Brigantinos „Mary Celeste“ istorija, nutikusi prieš 140 metų, yra viena didžiųjų neįmintų jūros paslapčių. Ji neduoda ramybės jūreivystės istorikams, jaudina rašytojų ir kitų kūrėjų vaizduotę.

Kapitonų mirtys

Dvistiebis 31 m ilgio burlaivis „Mary Celeste“ buvo pastatytas 1862 m. Spencer's Island dokuose Naujojoje Škotijoje (Kanada). Tai buvo dviejų patyrusių Amerikos laivų statytojų Džošua Dėviso ir Viljamo Biglovo gaminys. Šių meistrų prestižas užtikrino naujajam laivui, pavadintam „Amazon“, patvaraus ir patikimo jūrų keliautojo reputaciją. Tačiau greitai ji buvo paneigta.

Jau pirmajame reise netikėtai susirgo ir mirė kapitonas Robertas Makleinas. Jis buvo pirmas iš trijų vėliau vienokiomis ar kitokiomis aplinkybėmis mirusių „Amazon“ kapitonų. Nesisekė ir laivui. Vos pradėjęs plaukioti, jis atsitrenkė į žvejybos botą ir buvo priverstas vėl grįžti į statyklą remontui. Pirmą kartą perplaukęs Atlantą, „Amazon“ Lamanše susidūrė su kitu laivu. 1867 m., užklupus audrai, buvo išmestas į Naujosios Škotijos krantą.

Po pastarojo incidento laivą nupirko keli akcininkai amerikiečiai. Tarp jų buvo ir profesionalus jūrininkas Benjaminas Brigsas. 1868 m. JAV laivų registre brigantina buvo užregistruota nauju vardu – „Mary Celeste“, išvertus į lietuvių kalbą – „Dangiškoji Marija“.

Vakarienė prieš kelionę

1872 m. lapkričio 5 d. brigantina „Mary Celeste“, vadovaujama 38-erių kapitono B.Brigso, išplaukė iš Niujorko į Genują. B.Brigsas buvo laikomas vienu geriausių to laiko kapitonų. Laivo įgulą sudarė 7 patirtį turintys jūreiviai. Kartu plaukė kapitono žmona Sara, jau ne kartą lydėjusi vyrą jūrų kelionėse, ir jų dviejų metukų dukra Sofija. Laivo triumuose buvo gabenama daugiau kaip 1,7 tūkst. statinių su rektifikuotu spiritu.

Reiso išvakarėse Brigsas su žmona vakarieniavo seno bičiulio Davido Morhauzo ir jo žmonos draugijoje. Pastarasis taip pat buvo jūrininkas, ir jo vadovaujama brigantina „Dei Gratia“ po kelių dienų turėjo plaukti per Atlantą tuo pačiu maršrutu, kaip ir „Mary Celeste“. Bičiuliai aptarinėjo būsimą kelionę, net nenutuokdami, kad po mėnesio jų laivams bus lemta susitikti Atlanto vandenyne keistomis aplinkybėmis.

Laivas vaiduoklis

Artėdami prie Europos krantų, krovininio burlaivio „Dei Gratia“ jūreiviai netikėtai pamatė tarp Azorų salų ir Portugalijos krantų dreifuojančią „Mary Celeste“. Kapitonas D.Morhauzas nusistebėjo, kodėl jo bičiulio laivas dar nepasiekė Italijos. Jis bandė signalizuoti sutiktai brigantinai, tačiau nesulaukė jokio atsako. Jo denyje nesimatė nė gyvos dvasios.

D.Morhauzas pasiuntė būrelį vyrų į dreifuojančią „Mary Celeste“. Jūreiviai rado laivą ir krovinius nepaliestus. Laivu plaukę žmonės buvo dingę. Kapitono kajutėje gulėjo neliesta dėžutė su brangakmeniais ir du pakeliai pinigų. Ant grindų buvo išmėtyti mergaitės žaislai, o kapitono žmonos siuvamoji mašina stovėjo su nebaigtu siuviniu. Ant mašinos gulėjo nenuvirtusi tepalinė. Viskas bylojo, kad laivas nebuvo patekęs į rimtą audrą. Buvo dingę tik gelbėjimosi valtis, sekstantas, chronometras ir visa įgula.

D.Morhauzas, pažadėjęs dalį prizo, kurį tikėjosi gauti už išgelbėtą laivą, pasiuntė keletą jūreivių ir savo šturmaną į „Mary Celeste“. Šiek tiek patvarkę apleistą laivą jie nuplukdė jį į Gibraltarą, valdomą britų.

Gandai ir spėlionės

Britanijos admiralitetas atliko kruopštų tyrimą. Jis truko tris mėnesius ir pritraukė žiniasklaidos dėmesį visame pasaulyje. Be įgulos atrastas laivas pagimdė įvairiausių spėlionių ir gandų. Kurtos egzotiškiausios versijos: piratų užpuolimas, maištas laive, Bermudų trikampio poveikis ir dargi ateivių iš kosmoso įsikišimas. Nebuvo jokių akivaizdžių faktų, kurie patvirtintų tokias spėliones. Buvo aišku tik viena – įgula laivą paliko savo noru ir labai skubėdama. Bet kodėl?

Labiausiai tikėtiną ir realesnę versiją pateikė istorikas Konradas Byers. Jo nuomone medinės statinės su spiritu nebuvo hermetiškos. Atidarius liukus iš triumo pradėjo veržtis spirito garai su dūmais. Kapitonas, išsigandęs sprogimo, įsakė skubiai evakuotis. Jis tikriausiai nemanė visam laikui palikti brigantiną, o tik palaukti. Tolesnė eiga galėjo būti ir tokia, kad staiga papūtė stiprus vėjas ir „Mary Celeste“ su išskleistomis burėmis išvystė greitį. Prie jos pririšta sunki valtis su žmonėmis tapo savotišku inkaru. Neatlaikęs įtampos lynas nutrūko. Jūreivių irkluojama valtis nesugebėjo pasivyti brigantinos. Audra pasiglemžė nelaimėlius.

Bet ši versija taip pat tėra tik spėjimas, kurį dabar sunku patvirtinti.

Negarbingas galas

Suremontuota brigantina „Mary Celeste“ plaukiojo dar 13 metų. Besikeičiantys jos savininkai gerokai apleido laivą. Paskutinysis jos savininkas ir kapitonas Parkeris, tikėdamasis gauti draudimą, 1885 m. sausio 3 d. sąmoningai rėžėsi į rifus Karibų jūroje ties Haičio krantais. Laivas iš karto nenuskendo, todėl kapitonas bandė jį padegti, kad neišaiškėtų, jog brangiai apdraustas krovinys buvo tik kačių maistas ir seni batai. Parkeris atsidūrė teisme, bet nesulaukęs proceso pradžios mirė neaiškiomis aplinkybėmis.