas, kalbą?

– Kaip ir kitur, žinoma, ir čia žmonės yra veikiami anglų kalbos, į didesnius miestus atvyksta gyventi užsieniečių, yra daug mišrių šeimų ne tik su danais, bet ir, pavyzdžiui, su filipiniečiais, tailandiečiais.

Danai čia atnešė ir savo religiją, nors senieji grenlandai tikėjo savo dievus, gamtą.

Patys grenlandai dabar iš naujo atranda savo šaknis, pradeda daugiau puoselėti ir praktikuoti senąsias tradicijas, vėl prisiminė savo tradicines inuitų tatuiruotes, daug jaunimo jas darosi, puoselėja savo kalbą, užrašo senuosius mitus, bando išlaikyti ir mokytis gaminti tradicines kaukes,  būgnų šokių.

Delikatesas: vienas iš grenlandų nacionalinių patiekalų – mattak – visai neapdorota, mažais kvadratėliais supjaustyta žalia banginio oda. I. Matuliauskaitės („Guide to Greenland“) nuotr.

– Ar didelė jaunimo emigracija?

– Mažieji kaimeliai vis mažėja ir sensta, juose lieka tik tėvai ir seneliai, nes jaunimas arba keliasi į didesnius miestus, arba išvažiuoja, visų pirma, į Daniją, pavyzdžiui, studijuoti, nes mokslas grenlandams ten nemokamas ir didžioji jų dalis kalba daniškai. Važiuoja ir į JAV, Kanadą, Naująją Zelandiją, kitur. Šiuo metu sostinėje Nuke – apie 20 tūkst. gyventojų, tai labai greitai augantis miestas, prieš penkerius metus jų čia gyveno tik 13,4 tūkst.

– Kokios didžiausios kasdienės grenlandų problemos?

– Yra šiek tiek problemų dėl sveikatos apsaugos sistemos. Atsakomybę už ją perėmė grenlandai, bet yra daug atvažiuojančių danų gydytojų ir slaugytojų. Tačiau specialistų trūksta. Jei reikia kokio rimto gydymo, pavyzdžiui, sergant vėžiu – švitinimo procedūrų, ar kokios sudėtingesnės operacijos, ligonis turi skristi į Daniją. Žmonės, kuriems artėja pensinis amžius ar kurie jau yra pensininkai, dėl to neretai keliasi gyventi į Daniją.

Trūksta ir mokytojų, ypač kalbančių grenlandų kalba, kitų specialistų.

– Danija teikia subsidijas Grenlandijai. Tačiau čia gausu neišnaudotų retųjų žemės elementų, kurie svarbūs kompiuterijos, dirbtinio intelekto, atsinaujinančiosios energijos, pažangioms gynybos technologijoms, manoma, kad yra ir naftos, gamtinių dujų išteklių. Tai, žinoma, vilioja ir JAV. Kodėl pati Grenlandija nepasinaudoja šiais turtais?

– Daug kur tos medžiagos yra arba po ledo skydu, arba ir kitur sudėtingai prieinamos, tad į tai reikėtų labai daug investuoti, gal kai kur net neatsipirktų.

Kai kuriuos projektus norėta įgyvendinti, tačiau jie buvo netoli miestelių, ir žmonės užprotestavo. Grenlandams gamta labai svarbi, jie bando ją išsaugoti. Vyksta globalinis klimato atšilimas, grenlandai pirmieji tai pajunta. Keičiasi metų laikai, trumpėja žiemos, keičiasi žvejybos vietos. Tai veikia jų gyvenamąją vietą, jų gyvenimą, nes vis dar daug žmonių gyvena iš žvejybos. Kiti irgi pasigauna sau žuvies, susimedžioja mėsos. Labai glaudus ryšys su gamta – viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl nebuvo įgyvendinti siūlyti projektai, nes pagal įstatymus tam turi pritarti ir vietiniai gyventojai.

Grožis: šiaurės pašvaistė virš sostinės Nuko. I. Matuliauskaitės („Guide to Greenland“) nuotr.

