Maža auka

Viktoras Voroncovas iš Rusijos, Kaliningrado srities, į Lietuvą nusprendė persikelti 2004 m. Praėjus daugiau nei dviem dešimtims metų, jis nepamena nė vieno epizodo, kad būtų nusivylęs sprendimu emigruoti. Galbūt išskyrus tik keletą pačių sunkiausių dienų. Plačiau apie savo patirtis V. Voroncovas papasakojo „Kauno dienai“ duotame interviu.

– Kokios priežastys lėmė, kad nusprendėte su šeima palikti Rusiją ir apsigyventi Lietuvoje?

– Rusijoje nebenorėjau gyventi. Norėjau užtikrinti geresnę ateitį dukrai, savo šeimai. Susiklostė taip, kad Rusijoje tais metais prasidėjo mano verslo problemos, kurios priklausė ne nuo manęs, o nuo šešėlinių dalykų – įtakingų „stogų“. Neliko kitos išeities, tik išvažiuoti. Nežinau, kaip dabar, bet tada kiekvienas verslas turėjo turėti „stogą“. „Stogai“ – tai ekonominė policija ir KGB veteranai. Mano „stogas“ buvo toks nebejaunas žmogus, vadinamasis vilkolakis su antpečiais. Tai toks dvigubus žaidimus žaidžiantis veikėjas. Į valdžią atėjus Vladimirui Putinui, kelerius metus gyvenome ganėtinai laisvai, bet labai greitai ėmė ryškėti naujos tendencijos. Galbūt baigėsi tam tikri susitarimai su Boriso Jelcino komanda. KGB veteranams buvo duota visiška laisvė ir aš tapau tų procesų maža auka. Na, ką darysi – reikėjo išvažiuoti, bet rusai sako „niet chuda bez dabra (pažodžiui – nėra blogo be gero). Lietuvoje radau viską, apie ką gali svajoti normalus žmogus.

Rusijoje nebenorėjau gyventi. Norėjau užtikrinti geresnę ateitį dukrai, savo šeimai.

Sunkiausia patirtis

– Kodėl pasirinkote Lietuvą?

– Užaugau Kaliningrade, tad Lietuva man niekada nebuvo užsienis. Buvau pasiruošęs, kad galbūt nepasiseks, tačiau žinojau, kad dukra gyvens demokratinėje valstybėje, kur veikia įstatymai, galioja žmogaus teisės. Žinojau, kad čia ji turės galimybių kažką gyvenime pasiekti.

– Ar buvo momentų, kai manėte padaręs klaidą?

– Po 2008 m. krizės vieną akimirką pagalvojau – viskas, valstybė ne tik nepadeda kritiniu metu, bet elgiasi atvirkščiai – spaudžia. Bet tai buvo tik savaitė. Paskui supratau, kad Lietuvoje viską galima pakeisti, viską galima pasiekti, jei dirbi. Tiesiog jeigu yra problemų, reikia daugiau dirbti. 2009–2010 m. nuo pirmadienio iki šeštadienio dirbdavau visą darbo dieną ir dar pusdienį sekmadienį. Išsikapsčiau iš tų duobių, kurios atsirado po krizės. Niekad negalvojau, kad reikia išvažiuoti.

Perspektyva: V. Voroncovas mano, kad po kurio laiko Lietuvoje liks tik sekmadieninės rusų mokyklos. / Edgaro Cickevičiaus nuotr.

– Ar per tą laiką teko susidurti su neigiamu požiūriu, kad esate rusas?

– Lietuvoje gyvenu 21-us metus ir niekada neteko susidurti su tokiu požiūriu. Labai gerbiu lietuvius, jie niekad neprikaišiojo, kad esu rusas. Nors progų tikrai turėjo – nesu baltas ir pūkuotas. Tiesa, pamenu vieną nemalonų atvejį: per tą kritinę savaitę nuėjau į „Sodrą“, darbuotoja sako: mokėk mokesčius. Sakau, verslas griūva, neturiu pinigų mokesčiams, gal galite atidėti. Darbuotoja sako: „Aš tavęs į Lietuvą nekviečiau, atvažiavai čia, darai verslą, tai mokėk mokesčius.“ Tąsyk susimąsčiau: gal sugrįžti į Rusiją, gal važiuoti į kitą šalį?

– Galbūt iš prigimties esate optimistas?

– O kaip kitaip gyventi?

Kalba – prioritetas

– Ar atvažiuodamas į Lietuvą jau iš anksto buvote nusprendęs, kad mokysitės lietuvių kalbos? O gal svarstėte: kam to reikia, ir taip bus galima gyventi?

