STEBĖJIMAI

Kibimą lemia patirtis ir oro sąlygos

Kam žūklė, kam poilsis.

Niekas neabejoja, jog žuvų kibimas priklauso ne nuo oro temperatūros ar saulės skaistumo, bet nuo oro permainų, o tiksliau - atmosferinio spaudimo pakitimų. Kai kurie augalai, kaip ir žuvys, jautriai reaguoja į spaudimo svyravimus, tad gali būti geri meškeriotojo konsultantai.

Gamtos ženklai

Geras meškeriotojų patarėjas yra egzotiškas kambarinis augalas - amorfofalis. Ant storo koto horizontaliai išskleistos trys panašios į palmių “letenos”. Prieš lietų ant kiekvieno lapelio pakimba po lašą. Panašiai elgiasi ir monstera.

Anksčiau kaime buvo labai geras pastebėjimas, kuriuo dabar kažkaip nustota tikėti: jei katinas prausiasi - bus lietaus. Kaimiečiai turi tokių ir daugiau: dūmai iš kamino linksta žemyn, paukščiai klykauja, o ne gieda, sparnuočiai suka palei žemę ratus - lauk oro permainų. Tokiu metu skruzdėlės nustoja bėgioti, tūno skruzdėlyne. Prieš pat lietų būna tvanku, gamta nuščiūva.

Prieš audrą ar lietų prie tvenkinių ir balų sustiprėja dumblo kvapas. Varlės laikosi vandens paviršiuje ir iškišusios galvas kvaksi. Iš dirvos į orą lenda sliekai. Odiniai daiktai tampa minkšti ir elastingi.

Nieko gero žvejyboje nežada ir atvirkštinis reiškinys, kai keletą dienų buvo ūkanota, vėsu ir oras pakrypsta giedros link. Tuomet ant žolės iškrenta gausi rasa, rytą pasirodo kamuoliniai su properšomis debesys. Laužo dūmai kyla į viršų, anglys greitai pasidengia pelenais. Vakare mašalai zuja ore dideliais spiečiais. Vos prašvitus, pasirodo kamuoliniai debesys, antroje dienos pusėje išnyksta. Vėjas vaiko debesis, vakarop nurimsta, pasirodo saulė. Vakaro žara aukso spalvos, vakaruose dangus giedras. Ima čirkšti žvirbliai. Jei prieš tai lijo, lašai pasidaro stambūs, sukelia vandens paviršiuje burbulus.

Žuvys jaučia orą

Ne kartą teko matyti, kaip prieš oro permainą didelės upių žuvys stovėdavo sekliose vietose, tačiau masalo neimdavo. Ežerų žuvys, ypač lydekos, keičiantis orams nustoja maitintis, tūno gilesniuose sluoksniuose, kur oro spaudimas mažiau jaučiamas.

Tik prieš pat lietų intensyviai kimba, tada galima per trumpą laiką pagauti visos dienos normą. Taip atsitinka dėl to, jog artėjant lietui nuslūgsta spaudimas ir per dieną “badavusi” žuvis ima intensyviai maitintis. Ypač padeda krintantys ant vandens pirmieji lietaus lašeliai, prisotinantys paviršių deguonimi ir vėsa. Be to, raibuliavimas paslepia ant kranto stovintį meškeriotoją, žuvys praranda budrumą.

Kaip visada, kiekviena taisyklė turi išimčių. Patyrę meškeriotojai žino pavyzdžių, kai žuvys kibdavo keičiantis orui, bet tam tikriausiai turėjo įtakos kitos priežastys: saulė pasislėpdavo už debesų, į vandenį krisdavo vabzdžiai, mailius greičiau apsnūsdavo ir tapdavo lengvu grobiu. Gali susidaryti geresnio kibimo iliuzija, kai per dieną buvo meškeriojama vienokiu (tam kartui netinkamu) masalu, o keičiantis orui jis būdavo pakeičiamas kitu ir tuomet atrodydavo, jog žuvis pradėjo kibti geriau. Panašiai atsitinka, kai pradžioje meškeriotojas pasirenka žvejybai atvirą vietą, o pamatęs artėjančią audrą, pereina po medžiais ir “pataiko” į žuvų susikaupimo vietą.

Liepą kibo blogai

Liepos pabaiga ir rugpjūčio pradžia ne itin lepino meškeriotojus, nes karštos saulės spinduliai prišildė vandenis, išvarė iš paviršinių sluoksnių deguonį, palikdami didesnėms žuvims tik upių farvaterius bei ežerų duburius.

