Likti savimi, kad ir kokie iššūkiai lauktų ateityje. Mylėti ir gerbti savo šeimą. Dėkoti. „Niekada nereikia krimstis, jei kažkas jums nepadėkojo, nors buvo verta, bet būtinai visada padėkokime tiems, kurie to tikrai verti. O jų dažniausiai ieškoti toli net ir nereikia – jie tiesiog šalia“,- akcentavo V. Grubliauskas. Verta susimąstyti?

– Mielas Vytautai, gruodžio 1-oji – ypatinga jūsų gyvenimo data. Ar turite tradicijas, kaip minite savo gimtadienį?

– Kaip rimčiausią tradiciją galėčiau įvardinti patį faktą, kad jau 68 metus (ar bent jau didelę dalį tų metų) pažymiu dar vienerius pragyventus metus ir paminiu eilinę (ar kokią jubiliejinę) gimimo dieną. Kadangi nesu didelių iškilmių ar pokylių mėgėjas, tad niekada tos dienos nesureikšminu ir leisiu sau pajuokauti, kad dažniau tai šventė mano artimiausiems žmonėms ir bičiuliams, kurie tos dienos laukia tikriausiai labiau negu aš pats. Tačiau labiausiai įsiminė tie jubiliejiniai gimtadieniai, kuriuos sukurdavo mano žmona Inga, o priežastis tam irgi pakankamai praktiška ir paprasta – jubiliejus švenčiame drauge, nes mus skiria apvalus skaičius, tad ir jubiliejai sutampa. O jei rimčiau, tai esu linkęs tą dieną sutikti ramiai, man brangių žmonių apsuptyje, jei tik tokia galimybė yra. Gyvenimas toks trumpas, jis lekia pašėlusiu greičiu, jame gausybė šurmulio ir įtampų, kad kuo metų daugiau, tuo labiau imi vertinti ramybės, tylos ir buvimo su artimiausiais ir brangiausiais žmonėmis akimirkas, puikai suvokdamas jų prasmę ir svarbą.

– Jūsų gyvenimas lyg amerikietiškieji kalneliai. Buvote ilgametis Klaipėdos miesto meras, tarybos narys, dabar tapote Seimo nariu. Kaip vertinate pokyčius?

– Tikra tiesa, per beveik ketvirtį amžiaus politikoje, tokią sukaktį jau netrukus minėsiu, būta daug ir tikrų amerikietiškų kalnelių, nors statistiškai, ko gero, pakilimų būta gerokai daugiau. O visi patyrimai per tą ne tokią jau ir trumpą gyvenimo politikoje ir su politika istoriją tapo didžiuliu „patirties bagažu“, kurio pritaikymui atsiveria kaskart platesnės panaudojimo erdvės. Be abejo, dvylika metų Klaipėdos mero poste buvo ilgiausia ir svariausia atkarpa šioje distancijoje, o patirtys joje – pačios įsimintiniausios. Į Seimą grįžtu po beveik keturiolikos metų pertraukos, bet tai jau pažįstama aplinka, darbas jame – taisyklės ir dėsniai, nemažai pažįstamų ir manęs nepamiršusių žmonių, kas sukuria pojūtį ir jausmą, kad čia jau būta, tai jau pažįstama, tai jau patirta. Bet nepaisant to, ši situacija nepraradusi nei savo aktualumo, nei atsakomybės masto, nei laukiančio spalvingo ir margo iššūkių bei būsimų rūpesčių „kraičio“. Kadangi puikiai suvokiau ir žinojau, kur ir ko einu, tad tai nei stebina, nei baugina, nei neramina – laukia daug, rimto ir atsakingo darbo, kuriam tikrai esu deramai pasiruošęs.

Ir eilinį kartą pagalvojau – niekada nereikia krimstis, jei kažkas jums nepadėkojo, nors buvo verta, bet būtinai visada padėkokime tiems, kurie to tikrai verti.