– Mano šeima – inteligentiška. Tėtis buvo karininkas, mama buhalterė. Ilgai gyvenome Vokietijoje – tuometėje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje (VDR). Mano tėvai laisvai kalbėjo vokiškai. Neturėjau jokių abejonių: atvažiavęs į Lietuvą iš karto pradėjau mokytis lietuvių kalbos. Po 3–6 mėnesių pradėjau bandyti kalbėti. Lietuvoje puikiai jaučiuosi ir dėl to, kad išmokau lietuvių kalbą.

– Turbūt supratimą, kad reikia mokėti vietinę kalbą, lėmė tai, kad gyvenote VDR – tolerantiškesnėje, pažangesnėje šalyje nei SSRS?

– Nemanau. Juk labai daug rusų gyvena Didžiojoje Britanijoje, Airijoje, bet ar ten jie keičiasi? Ne. Važiuoja į NATO šalis, pavyzdžiui, Švediją, Norvegiją, ir sako – mes už taiką, Rusija teisinga, Putinas teisingas. Tada kyla klausimas – kodėl neskubate į Rusiją, kuri yra teisinga ir taiki?

– Kodėl kiti rusai nenori mokytis lietuvių kalbos? Daug laiko čia gyvena ir neišmoksta. Gal dėl to, kad jaučiasi didesni, dominuojantys?

– Man tai sunkiai suvokiama. Pavyzdžiui, buvo tokia situacija su Kaune gyvenančiu armėnu, kuriam kilo problemų dėl pilietybės. Jam per 60 metų ir jis sako, kad jau per sunku išmokti lietuviškai. Bet, atsiprašau, Lietuva jau 35-erius metus yra nepriklausoma, o jis pradėjo čia gyventi, būdamas 30-ies. Kodėl nesimokė? Tai yra imperializmas. Tai labai didingas žodis, bet puikiai atspindi situaciją ir kai kurių rusų požiūrį į lietuvių kalbą. Mes privalome mokytis lietuviškai, privalome kalbėti lietuviškai. Deja, yra ir lietuvių, kurie žemina savo gimtąją kalbą. Tie, kurie išvažiavo ir išmoko anglų. Visada sakau, kad Lietuva turi kuo didžiuotis. Tai viena iš dinamiškiausiai besivystančių ES šalių. Puikūs, darbštūs, protingi žmonės.

Edgaro Cickevičiaus nuotr.

– Kas sumenkina tautinę savivertę?

– Manau, pagrindinė priežastis yra didelė emigracija. Kai buvo blogai, kai labai daug žmonių emigravo iš Lietuvos, tada ir atsirado nevisavertiškumo kompleksas. Visi išvažiuoja, vadinasi, šalis kažkokia ne tokia. Bet likę Lietuvoje pasiekė aukštumas, stumtelėjo šalį labai stipriai į priekį. Lietuva pradėjo pirmauti labai svarbiose šiuolaikinės industrijos šakose. Tikrai ne vienoje srityje mes esame numeris vienas pasaulyje, reikia tuo didžiuotis, augti, turime apie tai kalbėti, rodyti savo pasiekimus.

Mokytoja pribloškė

– Po 2022 m., kai Rusiją užpuolė Ukrainą, požiūris į rusus Lietuvoje gana stipriai pasikeitė. Ar kokiose nors situacijose pajutote labai neigiamą požiūrį į rusus?

– Asmeniškai aš nieko nepajutau. Galbūt tai galima pajusti, išgirsti iš politikų tribūnos. Sakyčiau, kartais nuskamba nemalonių pasisakymų. Bet iš paprastų žmonių – nieko. Politikai sako – rusai ir baltarusiai turi palikti Lietuvą. Bet supraskime – nėra taip, kad visi rusai ir baltarusiai nelojalūs Lietuvai. Yra rusų, kurie karo atveju gintų Lietuvą nuo Rusijos agresijso, ir yra Lietuvių, kurie negintų, gal net padėtų užpuolikams. Nesu linkęs apie problemas kalbėti apibendrintai. Manau, kiekvienas atvejis individualus.

– Ar valstybė padaro viską, kad šalyje nebūtų trinties nacionaliniu pagrindu, kad rusų, baltarusių, kitų tautybių žmonių integracija būtų kuo efektyvesnė?

– Blogai, kai supratę, kad kažko nepastebėjome laiku, imamės veikti skubotai. Jei dėl integracijos būtume pasistengę anksčiau, dabar, manau, matytume puikių rezultatų. Labai svarbus klausimas yra lietuvių kalbos kursų prieinamumas ir kokybė. Kai pradėjau mokytis lietuvių kalbos, pamokas man vedė lietuvė, nuosekliai skleidusi Kremliaus propagandą. Ta mokytoja buvo absoliučiai prorusiška, mokomojoje medžiagoje buvo šlovinama Sovietų Sąjunga, pasakojama, kiek daug ji davė broliškoms tautoms, kaip gerai buvo kolūkiuose. Negalėjau patikėti. Man tikrai buvo šokas.

