Klišupyje – begemotiška žvejyba

Žuvingas Klišupio upelis tapo trijų „begemotų“ - verslininkų, aplinkosaugininkų ir žvejų mėgėjų norų susikirtimo vieta. Žvejai mėgėjai pyksta, kad neleidžiama laisvai žvejoti, tinklais išgaudomos žuvys. Verslininkai moka didelius pinigus už Klišupio nuomą, tačiau negali susirinkti mokesčių iš žvejų mėgėjų. Aplinkosaugininkai norėtų, kad tokiuose mažuose upeliuose iš viso būtų uždrausta verslinė žvejyba.

„Auksinė“ vieta

Į šią atokią vietą tarp Drevernos gyvenvietės bei Vilhelmo kanalo žvejai mėgėjai atvažiuoja net iš Vilniaus ir Kauno. Internetinėje svetainėje www.zvejams.lt galima rasti ir tokių reklaminių Klišupio tekstų. “Vyručiai, man nėra reikalo p....ti. Klaipėdiškiai puikiai žino, kur tas Klišupis yra. Tai apie 20 km kelio, taigi nulėkti patikrinti vieni niekai... Aišku, paprastą dieną liaudies mažiau, bet dabar, ko gero, tai vienintelė vieta, kur galima sėkmingai pažvejoti. Ir bristi niekur nereikia, priėjimas kuo puikiausias. Masalas – musės lervos. Slieko nelabai norėjo. Patariu pamėginti su dviem kabliukais. Ištraukti dvi stambias kuojas – retas malonumas... Patikėkit, man tai pavyko pajausti. Aišku, būtinas šėrimas... Taigi sėkmės.“

Nors praėjęs savaitgalis buvo vėjuotas, šaltas, netinkamas žvejybai, tačiau Klišupis žvejų mėgėjų buvo tirštai aptūptas. Kai kurie žvejoti atvyko net su šeimomis. Daugiausia buvo žuvies viliojančių perlinėmis kruopomis ir tešla, tačiau jų laimikis per keletą valandą tebūdavo vos kelios raudės.

Tolėliau nuo kelio pozicijas užsiėmę žvejai ant kabliuko movė „ziką“ - uodo trūklio lervas. Šių laimikis buvo gausesnis, teko išvysti ir nemenką lyną ar vieną kitą ešerį. Tačiau visi sutartinai peikė blogą dieną ir menką laimikį.

Pavyko rasti tik vieną žvejį, kuris nuo ryto aštuntos iki penktos po pietų sugebėjo prigaudyti beveik pilną 20 litrų kibirą raudžių. Anot Roberto, raudės gerai griebia sliekus. Jis jų prisikasė iš mėšlo Priekulės žirgyne. Iš raudžių planavo darytis kotletus arba vytinti. Meškeriojimą perlinėmis kruopomis ir tešla vadino laiko gaišimu. „Tokia žvejyba tik pastypsojimui“, - teigė Robertas.

Pavasarį Klišupyje žuvų padaugėja dėl stintų antplūdžio Minijos upėje. Pastarosios yra plėšrios žuvys, todėl „taikesnės“ laikinai pabėga į kitas vietas.

Įpykę žvejai

Dėl prastų laimikių žvejai kaltino ne tik darganotą orą, bet ir Klišupio žiotyse pastatytus tinklus. Anot jų, tie tinklai užtveria kelią didelėms žuvims, kurios įstringa tinkluose. Giliau į Klišupį įplaukia tik mažos ir nevertingos žuvys.

Žvejus piktina ir tai, kad tų tinklų savininkai pamiršta juos patikrinti. Sklinda kalbos, kad į tuos tinklus per ilgą laiką žuvų įkliūna net iki tonos. Ten vienu metu tinkle kankinasi ir jau gerokai apipuvusios ir dar gyvos žuvys. Taip apsunkusių tinklų nebeįstengiama ištraukti, todėl paliekama likimo valiai. Žvejai yra matę net iki Klišupio pradžios vėjo atplukdytų apipuvusių žuvų.

Žino žvejai, kad Klišupis yra išnuomotas, kad už žvejybą jame renkami mokesčiai. Buvo lentelė su kainomis ir nuoroda, kur reikia susimokėti už meškeriojimą. Negaila žvejams būtų sumokėti tuos du litus per parą. Tačiau mokėti reikia važiuoti kažkur į Dreverną, ieškoti, gaišti laiką. Jei kas šalia Klišupio stovėtų ir rinktų pinigus, tuomet nebūtų rūpesčių.

Pernai Klišupio savininkas, pasak žvejų, vaikė nesusimokėjusius žvejus. Įpykę žvejai mėgėjai išvartė tas lenteles su kainomis ir toliau sau žvejojo.

Pasak žvejo Valiaus, kai Klišupyje žuvų nėra, tuomet stovėk įmerkęs meškerę kiek nori, bet tik užeina geresnių laimikių, iš karto atsiranda ir savininkas su žaibais.

Meškeriotojų mitai

Klišupio upelį yra išsinuomojusi bendrovė „Kuršių marios“. Šį vandens telkinį kontroliuojančios Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos viršininko Roberto Kubiliaus teigimu, Klišupyje leidžiama verslinė žvejyba. Klišupyje yra pastatytos kuojinės gaudyklės, liaudiškai vadinamos bučiais. Jos užtveria du trečdalius Klišupio ploto, žuvys turi pro kur praplaukti.

Į gaudykles įstringa didelės žuvys, mažesnės praplaukia. Bendrovė „Kuršių marios“, R. Kubiliaus teigimu, didelių pažeidimų nepadaro.

R.Kubiliaus manymu, visos tos kalbos dėl tinklų ir supuvusių žuvų atsirado susipykus Klišupio savininkams su žvejais mėgėjais dėl žvejybos laisvės.

R.Kubilius taip pat nepritariąs, kad tokiuose mažuose upeliuose leidžiama vystyti verslinę žvejybą. Pasak jo, rengiamas įstatymas, kuris draustų verslinę žvejybą mažesniuose nei 50 hektarų ploto vandens telkiniuose.

Klišupis – kruvina kova

Bendrovės „Kuršių marios“ direktoriaus Stasio Bučinsko teigimu, Klišupis greitai taps lyg akmuo po kaklu. Už Klišupio nuomą per metus tenka pakloti daugiau nei penkis tūkstančius litų. Pasak S.Bučinsko, bendrovė įžuvino Klišupį, sutvarkė aplinką, tai nemažai kainavo.

Buvo pastatytos lentelės, kad už žvejybą Klišupyje reikia susimokėti. Iš žvejų mėgėjų už meškeriojimą per parą imama du litai, pusmečiui leidimas žvejoti kainuotų 10, o metams 15 litų. Tačiau, vos tik pastatydavo lentelę, šioji po keleto dienų būdavo sunaikinama. Teko kovoti su brakonieriais, kurie Klišupyje buvo išgaudę beveik visas žuvis.

S.Bučinskas teigė, kad tinklai buvo pastatyti, buvo gaudomos kuojos, ešeriai. Tačiau dabar tinklai iškelti. Kilo nesusipratimų dėl sugaunamų žuvų leistino kiekio, kuris nuo 600 kilogramų žuvų iš hektaro per metus gali būti sumažintas net keliasdešimt kartų.