Potvyniai suformavo uostus ir jūrinę kultūrą

Jūrų kapitonas

Vandens lygio pokyčiai šiuolaikinėje laivyboje yra viena iš svarbiausių sričių. Mes, gyvenantys prie Baltijos jūros, potvynių ir atoslūgių nejaučiame. Vandens plūsmą stabdo Danijos sąsiauriai. Tačiau šalia vandenynų gyvenantiems žmonėms potvyniai ir atoslūgiai tapo kasdienybe.

Lietuvoje rengiant laivybos specialistus potvyniams ir atoslūgiams skiriama daug dėmesio. Skyrius „Potvyniai ir atoslūgiai“ šiuolaikiniame aukštųjų mokyklų locijos vadovėlyje užima net trečdalį knygos.

Sąveikos jėga

Vandens lygio pokyčiams apskaičiuoti naudojamos sudėtingos formulės ir terminai. Anksčiau, o kai kuriuose laivuose ir dabar, naudojamos rusiškos potvynių lentelės. Jas kasmet penkiais tomais išleidžia Rusijos valstybinis okeonografijos institutas. Didžiosios Britanijos admiraliteto hidrografinis departamentas kasmet leidžia potvynių lenteles trimis tomais - priklausomai nuo pasaulinio vandenynų pasiskirstymo pagal rajonus.

Be vandens lygio kilimo, potvynius ir atoslūgius dar lydi ir srovės. Todėl anglai papildomai dar leidžia ir srovių lenteles. Dažnai ir jūrlapiuose pateikiamos vieno ar kito rajono potvynių ir srovių lentelės. Taip pat leidžiami įvairūs srovių almanachai ir atlasai. Kaip vieną patogiausių išskirčiau Rydo jūrinį almanachą (“Reed‘s Nautical Almanac”). Jame galima rasti ne tik dalies Šiaurės jūros ir Biskajos įlankos vandens lygio lenteles imant atskiromis valandomis, bet ir Anglijos krantų schemas.

Potvynių ir atoslūgių lygių prognozavimas nėra paprastas. Nors žinome, kad vandenynų potvynius sukelia mėnulio ir saulės traukos jėgos, tačiau dėl žemynų įtakos ir vandenynų gylio potvyniai įvairiose vietose yra skirtingi. Didžiausi potvyniai būna tada, kai Saulė, Žemė ir Mėnulis atsiduria vienoje linijoje. Taip būna per mėnulio pilnatį ir jaunatį.

Laivybos pavojai

Kai kuriose vietose vanduo pakyla įspūdingai. Anglijos Bristolio įlankoje vanduo pakyla net iki 14 metrų. Paprastai potvynio vandens pritekėjimo ir atoslūgio metu srovių greitis siekia 1-3 mazgus (3-6 kilometrus per valandą). Tačiau kai kur, pavyzdžiui, Pentland Firth sąsiauryje tarp Škotijos ir Orkniejaus salyno kanale tarp Stromos ir Svonos salelių, srovės greitis gali siekti net iki 10 mazgų (18,5 kilometro per valandą). Toks srovių greitis jau kelia pavojų mažesniems laiveliams. Toje vietoje įdėmiai tenka sekti srovių pokyčius.

Yra ir ypatingi laivybos potvynių ir atoslūgių zonų ypatumai. Bristolio įlankos gale yra nedidelis Šarpnes uostas. Į jį galima įplaukti tik tuomet, kai šliuzą pasiekia potvynio vanduo. Manevrą laivu reikia atlikti per dvidešimt minučių, kol neprasideda staigus atoslūgis. Nespėjus įplaukti į šliuzą, laivas liks gulėti upės dumble.

Potvynio zonose mažieji laivai specialiai yra daromi plokščiadugniai, kad nutekėjus potvynio vandeniui gražiai sėstų ant dugno ir lauktų, kol vėl pasirodys vanduo.