Pažvelkime į save

– Ar pastebite, kad imigrantai noriai mokosi lietuvių kalbos?

– Daug bendrauju su į Lietuvą atvažiavusiais imigrantais. Visi nori mokytis kalbos, bet atsiranda problemų, kurios nuo jų nepriklauso. Dažnai su problemomis susiduria ukrainiečiai. Atvažiuoja moteris su vaikais, moteris turi labai sunkiai dirbti, bet labai nori išmokti lietuviškai. Ji prašo – padarykite kursus nuo aštuntos valandos vakaro. Deja, tokių kursų neranda, nes visi prasideda šeštą valandą vakaro. Iki šeštos ji dirba, grįžusi namo turi pasirūpinti vaikais, tad galimybių mokytis nėra.

Kitas integracijai svarbus dalykas – bendravimas. Iš gyvenimo Vokietijoje patirties žinau, kad ten su imigrantais labai daug bendraujama. Organizuojami tokie savotiški būreliai. Jeigu tu esi rusas ir daugiausia bendrauji su rusais, tai išmokti kalbos beveik neįmanoma. Patirties įgysi tik kalbėdamas lietuviškai.

Lietuvoje puikiai jaučiuosi ir dėl to, kad išmokau lietuvių kalbą.

Manau, labai stipriai pavėluota su žiniasklaida rusų kalba. Rusijos pirmąjį kanalą ir kitą propagandą reikėjo atmušti dar 2000-aisiais. Tada reikėjo žmonėms rusų kalba aiškinti, kas vyksta Lietuvoje, ES. O mes puolėme tai daryti ir galvoti per vėlai, kai kilo gaisras. Apie Lietuvos, ES privalumus visada reikia kalbėti. Reikia kalbėti teisingai – jei nemokate lietuvių kalbos, vadinasi, ne viską padarėte; mes, kaip valstybė, irgi ne viską padarėme.

Rusiškai kalbančių ukrainiečių feisbuko grupėse, sakyčiau, pagrindinis klausimas yra, kaip išmokti lietuvių kalbos, kokie kursai vyksta, gal nemokamai galima, kaip išlaikyti egzaminus. O arabų kalbos grupėse pagrindinis klausimas – kur nusipirkti sertifikatą, patvirtinantį valstybinės kalbos mokėjimą.

Turėtume imigrantams ne priekaištauti, o paklausti, ko jiems reikia, kad išmoktų. Svarbu nedaryti išlygų, visiems taikyti vienodas sąlygas. „Bolt“ vairuotojai turi kalbėti lietuviškai. Be išimčių. Ne lietuviai turi kalbėti čia gyvenančių užsieniečių kalba, o užsieniečiai lietuvių. Vilniuje yra tarptautinių įmonių, kurios neslepia: jų kalba anglų ir jie bendraus tik angliškai. Tačiau mūsų šalis – Lietuva, mūsų kalba – lietuvių ir visi turi arba kalbėti, arba bent parodyti norą ir pastangas kalbėti.

Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Taps nereikšminga

– Rusų kalba Lietuvoje dar gana svarbi. Kaip manote, ar ilgai taip bus?

– Kai kurios garbaus amžiaus žmonių grupės feisbuke skleidžia Putino propagandą, tose grupėse nemažai sovietinių karininkų. Jie atvirai pasisako prieš valstybę, bet nieko negalima padaryti, nes pas mus prioritetas yra demokratija. Tokių žmonių vaikai dažniausiai išvažiuoja iš Lietuvos, nes tėvų nusistatymas prieš Lietuvą juos stumia kažkur į Airiją ar pan. Taigi prokremliškų rusų turėtų mažėti. Tai viena priežasčių, kodėl rusų kalba Lietuvoje turėtų tapti vis mažiau reikšminga. Tačiau aš matau ir džiaugiuosi, kad yra kitokio rusakalbio jaunimo – jie eina į valstybės tarnybą, kariuomenę, Šaulių sąjungą, nes protingas jaunimas supranta, ką jiems gali duoti ir ką jau davė Lietuva. Jie tai vertina. Atvirai kalbant, po dešimties, gal penkiolikos metų čia nebebus rusiškų mokyklų, nes protingi rusai savo vaikus leidžia į lietuvių mokyklas. Juk jei planuoji siekti karjeros, eiti į valstybės tarnybą, lietuvių kalbą turi išmokti labai gerai. Žinau daug rusų, kurie savo vaikams duoda lietuviškus vardus ir tai yra normalu, nes dabar iš posovietinio gyvenimo einame, sakyčiau, į JAV situaciją. Ten apsigyvenę žmonės tampa visaverčiais tos šalies piliečiais, pabrėžia esantys amerikiečiai, bet nepamiršta savo kilmės. Tačiau kilmė nebus pretekstas kažkokiems konfliktams.

