Šermenyse ir laidotuvėse kartais pasigendama rimties ir dvasingumo

Pranciškonų ordino broliui kunigui Severinui, prieš 11 metų atvykusiam iš Vokietijos į Kauną, didžiulį įspūdį paliko lietuviškos laidotuvės. “Nustebino gėlių ir žvakių gausa. Tai buvo labiau panašu į mirusiojo, o ne į Dievo garbinimą ar velionio artimųjų atjautimą. Gražios yra tos laidotuvės ir šermenys, kuriose yra daug dvasingumo, o ne įvairių simbolių”, - sakė kunigas Severinas. Tačiau prabėgę metai byloja, jog tebetikime, kad laidotuvių grožis priklauso nuo gėlių ir žvakių kiekio, giesmių gausos ar karsto brangumo.

Galimybė rinktis

Mirties akivaizdoje velionio artimieji laidotuvių rūpesčius patiki pirmai pasitaikiusiai ar arčiausiai esančiai laidojimo firmai. Jų Kaune yra bene dvidešimt, įskaičiuojant ir prie bažnyčių esančias šarvojimo sales. Jų nuomos ir paslaugų įkainiai labai skiriasi. Šarvojimo salę, priklausomai nuo jos dydžio ir įrengimo, galima parai išsinuomoti ir už 95, ir už 300 Lt, minimalios ritualo organizatoriaus pareigos kainuoja apie 25 Lt, pigiausias karstas vienoje iš firmų kainavo tik 210 Lt, o kitoje - beveik pusę tūkstančio Lt, pigiausių suknelių kainos taip pat labai skiriasi. Vienoje firmoje tokia suknelė kainuoja tik 45 Lt, o kitoje - net 100 Lt. Įvairiose laidojimo paslaugas teikiančiose firmose smarkiai svyruoja ir kitų prekių bei paslaugų kainos. Tad meluoja tos, kurios tvirtina, kad “kainos pas mus tokios, kaip ir visur”.

Tuomet, kai skelbiama, kad šarvojimo salės išnuomojamos nemokamai, verta pasidomėti, kiek tomis dienomis kainuoja tos firmos kitos paslaugos ir prekės. Ko gero, jos bus brangesnės nei kitur - verslas yra verslas.

Proteguojamos firmos

Apmaudu, kad galimybę rinktis laidojimo paslaugas teikiančią firmą riboja kai kurios bažnyčios, prie kurių yra šarvojimo salės. Jei Šv.Antano ir Šv.Kazimiero bažnyčių šarvojimo salėse laidojimo paslaugas gali teikti bet kuri firma, tai Gerojo Ganytojo bažnyčios ir “Caritas” senelių globos namuose prie Šančių Švenčiausios Jėzaus širdies bažnyčios esančiose šarvojimo salėse primygtinai siūlomos “Amžinybės sala” ir “Praradimas”. Tiesa, Gerojo Ganytojo bažnyčioje vienam kauniečiui pavyko susitarti, kad bus leista pašarvoti velionį, kurį atveš kita laidojimo paslaugas teikianti firma, o ne “Amžinybės sala”. Tačiau kartu buvo labai mandagiai paaiškinta, kad tokios išimtys daromos tik buvusiems parapijiečiams. Šančių bažnyčioje nepavyko susitarti, kad “Caritas” šarvojimo salėse mirusįjį šarvotų ne “Praradimas”.

Ar nevertėtų Kauno arkivyskupijoje Vilniaus arkivyskupijos pavyzdžiu įsteigti centralizuotą laidojimo paslaugų centrą, kuris ne proteguotų laidojimo paslaugas teikiančias firmas, o turėtų savąją?

Kas gieda, meldžiasi dvigubai

Ne tik žinomą aktorę Doloresą Kazragytę papiktino pernai Karmelitų Šv.Kryžiaus bažnyčioje per vienas gedulingas pamaldas skambėjusios smarkiai pakeistos senų giesmių melodijos. Dėl to labai išgyveno velionio artimieji, giminės ir draugai, negalėję giedoti visiems įprastų gedulingose pamaldose giesmių.

“Liturginiame giesmyne yra giesmės ir jų gaidos, kurių privalu laikytis, tačiau dalis giesmininkų ir net vargonininkų pradėjo darkyti melodijas. Apie tai byloja mane pasiekianti informacija. Vargonininkus jau kontroliuojame, o laidotuvių giesmininkų ansambliai likę be priežiūros. Todėl šermenyse ir laidotuvėse kartais gėda klausytis sudarkytų liturginių giesmių”, - pripažino Kristaus prisikėlimo parapijos dekanas klebonas Vytautas Grigaravičius, pats vargonavęs prieš stodamas į Kunigų seminariją. “Kas gieda, meldžiasi dvigubai. Todėl niekam nevalia trukdyti tai daryti, nes giesmė - tai malda, o ne jos fonas”, - tvirtina kunigas V.Grigaravičius. Jis prašo kauniečių pranešti apie minėtas negeroves bažnyčiose, šermenyse bei laidotuvėse.

