J.Bukantis paparčio žiedą jau atrado

Beveik prieš mėnesį 60-mečio jubiliejų atšventęs Klaipėdos universiteto docentas Jonas Bukantis juokauja, kad šiuo metų laiku jo šeimoje – šventinis maratonas.

Vardo istorija – paslaptis

Vieną po kito sekančius sutuoktinių gimtadienius vainikuoja ir „dvigubos“ Joninės – šia proga Jono ir Janinos Bukančių nė vienais metais pasveikinti neužmiršta galybė bičiulių ir giminaičių. Ne išimtis – ir šie metai.

Tačiau žinomas lituanistas prisipažino, jog pačią trumpiausią metų naktį paparčio paieškos būsiančios veikiau simbolinės.

„Aš jo ir nebenorėčiau surasti, nes reikia ir norą kokį turėti. O man būtų sudėtinga tą svarbų norą greitai sugalvoti – paparčio žiedas per tą laiką spėtų ir peržydėti, – šmaikštavo pašnekovas. – Viską, ko nelabai pretenzingam ir kaprizingam žmogui gali reikėti, turiu. Nėra ko likimo peikti – nebuvo jis negailestingas.“

– Jono vardą galbūt paveldėjote?

– Tikriausiai gavau pagal gimimo datą. Nors gegužės 29 dieną gimęs, rodos, galėjau būti Antanas arba Petras. Nežinau, niekada to tėvų neklausiau, taip ir liko paslaptis. Mūsų giminėje nedaug tokiu vardu buvo. Gal kaip tik dėl to.

Prabanga poilsiauti vasarą

– Turbūt nė neverta abejoti, kad Joninės jūsų šeimoje ypatinga šventė.

– Kiekvienais metais susidaro lankytojų būrelis. Kieme užsikuriame laužą, visada būna ąžuolų vainikas. Jeigu kartais tuo metu kur nors išvažiuojame – grįžę randame vainiką prikaltą prie namų durų.

– Tačiau šiuo metu šventėms, regis, ne pats palankiausias metas – esate visa galva paniręs į darbus, vadovaujate Klaipėdos universiteto priėmimo komisijai. Ar kiek neapmaudu, kad jau daugelį metų atostogas aukojate šioms pareigoms?

– Iš tiesų – birželis, liepa – pats darbų įkarštis. Visos vasaros praeina universitete. Kartais apmaudu, pradeda atsibosti toks gyvenimo būdas. Pamąstau, kad gal jau paskutinį kartą – reikia pradėti gyventi ramiau. Turbūt vasarą atostogos yra buvusios prieš daugiau nei 15 metų, o šiaip vis rudenį, žiemą.

– Lituanistikos studijos uostamiestyje visada turėjo stiprias pozicijas. Jūsų pastebėjimu, kokia padėtis yra šiandien?

– Lituanistika stipri ir tebėra. Nesumažėjo gerų dėstytojų, tik šios specialybės prestižas jau nebėra toks didelis, kadangi studijuoti vis dėlto sunku. Reikia daug dirbti, skaityti, o jaunimas dabar nebe labai mėgsta skaityti. Diplominio darbo nusipirkti beveik neįmanoma, reikia rašyti pačiam. Bet visų humanitarinių mokslų potraukis šiuo metu yra gerokai sumažėjęs. Matau, kad dabar stojantieji daugiausiai renkasi tas programas, kurias baigus nereikia sunkiai dirbti ir galima iš karto gauti gerą atlyginimą.

Žemaičių šnektos nepamiršta

– Kiek žinau, pats galėtumėte papasakoti istoriją, kad lituanistikos, šiuo atveju – jūsų dėstomo dialektologijos kurso žinias taip pat galima pritaikyti praktiškoms reikmėms. Pavyzdžiui, nuderėti automobilio kainą.

– Na, taip, buvo tokia istorija. Automobilio pardavėjas pasirodė besąs iš Plungės. Kai nugirdęs jo kalbą pasakiau, iš kur jis yra, žmogus nudžiugo, tuoj bendrų pažįstamų suradome, tada ir kaina pasirodė ne tokia svarbi. Kadangi savas žmogus – nuleido gerokai.

– Daugelis artimiau jūsų nepažįstantis nė neįtartų, kad jūsų paties šaknys – taip pat žemaitiškos. Iš kur esate kilęs?