Pramogos – gamtoje

– Grenlandijoje nemažai ir atvykėlių. Jūs čia – jau aštuonerius metus. Ar visi taip ilgai atlaiko gyvenimą ir specifinėje laiko juostoje, ir atšiauriame klimate?

– Dalis žmonių atvažiuoja tik sezoniniam darbui – trims mėnesiams, pusei metų. Kurie nori patirti Grenlandiją, išgyvena metus dvejus. Tačiau dalis, kaip ir aš, įsimyli Grenlandiją ir apsistoja ilgesniam laikui. Yra nemažai azijiečių, kurių čia gyvena jau antra ar trečia kartos, nors, palyginti su Filipinais ar Tailandu, čia visiškai kitoks klimatas ir kitoks gyvenimo būdas.

Važiavau čia trims mėnesiams. Danijoje studijavau kultūrinę komunikaciją ir globalizaciją. Papildomai pasirinkau Arkties studijas, nes man įdomi globalinio atšilimo tema. Magistro studijų praktiką atlikau Laplandijoje, Suomijoje, o vėliau, rašydama magistro darbą, iš vienos Grenlandijos turizmo įmonės Ilulisato miestelyje, kuriai dar ieškodama praktikos vietos buvau nusiuntusi savo CV, gavau darbo pasiūlymą vasarą tris mėnesius padirbėti pardavimų vadybininke. Atvykau trims mėnesiams, o dabar jau aštuoneri metai čia. Toje įmonėje Ilulisate dirbau dvejus metus, paskui ją pardavė. Tada persikrausčiau į Nuką, pradėjau dirbti turizmo bendrovėje „Guide to Greenland“, turinčioje didžiausią kelionių pasiūlą saloje. Mes bendradarbiaujame su visomis vietinėmis ir didelėmis, ir vieno žmogaus kompanijomis, todėl galime pasiūlyti turų visoje Grenlandijoje.

– Ar jau perėmėte vietinių tradicijas pasigauti maistui žuvies ar sumedžioti kokį žvėrį? Ar, kaip dauguma vietinių, turite laivelį?

– Mano vaikinas – danas, aš – lietuvė, gyvename Grenlandijoje, tad tradicijos susikuria iš trijų kultūrų. Taip, turime laivą, labai juo džiaugiamės, nes visas mūsų laisvalaikis – ant vandens ir gamtoje. Mėgaujamės įspūdingų kalnų vaizdais, dažnai matome banginių, jūrinių erelių, elnių.

Gyvendama Lietuvoje irgi mėgavausi gamta, miškais, mėgau stovyklauti gamtoje, todėl man Grenlandijoje ir patinka, nes yra labai daug galimybių būti žmogaus nepaliestoje gamtoje. Žiemą slidinėjame, einame į žygius, kartais net stovyklaujame su palapine ir medžiojame šiaurės pašvaistes.

Žuvies pasigauname, medžiojame paukščius, bet elnių dar nesumedžiojome, tikimės tai padaryti šį vasaros sezoną.

Valgome vietinę mėsą – elnieną, avijaučių, nes skanu ir ekologiška: tai laisvai augusių gyvūnų mėsa be jokių pridėtinių dalykų. Tad, nors daug produktų čia importuoti, stengiamės kuo daugiau valgyti vietinės gamybos.

Šiluma: šilčiausia būna apie +18–19 laipsnių, tačiau tik kokias dvi tris dienas per vasarą. Tačiau žydi pienės, įvairios arktinės gėlės. I. Matuliauskaitės („Guide to Greenland“) nuotr. 

– Ar turite kitokių pramogų: kiną, teatrą, koncertų, sporto klubų?

– Sostinėje yra baseinas, kultūros namai su kino teatru, teatras, keli sporto klubai, barai, kavinės ir restoranai. Pasirinkimas galbūt ir nedidelis, bet visko užtenka. Unikalu Grenlandijoje kitkas: paeini 20 minučių už miesto ribos ir jau esi laukinėje gamtoje, kur kartais net nėra telefono ryšio.