– Lietuvos žmonės suteikė jums didelį pasitikėjimą, beveik 16 tūkst. rinkėjų išreiškė norą, kad juos atstovautumėte Seime. Jūsų populiarumas pelnė du mandatus. Ar tai jus įpareigoja dirbti dviguba jėga?

– Viena vertus, šis faktas tikrai maloniai glosto savimeilę, matant tokį gausų ir tvirtą palaikymą ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje užsienio šalių, kur balsavo balsavimo teisę turintys šalies piliečiai – tai negali nejaudinti. Žinoma, tie sąlyginiai „du mandatai“ (vieta Seime ir pagal sąrašą, ir vienmandatėje apygardoje) tai didelis ir garbingas įvertinimas, tačiau tuo pat metu atsakomybė taip pat dviguba ir to ignoruoti nevalia. Tai reiškia gerokai dažnesnius susitikimus su gyventojais ne tik Klaipėdoje, Klaipėdos rajone (Jakuose ir Ginduliuose), bet ir gerokai plačiau visoje šalyje. Nevertinčiau tokio įkvepiančio rezultato kažkokiu vienadieniu populiarumu, bet labiau kaip ilgus metus darbo Klaipėdos miesto meru, kone dvi kadencijas Seimo nariu, dvi kadencijas eiliniu miesto tarybos nariu įvertinimu. Nors to, kad esu ištikimas savo „širdies balsui“ – niekada neišsižadėjau savo džiazinės, meninės prigimties, „nepadžioviau trimito ant vinies“, visiškai nuvertinti taip pat nebūtų teisinga. Kaip buvau, taip ir lieku ne politiku, kuris retsykiais pagroja, padainuoja, bet menininku, kurio šiandieninis darbas yra politikos baruose. Tačiau šį darbą dirbu sąžiningai ir kruopščiai, atsakingai ir susikaupęs, nes jaučiu atsakomybę už kiekvieną man rinkėjo atiduotą balsą, kad ir kaip su patosu tai nuskamba. Bet tai yra manoji konstitucija, kurios sąžiningai pats prieš save laikausi ir kuri man yra vertybinis kursas gyvenimo „navigacijoje“. 

Asmeninio archyvo nuotr.

– Šiuo metu nieko nebestebina nuomones keičiantys politikai. Kas jums yra garbės žodis?

– Man viskas labai paprasta ir aišku – tai ir yra tvirtas garbės žodis. Jei garbė kažkam tik žodis, nuvertinta vertybė, tai žodis ir lieka tik žodžiu, kuris nuskamba ir pranyksta laiko tėkmėje, nepalikdamas nei pėdsako, nei kūrinio žemėje. Antraip tai tiesiog plaukimas pasroviui, tik nešama kryptimi, tarsi gyvenimas ne pagal savo planą, bet pagal kažkieno tau primestą scenarijų, tarsi buvimas dubleriu savo paties gyvenime. Tai ne man, tai ne mano pasirinkimas.

– Ar pritariate visuomenės nuomonei, kad valstybę valdyti gali ir virėja? Ar tikrai kompetencijos ir patirtys jau nebetenka prasmės, pakanka tik turėti „priėjimą“ prie įtakingų žmonių? 

