Vokiečių politologas, profesorius dr. Thomas Poguntke teigia, kad iššūkių išties yra ir kritika Lietuvai dėl koalicijos sudėties tėra tik vienas epizodas – nemalonus, bet negalintis pakeisti esminių, fundamentalių nuostatų dvišaliuose santykiuose. Tarptautiniu mastu yra daug sudėtingesnių iššūkių.
– Praktiškai visi ekspertai ir apžvalgos prognozuoja krikščionių demokratų CDU pergalę pirmalaikiuose rinkimuose. Kaip jie formuos koaliciją, kai pasirinkimas yra arba kažkas iš dabar „nevykėliais“ visų vadinamų valdančiųjų socialdemokratų, „žaliųjų“ ir liberalų, arba „raupsuotųjų“ – AfD ir Sahros Wagenknecht kairiųjų populistų?
– Tokia situacija – vokiškos politinių partijų sistemos evoliucijos pasekmė. Pasirinkimų tikrai nedaug. Koalicija su AfD aiškiai neįmanoma. CDU taip pat neis į koaliciją su kairiaisiais „Die Linke“, kurie šiaip jau ir taip išgyvena nuosmukį ir džiaugsis, jei apskritai pateks į parlamentą.
Manau, jie norėtų koalicijoje matyti pastarąją koaliciją sugriovusius liberalus FDP, tačiau ir šie yra labai silpni, todėl turėsime įdomią situaciją, kai CDU iš esmės turės rinktis tarp socialdemokratų ir žaliųjų. Be to, CDU žada visuomenėje laukiamus pokyčius ir neaišku, kaip reaguos į tai, kad naujoje koalicijoje atsidurs ir kai kurie dabartiniai valdantieji, kurių politiką kaip tik ir žadama keisti.
Visai gali būti, kad jei socdemai gaus pakankamai balsų, jie taps koalicijos partneriais ir CDU net nebeprireiks nereikšmingai mažų liberalų. Žinoma, dabar galime tik spekuliuoti, bet tinkamai susidėliojus skaičiams, krikščionių demokratų ir socialdemokratų koalicija yra bene tikroviškiausias scenarijus. Šios dvi partijos gali lengviau sutarti dėl visuomenei rūpinčių problemų. Tarkime, CDU būtų sunkiau susitarti su žaliaisiais, kurie laikosi labai principingų ideologinių pozicijų, ypatingai „žaliojo kurso“ srityje, nors pavyzdžiui, Rusijos atžvilgiu per paskutinius kelerius metus jie labai pasikeitė.
Nemanau, kad ir šį kartą Vokietija kažkaip staigiai susiims ir kardinaliai pasikeis. Vokiečiai kratosi visko „karinio“.
– Lietuvoje, kaip beje ir Ukrainoje, vyrauja nuomonė, kad Friedrichas Merzas ir jo krikščionys demokratai būtų mums palankesni partneriai, nei dabartinė vyriausybė. Ar tikrai jie darytų kažką kitaip, „geriau“? Tarkime, F. Merzas siūlė duoti Ukrainai raketas „Taurus“, bet čia pat atsargiai išsakė sąlygas, kada ir kaip jas būtų galima panaudoti.
– Manau, kad jie teiktų daugiau paramos ir būtų tvirtesni gynybos finansavimo didinimo klausimuose. Socialdemokratų gretose yra labai stipri „pacifistų frakcija“, o CDU taip nėra. Todėl, žvelgiant iš Baltijos šalių perspektyvos, žalieji būtų labiau pageidaujami koalicijos partneriai.
Kalbant apie Rusiją, galima sakyti, kad Vokietija apskritai, kaip valstybė, labai nenori provokuoti Rusijos. Vertinant F. Merzo pasisakymus labiau derėtų tai daryti iš retorinės perspektyvos. Jis gana aiškiai pasisakė už didesnę pagalbą Ukrainai, pritilo per regioninius rinkimus, bet dabar vėl deklaruoja tas pačias nuostatas.
Dr. Thomas Poguntke/Asmeninio arch. nuotrauka
– Subyrėjus šiai Vokietijos koalicijai, pasigirdo nuogąstavimų, kad šalies politika tam tikram laikui gali pasinerti į stuporą, kažką panašaus į JAV pasitaikančius „lokdaunus“. Ar taip gali nutikti ir ar tai gali sutrukdyti brigados dislokavimo Lietuvoje eigai?
– Mūsų vyriausybinė sistema skiriasi nuo JAV ir Vokietijoje nebūna amerikietiško tipo „lokdaunų“. Kita vertus, mums įprasti biudžeto tvirtinimo vėlavimai, o tai paliečia didžiausius projektus. Šiuo atžvilgiu, taip, brigados dislokavimas yra vienas iš tokių projektų. Visgi, pirmalaikiai rinkimai jau ne už kalnų ir jei bus vėlavimų, jie bus ne ilgi. Pernelyg dėl to nesijaudinčiau.
– Ar gali brigados reikalams pakenkti R. Žemaitaičio priėmimas į Lietuvos valdančiąją koaliciją?