Manau, maždaug po dešimtmečio liks tik sekmadieninės rusų mokyklos. Jei nori išlaikyti savo tautinį išskirtinumą, parodyk iniciatyvą – nuvežk savo vaiką į sekmadieninę mokyklą, tuomet jis išsaugos ir kalbą, ir tautinį savitumą.

Pakeisti neįmanoma

– Ar iš tautiečių rusų esate sulaukęs pasakymų ar kaltinimų, kad esate kolaborantas ar panašiai?

– Anksčiau su tautiečiais  nekalbėdavau tokiomis temomis. Maždaug nuo 2009 m. pradėjau kalbėti ir iškart pasipylė, nežinau, kaip pasakyti... Siaubas… Visaip vadino… Išdaviku... Aš į tai nekreipiu dėmesio. Piktų žmonių yra visur. Esu įsitikinęs, kad tai, ką darau, yra teisinga, todėl ir toliau tai darysiu.

– Atrodo, pasaulis pradeda suprasti, kad rusų nusistatymas aklai laikytis Kremliaus įsakymų yra nepakeičiamas ir nepajudinamas…

– Kas ir kaip vyksta, gali parodyti mano pažįstamų ir buvusių draugų Rusijoje elgesys ir požiūris nuo 2022 m. Vos prasidėjus karui, būdavo nemažai įrašų, kad tai klaida, kad neturėjo Putinas taip padaryti. Bet taip buvo gal tik kokias pirmas dvi savaites. O paskui prasidėjo spaudimas, areštai, aktyvi propaganda, svarstymai, kad mes visko nežinome, kad vadovybė geriau žino. Vėliau įsigalėjo pyktis –  ukrainiečiai yra fašistai, NATO nori mus užpulti. Propaganda Rusijoje labai stipri ir veiksminga. Žmonės jai pasiduoda. Anksčiau dar galėjo nuvažiuoti į Europą ir kažką pamatyti, dabar niekas nebevažiuoja. Nesakau, kad reikia atidaryti sienas, bet labai aiškiai matome, kad propaganda veikia, o uždaros sienos, manau, veikia Putino naudai. Pavyzdžiui, Putinas daug kur pralaimi – Sirijoje, Ukrainoje, Moldovoje, bet propaganda Rusijoje viską parodo kaip laimėjimus ir nuolat pabrėžia – dabar prieš mus kovoja visa NATO.

Turime remti

– Jei Rusiją užpultų Lietuvą, koks procentas Lietuvos rusų gintų šalį, kurioje gyvena?

– Jei kabame tik apie rusus, galvoju, kad, kaip sakoma, 50 ant 50. Bet tie 50 proc., kurie nenorės ginti, galbūt būtų neutralūs ir laikytųsi maždaug tokios pozicijos – pažiūrėsime, kur čia viskas pakryps, o kai bus aišku, iškelsime reikiamą vėliavą. Manau, apie 10 proc. elgtųsi kaip Ukrainoje – aktyviai remtų Rusiją. Kai savo draugams Ukrainoje nusiuntėme visureigį, po kurio laiko man atsiuntė vaizdo įrašą, kuriame matyti, kaip tas visureigis dega. Sako, sustojome pailsėti ir kažkokie vietiniai žmonės, ukrainiečiai, padėjo bombą, džipas užsidegė. Manau, tokių, kurie sąmoningai veiks prieš Lietuvą, bus apie 10 proc.

– Vystote verslą ne tik Lietuvoje, kitoje šalyse, bet ir Ukrainoje. Kokių verslo perspektyvų matote už išlikimą kovojančioje šalyje?

– Apie verslą Ukrainoje pradėjome galvoti dar prieš karą. Karas planus sutrukdė, bet paskui Ukrainoje įsteigėme įmonę. Iš pradžių buvo ganėtinai sunku, bet dabar matome rezultatus. Optimistiškai vertinu Ukrainos ateitį ir galimybes po karo atstatyti Ukrainą. Padedu šaliai dar nuo 2014-ųjų, kai pirmieji Ukrainos kariai pradėjo į Lietuvą važiuoti reabilitacijai. Ukrainoje turiu daug draugų, aktyviai remiu įvairias Ukrainą palaikančias iniciatyvas – „Blue Yellow“ ir kitas. Būna, kad klausia, kodėl tai darau. Turiu paprastą atsakymą – jei mes nieko nedarysime, tai apkasus teks kasti Lietuvoje. Taigi – reikia remti Ukrainą.