– To teiginio apie valstybę ir virėją autorius, jei teisingai pamenu, dar XIX–XX amžių sandūros garsaus revoliucionieriaus mintis, tačiau vertinti jos prasmę nūdienos kontekste aktualumas nepranyksta, leisiu sau pašmaikštauti. Viena vertus, nežinau, ar kur nors pasaulyje yra kokia mero, ministro, premjero ar prezidento rengimo programa ar studijų modulis. Kaip, beje, ir toks teiginys, kad tikriausiai nėra profesijos, kurios atstovas negalėtų būti kažkurioje iš tų pozicijų. Tačiau kuomet į tokias itin svarbias ir atsakingas pozicijas pretenduoja (ar yra deleguojami) žmonės, neturintys realios ir konkrečios darbinės ar profesinės, administracinės, politinės patirties, tikėtis rimtų darbų, asmeninės atsakomybės suvokimo ir jos prisiėmimo būtų naivu, o gal net ir lengvabūdiška. Deja, bet neretai tenka pastebėti, kad į vieną ar kitą atsakingą poziciją skiriami žmonės ne pagal kompetencijas ar patirtį, bet, pavyzdžiui, pagal lojalumą „skirstytojams“, kokį nors stažą kokioje nors partinėje struktūroje ar organizacijoje, asmeninių simpatijų-antipatijų pagrindu. Bet ar tai teisingi atrankos kriterijai, ar tai suteikia pasitikėjimo, kad misija bus atliekama profesionaliai ir sąžiningai, kompetentingai? Klausimas kaip ir retorinis, bet gyvenimas to nepaisydamas atsakymo reikalauja aiškaus ir tiesaus, laiko bandymams nedalindamas. Tad trumpai atsakant apie virėją ir valstybę – teoriškai gal ir gali, bet kokio rezultato sulauksime? Ar tai atlieps mūsų lūkesčius?    

– Esate Ateities komiteto pirmininkas, kokią jūs matote Lietuvos ateitį?

– Nors klausimas trumpas, bet atsakymo jis prašosi išsamaus. Nes vis sulaukiu klausimo, kas tai per darinys? Kokia jo misija? Kam jis reikalingas? Sutikite, vienu sakiniu atsakyti į visa tai neįmanoma. Bet pasistengsiu pasakyti labai trumpai, tačiau, tikiuosi, ir aiškiai. Beveik lygiai prieš metus Seime buvo patvirtinta Valstybės pažangos strategija – „Lietuvos Ateities Vizija 2050” ir tai ne „tuščias, garsiai skambantis“ dokumentas, bet Valstybės pažangos tarybos ir gausaus bendrakūrėjų būrio pastanga apmąstyti ir ateinantiems dešimtmečiams nubrėžti valstybės raidos kryptis ir kontūrus. Dokumente kalbama apie ateitį formuojančias globalias tendencijas – demografinio disbalanso iššūkiai, klimato kaita, vis labiau spartėjanti technologinė raida, itin aktyvi dirbtinio intelekto skverbtis, geopolitiniai iššūkiai, demokratinių vertybių devalvacija ir t. t. Šių procesų priežiūra, koordinacija, atnaujinimas ir korekcijos – tai Ateities komiteto misija ir pareiga. Bet jei pasakyti labai paprastai ir suprantamai – rytoj gyvensime taip, kaip dirbsime šiandien, ir niekas nesukurs jokios ateities, tik mes patys ir pasaulį po savęs paliksime tokį, kaip jį saugosime ir mylėsime šiandien.  

– Kokios vertybės atspindi jūsų asmenybę?

– Padorumas, atsakomybė, pagarba kitai, o ypač kitokiai kito nuomonei, artimųjų meilė ir meilė artimiesiems, ištikimybė savo vertybėms ir principams.

– Ko sau palinkėtumėte gimtadienio proga?

– Likti savimi, kad ir kokie iššūkiai lauktų ateityje. Visiškai pabaigai, labai noriu padėkoti savo šeimai, ypač žmonai Ingai, kuri visuose šių pastarųjų metų gyvenimo įvykių verpetuose, buvo šalia ir tai tik dar kartą priminė, koks svarbus artimas žmogus, jo palaikymas ir supratimas. Esu nuoširdžiai dėkingas ir uostamiesčio bendruomenei, tautinėms bendrijoms Klaipėdoje, kurių palaikymą jaučiau visada ir kuris man itin svarbus. Ir eilinį kartą pagalvojau – niekada nereikia krimstis, jei kažkas jums nepadėkojo, nors buvo verta, bet būtinai visada padėkokime tiems, kurie to tikrai verti. O jų dažniausiai ieškoti toli net ir nereikia – jie tiesiog šalia.