Tradicinių dydžių žuvelės laisvai jautėsi ir priekrantės zonose, tačiau gero apetito neturėjo - kuri ne kuri nosimi baksteldavo siūlomą slieką ar tešlos gabalą ir tingiai nuplaukdavo į šoną.

Užkietėję spiningautojai „arė“ vobleriais dugno žolių tankynes, tikėdamiesi išvilioti iš brūzgynų margašonę lydeką, guminuku karingą ir visad alkaną ešerį, o vakarais „akėdavo“ vartiklėmis upių paviršių, svajodami pakirsti mailių uodega plakantį salatį ar museles nuo vandens paviršiaus rankiojantį šapalą.

Vasarą tikram meškeriotojui yra sunkiau, nes visas tinkamas žvejybai vietas okupavę besimaudantys poilsiautojai ar kartą per metus meškerę į rankas paimantys atostogautojai.

Bus „baltos“ žuvies

Baltais vandens lelijų žiedais išpuoštuose užutekiuose darbuojasi dumblo artojai lynai. Liepos mėnesį jie neršė, tad rugpjūčio pabaigoje turėtų kibti geriau, kad susigrąžintų “medaus mėnesį” prarastus riebalus. Daugiau šansų atsiras ir nesiteikusiems pagauti karpį ar sazaną. Tikėsimės, kad neprapliups ištisai lyti, nesimaišys žemė su dangumi ir oro slėgis nešokinės, kaip hipertonikui spaudimas.

Šiltais rugpjūčio vakarais malonu gaudyti karosus. Durpinguose ir užžėlusiuose tvenkiniuose knibžda šių vandens pasaulio eilinių. Karosų žūklė ne tik naši, bet ir patraukli. Karosas nėra lengvas laimikis, kaip kokia tuščiagalvė kuoja: jis ilgai tąso slieką už galo, judina plūdę, bet tik patrauk pirma laiko ar pražiopsok momentą, kai plūdė ima nirti, ir eilinį kartą ištrauksi tuščią kabliuką.

Šiuo metu verta išbandyti likimą ir pagauti ungurį. Lietuvos vandenys tapo gerokai švaresni ir net Neryje (anksčiau laikyta, kad tai purviniausia mūsų upė) Vilniaus miesto ribose pagaunama ungurių bei šamų. Anot autoritetingo žvejo Ričardo Adamonio, prie ežero vasarojančiam meškeriotojui reikia prigaudyti aukšlių ir kitokios smulkmės, supjaustyti ją ir išmėtyti ant povandeninio šlaito iki trijų metrų gylyje. O naktį užmesti kelias dugnines su aukšlių puselėmis ant kabliuko. Itin karštomis dienomis ungurį galima sugauti dieną net pakrantės ruože, nes maisto jie ieško ir vidurdienį.

Dar viena geidžiama vasaros žuvis - karšis. Jų reikėtų ieškoti didesniame (apie 7 m) gylyje, kur dumblėtas dugnas. Karšiams reikia stabilių orų ir gausaus pašaro. Tokiose vietose, be karšio, pasimėgauti slieku ar baltos duonos su virta bulve mišiniu atplaukia karpiai.

Eime šamų!

Didesnėse upėse šią vasarą pagaunama šamų. Šių žuvų gaudymo technika pas mus nėra ištobulinta. Vieni masalui naudoja kuokštus naktinių sliekų, kiti - žuvies mailių. Šamai susigundo blizgėmis, pašvinkusios mėsos gabalais, o kai kas gaudo juos prieš kelias dienas nudobtu balandžiu. Pervėrę paukščio krūtinėlę sprindiniu kabliu, pririštu prie milimetro storio valo ar sintetinio “šniūro”, kitą galą pririša prie pakrantėje augančio berželio. Kai bevėję naktį berželis staiga ima šlamėti ir ošti, žinok - užkibo šamas galiūnas. Tuomet vienas žvejys darbuojasi su valu, o kitas, šokęs į guminę valtį, su kuoka ar kirviu rankoje išplaukia į numanomą šamo iškilimo paviršiun vietą.

Gal paporintos istorijos kai kam pasirodys perdėm romantiškos ir nerealios, bet ar ne apie tai šneka prie laužo žvejai, kai oro temperatūra nukrenta iki priimtino laipsnio, o viduriuose pasklinda maloni šiluma. Tuomet gali išgirsti pasakojimų, kaip karpiai gaudomi su švarko saga, o unguriai šliaužia maitintis į žirnių lauką. Ir nieko - įtikinama. Juk svarbu ne žuvis, svarbu bendravimas. Ne veltui sakoma, kad žūklėje praleistas laikas į gyvenimo amžių neįsiskaito.