Kunigas V.Grigaravičius teigia kartais pasigendąs bažnyčioje velionio artimųjų dvasingumo. “Liūdna, kai į užsakytas laidotuvių dieną šv. Mišias ateina tik vienas kitas velionio draugas ar giminaitis. Būna atvejų, kai išvis niekas neateina, o artimiausi velionio žmonės - žmona ar duktė tuo metu sėdi kirpykloje, nes tokiu būdu rengiasi iškilmingoms laidotuvėms”, - sakė kunigas.

Gausėja pykčio ir nepagarbos

Anot miesto Savivaldybei priklausančios laidojimo paslaugų įmonės “Liūdesys” ilgametės darbuotojos Reginos Šuopienės, visai nesvarbu, kokio brangumo įkapėmis aprengtas ir kokio brangumo karste guli velionis. “Svarbu, kad jo artimųjų neerzintų jokios smulkmenos nei šarvojimo, nei laidojimo dieną. Tačiau dabar žmonės itin nekantrūs. Kol pašarvojame velionį, kaip kempinės sugeriame pyktį, kurį išprovokuoja laidotuves sukeliantys rūpesčiai”, - sakė R.Šuopienė. Atrodo, kad tik “Liūdesyje” ir “Rimtyje” yra specialios patalpos ir stalai velioniui nuprausti, aprengti. Privačios laidojimo firmos dažniausiai naudojasi ligoninių specialiųjų tarnybų paslaugomis. Beje, “Liūdesys” jau palaidojo ne vieną žmogų, kuris, gyvas būdamas, sudarė čia sutartį, joje išsamiai nurodęs, kaip norėtų būti palaidotas. Tokių sutarčių pagausėja pinigų keitimo (taip atsitiko, pavyzdžiui, prieš įvedant litą ir pan.) momentais. Dar gyva tradicija iš anksto nusipirkti karstą ir įkapes, kurias dauguma čia pat ir pasimatuoja.

Trūksta artimųjų pagarbaus elgesio

Vienas iš privačios laidojimo firmos “Rimtis” savininkų pastebėjo, kad dabar velionio artimieji pageidauja įvairesnės muzikos - pradedant įprastais V.A.Mocarto ar Dž.Verdžio “Requiem” ir baigiant džiazo improvizacijomis ir net estradinėmis dainomis. Šarvojimo salėse buvo klausomasi (be pašalinių) velionio mėgtų estradinių dainų, o vieną velionį išlydint į kapines skambėjo jo mylima daina “Skinsiu raudoną rožę”. Vis dažniau pageidaujama klausytis kunigo R.Mikutavičiaus skaitomų įrašytų eilių. Tad “Rimtyje” jau sukaupta turtinga fonoteka, galinti patenkinti įmantriausią skonį.

Vienos laidojimo paslaugas teikiančios firmos darbuotojai tvirtino, kad yra tekę išvežti vaišių metu mirusį žmogų - jis buvo paguldytas atskirame kambaryje, o svečiai tebesėdėjo prie stalo. Kitos firmos darbuotojai pasakojo apie tualete artimųjų paliktą mirusį žmogų, apie šarvojimo salėse liekančius senų kastuvų kotus, pagalius, kurie atsinešami vainikams paremti. Nemaloniausia yra tai, kai velionio artimieji nesugeba užmiršti buvusios nesantaikos ir net atsisako dalyvauti šermenyse ar laidotuvėse.

Nors tik keliose šarvojimo salėse yra aukų velionio artimiesiems skirtos dėžutės, tačiau žmonės pamažu pradeda prie jų įprasti. Štai vienas buvęs tremtinys prieš mirtį pageidavo, kad jo laidotuvių gėlėms skirtos lėšos būtų paaukotos jo likimo brolių ir sesių sąjungai. Kitas žmogus prašė jo laidotuvių gėlėms skirtus pinigus paaukoti vaikų namams. Tačiau ir taip reiktų suprasti, kad, pavyzdžiui, be maitintojo likusiai šeimai pravers į aukų dėžutę įmesti pinigai sumokėti už gedulingus pietus, būsimą paminklėlį ar Šv. Mišioms užsakyti už velionį.

Kalbintieji dvasininkai pritarė tam, kad aukų dėžutė būtų šarvojimo salėse.