– Ar tikrai čia populiariausios susisiekimo priemonės – laivai ir šunų kinkiniai, o ne automobiliai?

– Pagrindinė transporto priemonė – laiveliai, jų čia daugiau nei automobilių. Nuke gana daug automobilių, bet su jais gali važinėti tik mieste, nes nėra kelių, jungiančių du miestus. Daug kas turi vasarnamius kur nors kalnuose, ant jūros kranto, mėgsta ten savaitgaliais keliauti, bet patekti ten gali tik laivu. Tad beveik kiekviena šeima juos turi. Daug kas turi ir sniegomobilius. Šunų kinkinius naudoja, bet daugiau tie, kurie laikosi senųjų tradicijų. Vis dėlto reikia pripažinti, kad spaudžiant šalčiui ir ilgesnėse kelionėse šunys daug patikimesni nei sniegomobiliai.

– Beje, ar sunkiau, kai visą laiką tamsu, ar kai 24 valandas per parą šviesu?

– Sunkiau, kai visą laiką tamsu. Tačiau nuo Kalėdų dienos ilgėja, šį mėnesį kiekviena diena pailgėja 6 minutėmis, taip greitai persisuka iki poliarinės dienos, kada kai kuriose Grenlandijos dalyse saulė nenusileidžia 24 valandas. Tai irgi gali būti sunku, nes turi eiti miegoti, bet organizmas nesupranta, kai už lango – saulė.

– Kokią žemiausią oro temperatūrą teko čia patirti?

– Kai dar gyvenau Ilulisate, buvo apie –30 laipsnių, bet labai vėjuota, tai jutiminė temperatūra – dar daug žemesnė. Tada jau nelindome į lauką. Šiuo metu Nuke –18 laipsnių temperatūra, jutiminė –22 laipsniai, nešilta, bet juk žiema.

– Ar vasarą galima pražydinti gėlių? Kokia čia būna aukščiausia oro temperatūra?

– Šilčiausia – apie +18–19 laipsnių, tačiau tokios būna kokios dvi trys dienos per vasarą. Nuke vasarą vidutinė temperatūra +12–15 laipsnių, bet žydi pienės, įvairios arktinės gėlės. Ir čia būna vasara, ne visuomet sniegas ir balta. Realiai Grenlandijoje – du metų laikai, bet yra pereinamasis, kai visa tundra keičiasi į raudoną ir geltoną spalvą, bet paskui dažniausiai labai greitai ateina ir sniegas.

Į nieką nepanaši

– Grenlandiją atradęs norvegas iš Islandijos Eirikas Rudasis ją pavadino Žaliąja žeme, tikėdamasis, kad gražus vardas pritrauks čia naujakurių. Dirbate turizmo agentūroje. Kaip trumpai pristatytumėte šią salą norėdama pritraukti turistų?

– Pamatyti ledo skydą, kuriuo padengta Grenlandija, ledynus, besimaitinančius banginius, plaukiojančius ledkalnius, atsidurti šalia jų ir suvokti, koks esi mažas, pagyventi 24 valandas trunkančią dieną, – tai man yra Grenlandija. Kai pamatai lūžtančius ledynus, suvoki, kokia didinga ir galinga yra gamta. Jei atvažiuosi žiemą, pamatysi šiaurės pašvaistę, pasivažinėsi šunų kinkiniais unikaliu ir autentišku būdu: turbūt tai vienintelė vieta, kur važiuoji ne su šunimis, išmokytais vežioti turistus nustatytu maršrutu, – į savo roges turistus pasiima vietos žmonės, kurie vis dar medžioja ir žvejoja su savo šunimis.

Grenlandija – ypatinga, į nieką nepanaši. Kai kas lygina su Antarktida, tačiau Grenlandijoje dar yra ir inuitų, kurie tokiomis atšiauriomis sąlygomis čia gyvena šimtus metų; iš tiesų unikalu daugiau sužinoti apie jų kulūrą ir istoriją.

– Ką parekomenduotumėte paragauti maisto gurmanams?