Potvyniai ir atoslūgiai lėmė, kad nemaža dalis ir didelių Europos uostų buvo įkurti toli nuo vandenyno ir jūrų. Tokie yra ir Hamburgo, Antverpeno, Ruanos, Sevilijos uostai. Jie nutolę nuo jūros daugiau nei šimtą kilometrų. Šie uostai susiformavo dar viduramžiais. Panaudodami potvynio sroves laivai kelias valandas būdavo traukiami į uostus. Iškrauti jie su atoslūgių srovėmis būdavo išnešami iš uostų.

Potvyniai tik vaizduotėse

Baltijos jūroje saulės ir mėnulio sukeltų potvynių ir atoslūgių nesijaučia. Iš Atlanto besiritančią potvynio bangą pristabdo Danijos sąsiauriai.

Baltijoje vandens lygio svyravimai būna dėl stiprių vėjų. Kai stiprūs vėjai pučia nuo kranto, vanduo tarsi atsitraukia, o kai įsisiautėja nuo jūros einantys vėjai, vandens lygis pakyla. Kartais mes, klaipėdiečiai, po vėjuotų orų galime pamatyti, kaip mieste iš Danės upės išsilieja vanduo.

Jei Baltijos jūroje būtų tokie potvyniai kaip ties Didžiosios Britanijos krantais, galbūt ir mes, lietuviai, pagal savo gyvenimo būdą būtume jūriškesni.

Įsivaizduokime, kaip atrodytų šiandieninė Lietuva, kai iki 10 metrų aukščio potvynio banga nusiristų per Kuršių marias, Nemuną iki Jurbarko ar net iki Kauno.

Klaipėdos, Palangos ar Šilutės vietose būtų klampūs užliejami pelkynai. Kuršių nerijos greičiausiai iš viso nebūtų. Galbūt ir Lietuvos krantas būtų visai kitoje, nei yra šiandien, vietoje.

Pagrindinis Lietuvos uostas, ko gero, būtų Jurbarkas, o gal net Kaunas. Juos, pasinaudodami potvyniais, lengvai pasiektų netgi dideli jūriniai laivai.

Įtampa dėl potvynio

Kai plaukiojau laivais, būdamas kapitonu patyriau įtampą dėl potvynio. Pasikrovus reikėjo išplaukti iš Prancūzijos Ruano uosto, kuris yra Senos upėje. Išplaukėme tuomet, kai uoste buvo aukščiausias potvynio lygis. Plaukiant upe prasidėjo atoslūgis. Kas keli kilometrai buvo pastatyti vandens lygio žymekliai. Plaukdami aiškiai matėme, kaip kinta vandens lygis. Galėjome nesijaudinti, nes pagal tą greitį, kuriuo plaukėme, iki atoslūgio laisvai būtume pasiekę upės žiotis.

Tačiau netikėtai užslinko rūkas. Upė buvo siaura ir vingiuota. Pagal geros jūrinės praktikos dėsnius net ir plaukiant atviroje jūroje užėjus rūkui patartina mažinti greitį. Iškilo dilema, ką daryti upėje, nes jei lėčiau plauksi, gali nespėti išplaukti su atoslūgio banga. Nemažindamas greičio per rūką gali įsirėžti į krantą.

Tą kartą mums viskas baigėsi sėkmingai. Tačiau upėse laivams kartais tenka ieškoti vietų, kur atoslūgio metu galėtų „minkštai“ ant dugno pasodinti laivą.

Locmanai tokias vietas žino, ir tuo atveju, kai laivas nebespėdavo išplaukti, pasiūlydavo, kur jis galėtų sėsti ant dugno.

Žinau, kad sprendimus sodinti laivą ant dugno tekdavo priimti į Ispanijos Sevilijos uostą plaukiančių laivų kapitonams. Sevilija yra maždaug už 50 jūrmylių nuo vandenyno Gvadalkvivir upėje.

Išplaukiant iš Sevilijos, tenka laikytis gana didelio greičio, nes atoslūgiai šioje upėje yra greiti. Laimei, šios upės gruntas yra minkštas ir nespėję išplaukti laivai lengvai nusėda į dumblą.

Į uostus, iš kurių išplaukiant gali tekti nusėsti ant dugno ir kelias valandas laukti, kol vėl ateis potvynio banga, paprastai plaukioja plokščiadugniai laivai.