Netgi žmogus, nors jo amžius ir trumpas, gali pastebėti Kuršių marių nykimą.

Ypač intensyviai tai vyksta prie upių žiočių. 1957 metų pavasarį, kai atvykau dirbti į Rusnę, marių priekrantėje tarp Atmatos ir Skirvytės žiočių dar aptikau nemažai gilių įlankėlių, kurios šiandien jau užneštos.

Palyginti su kitomis jūrų lagūnomis, Kuršių marios yra jaunos.

Prieš 10-12 tūkst. metų, kai paskutinieji ledynai atsitraukė iki pietų Suomijos ir Švedijos krantų, Baltijos tektoniniame duburyje telkšojo didelis ežeras. Jį gėlo vandens srautais maitino supančios upės.

Regione svyruojant žemės plutai, pašvelnėjus klimatui, gėlavandenį ežerą pakeitė druskinga šaltavandenė Joldijos jūra. Tokį pavadinimą ji gavo nuo paplitusio moliusko.

Per trumpą - 500 metų Joldijos egzistavimą Pranemunas dar tekėjo į pietvakarius. Jis išsiliedavo į Istros, Priegliaus, Vyslos upynus ir to meto buvusį poledyninį ežerą, kuris vėliau tapo Aistmarėmis. Dabartinė šiaurinė arba „lietuviškoji“ Nemuno deltos pusė susiformavo kai pakilę Pranemuno vandenys prasiveržė pro Vilkyškių galines morenas netoli Rambyno ir nuo čia pradėjo tekėti vakarų kryptimi. Tuomet atsirado ir Gilija – pirmoji Nemuno deltos atšaka.

Pagal Baltijos ir jos gėlavandenių lagūnų vystymosi stadiją, pavadinta Litorino jūra formavosi atsiradus Danijos sąsiauriams ir gerai vandens apykaitai su vandenynu. Per tą laikotarpį baigė susidaryti ištisinė Kuršių nerija. Tam sąlygas sudarė gėlavandenio ežero ties Gilija susijungimą su Baltijos litorine įlanka prie Klaipėdos.

Tuomet prie 9-10 tūkst. metų ir susiformavo Pabaltijo sausumos reljefas, vandenų hidrografinis tinklas, augalija ir gyvūnija, kurios dauguma rūšių išliko iki dabar.

Prieš 50 metų

Jau nuo tų laikų dabartiniuose Nemuno, Rusnės, Atmatos, Skirvytės, Minijos, Gilijos slėniuose kaupėsi kontinentinės nuogulos – smėlis, molis, dumblas, durpės, saprofelis, klintinis tufas ir kitokie ežerinės bei jūrinės kilmės nešmenys. Pagal nuosėdas galima nustatyti, kaip kaitaliojasi klimatas, krašto ekologija ir kokiu greičiu Nemuno delta plito į Kuršių marias. Apytikrį vaizdą kaip senovėje atrodė Nemuno deltos regionas, kokias marias rado aisčių gentys, galima susidaryti iš reliktinių ežerų, upių senvagių išsidėstymo.

Kuršių marių nykimas rytiniame pakraštyje vyksta gana intensyviai. Susidaro naujos seklumos, ypač prie intakų žiočių. 1957 m. pavasarį atvykęs dirbti į Rusnę, Kuršių marių priekrantėje tarp Atmatos ir Skirvytės žiočių dar radau nemažai gilių įlankėlių su vešliais augalais ir erdviomis žūklavietėmis. Iš tų vietų be didelių pastangų galėjau įplaukti motorine valtimi į daugelį intakėlių – Vilkinę, Statžiogį, Ulmą, Bundulinę, Dumblę, Pasagėlę, pelkėjantį Dumblės ežerą. Keletą reliktinių senvagių ir nemažų žiogių aptikau Briedžių saloje, Vytinio, Šakutės, Skatulės, Vorusnės, Naikupio, Rusnės ir Pakalnės natūraliose pievose. Pavasarį ir vasaros tuose vandenyse neršdavo lydekos, karšiai, lynai, raudės, plakiai, kuojos, prieš išplaukiant į Kuršių marias augdavo tų žuvų jaunikliai.

Rusnės žvejai ir brakonieriai atskiruose vandenyse gana sėkmingai venteriais pagaudavo ungurių.

Užneša ir įlankas

Dabar ekologinė situacija visoje Kuršių marių priekrantėje yra neigiamai pakitusi. Dėl upių nešmenų kaupimosi seklėjo ir išplatėjo visa priekrantė. Vasarą, pažemėjus vandens lygiui, matosi smėlio gurgždų viršūnės. Įplaukti valtimis į „mažuosius vandenis“ tapo visiškai neįmanoma.

Kasmet vis daugiau žuvininkystei naudingų plotų dėl upinių nešmenų prarandama Kniaupo įlankoje ir upėse. Reliktinis Krokų Lankos ežeras palyginti su Kniaupo įlanka pelkėja mažiau. Apie to ežero buvusį didelį plotą priešistoriniais laikais liudija Aukštumalos, Rugalių, Rupkalvių, Žalgirių nusausinti polderinėmis sistemomis įvairių storių durpynai.

Nyko žvejų kaimai

Panašūs pokyčiai įvyko ir pietinėje Kuršių marių dalyje tarp Deimenos žiočių ir Lieko Rago iškyšulio.

Čia buvo susikūrę prūsiškojo tipo kaimai - venecijos, kur žmonės pragyveno iš žvejybos verslo.

Pokarį tuose kaimuose „aborigenų“ neliko. Jų vietoje įsikūrė atvykėliai iš Rusijos ir Lietuvos tremtiniai, neturėję teisės sugrįžti į tėviškės sodybas. Sovietinė valdžia prie visų didesnių intakų – Nemunyno, Gilijos, Tovės, Inzės, Lūjos ir Karklės įsteigė žvejų kolūkius.

Aš, kaip žuvų apsaugos inspektorius, atlikdavau privalomą žvejybos verslo kontrolę ir rinkau duomenis disertacijai apie žvejybos įrankius ir jų panaudojimą. Tuose žvejų kolūkiuose lankydavausi atplaukdamas su 1 metro grimzlės kateriu. Žvejai plaukiojo į marias didesniais laivais.

Maždaug per 25 metus Tovės ir Lūjos „vokiškieji“ kaimai išnyko, o Inzės kaimo žvejai ardė patogias etnografines sodybas ir kėlėsi gyventi į Karklėje įsikūrusį didelį „Baltijos žvejys“ kolūkį. Panašiai kaip ir Lietuvoje, per praėjusio amžiaus antrąją pusę teko stebėti didoko reliktinio Tovės ežero nykimą. Labai žuvinga Gaurinės buchta ir kiti mažesni vandens telkiniai - reikšmingos žuvų nerštavietės užpelkėjo.

Skurdžios žinios

Žinios apie tai, kaip nyko Kuršių marių