– Visų vietinių patiekalų. Ne toks didelis iššūkis būtų valgyti elnieną ir avijaučių mėsą, bet verta paragauti ir banginio. Vienas iš nacionalinių patiekalų – mattak. Tai visai neapdorota mažais kvadratėliais supjaustyta žalia banginio oda. Nesakau, kad patiks, bet tai unikalu ir niekur kitur, nebent Kanados šiaurėje, to gali paragauti.

Įdomu paragauti ir ruonienos. Mums gal atrodo neįprasta, bet norėdami išgyventi grenlandai ruonius valgė ir valgys. Ruonių čia daug, juos leidžiama medžioti. Kai kas mano, kad dėl kailio, bet grenlandai valgo jų mėsą. Čia nėra taip, kad medžiotų tik dėl ragų ar tik dėl kailio. Viską panaudoja, ką sužvejoja ar sumedžioja, o ko patys nesuvalgo, kaulus su truputėliu mėsos atiduoda šunims. Tai pagarba gyvūnams, gamtai ir tradicijoms.

Medžioklę ir žvejybą reguliuoja valstybė, yra tam tikri mėnesiai ir kvotos, kada galima medžioti ar žvejoti.

– Ar turistų srautas didėja?

– Tendencija – auganti. Vien kruiziniais laivas užpernai Grenlandiją aplankė apie 73,5 tūkst. turistų, atvykstančių lėktuvais per metus padaugėjo dešimtadaliu. Tiesa, tiesioginiai skrydžiai yra tik iš Danijos, Islandijos ir Kanados. Šią vasarą atsidarys ir nauja kelionių kryptis iš Niujorko.

Norinčių pamatyti šią unikalią salą daugėja. Šiuo metu liepą ar rugpjūtį gauti kambarį ar skrydžio bilietus, jei norite konkrečių datų, jau būtų sunku. Dabar didesnė paklausa nei pasiūla, norintiems čia atvykti reikėtų planuoti kelionę bent prieš pusmetį. Kada atvykti, priklauso nuo to, ką norite pamatyti. Vasaros pikas – liepą ir rugpjūtį, kai lengviausia pamatyti banginius, ledynus ir ledkalnius, o žiemą – šiaurės pašvaistė, sniegomobiliai, šunų kinkiniai.

Turizmas – antras po žvejybos Grenlandijos pajamų šaltinis. 2023 m. užsienio turizmas Grenlandijai atnešė beveik 1,9 mlrd. Danijos kronų pajamų (apie 255 mln. eurų), tiesiogiai sukūrė 1 075 darbo vietas. Jį norima plėtoti, nes tai stabiliau, nei priklausyti tik nuo žvejybos. Turizmas – galimybė būti labiau nepriklausomiems ir be naudingų iškasenų gavybos.

Mažuma: D. Trumpo sūnaus vizitas Grenlandijoje JAV užmačių perimti salą rėmėjų skaičiaus nepadidino. Laikraščio „Sermitsiaq“ apklausoje sausį tik 6 proc. grenlandų pasisakė, kad nori būti JAV dalimi. AP nuotr.

– Beje, ar esate vienintelė čia gyvenanti lietuvė ?

– Statistiškai turėtų gyventi aštuoniolika: dvi moterys ir šešiolika vyrų. Mano draugė išsikraustė į Daniją, tad liko septyniolika. Tačiau nepažįstu nė vieno. Gal tai sezoniniai darbuotojai ar gyvena kituose miestuose. Jei išgirstu lietuviškai kalbant, visuomet prieinu pasisveikinti. Tačiau daugiausia tai būna turistai. Pastarąjį kartą buvau sutikusi darželio auklėtojų grupę, kuri dalyvavo mainų su Grenlandija programoje.

– Ar planuojate čia likti gyventi ilgam?

– Bus matyti, kur toliau gyvenimas nuves. Kol kas nieko neplanuojame.

– Ko labiausiai pasiilgstate iš gyvenimo žemyninėje Europoje?

– Pasivaikščiojimų miške ir žolės kvapo, kai vasarą palyja lietus.