– Nemanau, kad tai padarytų esminį, ilgalaikį poveikį. Kaip turbūt žinote patys, antisemitizmo klausimas Vokietijoje labai jautrus ir labai rimtai vertinamas, todėl savaime suprantama, kad kritiką išsakė mūsų politikai ir žiniasklaida. Tačiau sprendimas dėl vieno žmogaus negali pakeisti tarpvalstybinių santykių pagrindų, Lietuvos ir Vokietijos partnerystės esmės. Koalicijos ateina ir išeina, o vokiečių brigada Lietuvoje – fundamentalus dalykas.
– Kalbant apie gynybos finansavimo didinimą, vargu ar D. Trumpas ir jo komandą supranta šių žodžių reikšmę taip pat, kaip daugelis vokiečių. Geresnis pavyzdys Vašingtonui yra Lenkija. Visai tikėtina, kad D. Trumpas pasakys: vaikinai, dabar meskite šalin savo „žaliuosius kursus“ ir kitus žaislus ir pirkite tankus. Daug tankų. Kaip į tai reaguos Vokietija ir kitos ES senbuvės?
– Tai bus labai sudėtingas reikalas kai kurioms Europos šalims, taip pat ir Vokietijoje, kuri atvirai sakant yra NATO „papilvė“ – pažeidžiama vieta. Prancūzija ir Jungtinė Karalystė tradiciškai skyrė daugiau dėmesio gynybos pajėgumas ir kaip teisingai pastebite, Lenkija lekia į priekį dideliais žingsniais. Vokietija su šiomis šalimis net lygintis negali.
Pažvelkite iš istorinės perspektyvos: po Antrojo pasaulinio karo sąjungininkai nuveikė neįtikėtino masto darbą „perauklėdami“ vokiečius šiuo klausimu, todėl nemanau, kad ir šį kartą Vokietija kažkaip staigiai susiims ir kardinaliai pasikeis. Vokiečiai kratosi visko „karinio“.
Vokietijoje yra daug žmonių, iskaitant politikus, kurie labai tikisi, kad D. Trumpas greitai sustabdys karą, net jei tai reikštų paliaubas bet kokiomis sąlygomis.
– Stebint Vokietijos visuomenės nuotaikas, susidaro įspūdis, kad brigados Lietuvoje projektas yra toks didžiulis iššūkis, kad galiausiai jį įgyvendinus, vokiečiai nusibrauks prakaitą ir pasakys: viskas – darbas baigtas. Ar yra supratimas, kad konflikto su Rusija atveju, viena brigada nereiškia nieko – būtinai reikia antros, penktos ir penkioliktos, nes kitaip į Lietuvą pasiųsti jūsų kareiviai atliktų tik vieną misiją – „didvyriškai žūtų“, nesulaukę pastiprinimo iš namų?
– Nemanau, kad tai pilnai suvokiama. Šiuo požiūriu mums dar reikia nueiti ilgą kelią. Vokiečiai nenori galvoti apie karą ir atvirai kalbant, manau, kad Vokietijoje yra daug žmonių, įskaitant politikus, kurie labai tikisi, kad D. Trumpas greitai sustabdys karą, net jei tai reikštų paliaubas bet kokiomis sąlygomis. Tai tenkintų daugumą vokiečių.
Vokiečiai labiau linkę „susimokėti“, o ne kautis. Todėl per daug nepergyvenčiau, pavyzdžiui, apie paramą Ukrainai. Čia viskas bus gerai. O štai mūsų pačių karinių pajėgumų stiprinimas – jau labai rimtas iššūkis ir liks tokiu dar gerus 20 metų. Suprantu, kad jūs nerimaujate, kad neturite ne tik 20, bet ir dešimt metų. Pragmatiškai galvojant, jums ir Kitoms Baltijos šalims tikrai verta stiprinti gynybą tokiais tempais, kurie tenkintų D. Trumpo administraciją ir neleistų amerikiečiams pasitraukti iš Europos gynybos.
– Tuo labiau neramina, kad mūsų aptariami procesai vyksta didesnių tarptautinių pokyčių fone. Šiaurės Korėja tiesiogiai įsijungė į karą, o mes – kolektyviniai Vakarai – skėsčiojame rankomis. Apskritai dar egzistuoja toks dalykas, kaip tarptautinės „žaidimo taisyklės“, ar mes likome vieni apsimetantys, kad taip ir yra, nors niekas kitas jų nebesilaiko?
– Tai beveik filosofinis klausimas. Tam tikra prasme taip ir yra. Pasaulyje yra „žaidėjų“, kurie daro ką nori ir nebijo laužyti taisyklių. Tai iliustruoja ir stebinančiai tyli tarptautinė reakciją į Šiaurės Korėjos veiksmus. Tačiau ką mes galime padaryti? Rusijai taikomos sankcijos, ji izoliuojama, bet nemažai didelių valstybių lyderių toliau ramiausiai bendrauja su Vladimiru Putinu. Mes – besilaikantys „žaidimo taisyklių“ – praktiškai esame silpnesnėse pozicijose. Deja, daugeliu atžvilgiu, tame yra daug tiesos.
(be temos)
(be temos)
(be temos)