– Esu varniškis. Vėliau, kai stambino rajonus, Varnių rajoną panaikino, o mus priskyrė Kelmės rajonui. Taigi esu varniškis-kelmiškis. Nuo vieno aukščiausių Žemaitijos kalnų – Girgždutės kalno mus skyrė tik keletas kilometrų. Ten gyvenau iki mokyklos baigimo, po to išvažiavau į Vilnių, o ir tėvai išsikėlė.

– Ar pačiam dabar dažnai pasitaiko progų pakalbėti žemaitiškai?

– Tėvų šeimoje, giminėje – visada. Būtų neįsivaizduojama kitaip kalbėti. Ir ne tik mūsų šeimoje, visoje Žemaitijoje tokia tvarka. Jei tėvai išgirstų, kad vaikai su jais kalba bendrine kalba, turbūt ne vieną ir infarktas ištiktų. Pasipiktinimas būtų beribis.

Eiles prarijo liepsna

– Kaip likimas jus atvedė į Klaipėdą?

– Viskas įvyko labai paprastai. Baigę mokslus, galėjome likti Vilniuje, buvo įvairių pasiūlymų, bet neturėjome kur gyventi. Klaipėdoje tuo metu jau gyveno mano tėvai, pirmai pradžiai pagalba buvo. Tokios paprastos priežastys ir nulėmė, ne jūros trauka.

– Kaipgi čia dabar? Daugeliui klaipėdiečių toks pareiškimas nelabai patiktų.

– Bet baigęs mokyklą buvau įstojęs į tuometę jūreivystės mokyklą. Tėvas tuo metu buvo jūreivis, o tada buvo madinga tęsti profesines dinastijas, sekti tėvų pavyzdžiu. Ko gero, dabar būčiau besąs jūreivis, veikiausiai mechanikas – technika mane visada traukė. Bet dar nepradėjęs mokytis, greitai atsiėmiau dokumentus ir išvažiavau į Vilnių.

– Kas lėmė tokį spontanišką sprendimą?

– Jaunimui ir dabar, ir tuomet labai greitai kas nors šaudavo į galvą. Nutariau, kad gal vis dėlto rašysiu eilėraščius ar romanus, tad reikia pasimokyti šio meno. Skaityti mėgau visada ir iki šiol nuolatos skaitau, tad tai nebuvo visai atsitiktinis pasirinkimas. Nors iš pradžių abejojau – ar stoti į lietuvių kalbą, ar į fiziką. Tik priešpaskutinę dieną apsisprendžiau.

O eilėraščius rašiau gal iki kokio trečio kurso, paskui paskaitinėjau, pažiūrėjau, kad kiti geriau parašo, tada nusinešiau į Vingio parką savo raštiją, sukūriau lauželį, sudėjau ir palaukiau, kol supleškėjo. Po to, jei ką ir parašydavau, – tai tik kokį proginį eilėraštuką studijų metais.

Šeimoje – vien filologai

– Ar niekada neteko gailėtis pasirinkus dabartinę profesiją?

– Tikrai ne. Gal fizikoje būčiau ir daugiau nuveikęs, bet pasirinkau tokią sritį, kur praverčia tikslieji mokslai – fonetiniam tyrinėjimui reikalingi visokie prietaisai ir matematiniai metodai.

– Minėjote, kad kadaise, sekdamas tėvo pėdomis, siekėte šeimoje pratęsti jūrinės profesijos tradicijas. Tačiau nutiko taip, kad tokia šeimynine tradicija tapo būtent jūsų pasirinkta specialybė.

– Nežinau, ar čia genai. Gali būti, kad jeigu abu tėvai iš tos pačios srities, gal ir vaikams tai patiko, nebuvo svarstoma apie kitus dalykus. Kai Eglė baigė muzikos mokyklą, galėjo krypti į tą pusę, bet pasirinko vokiečių filologiją. Vyresnioji Živilė baigė lietuvių filologijos ir režisūros studijas. Tiesa, ji iš to duonos nevalgo – visada sakydavo, kad nenori dirbti mokytoja, o filologui dažnai prisieina juo būti. Dabar Živilė dirba ergoterapeute, bet man atrodo, kad jos darbas ne ką lengvesnis už mokytojo.

Žmona ilgai „klajojo“ po mokyklas, po to perėjo dirbti į Klaipėdos kolegiją, dar vėliau – į Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakultetą. Praėjusiais metais – po dukros Eglės – apgynė daktaro disertaciją.

Mintis prablaško žvejyba

– Taip jau susiklostė, kad dukras matote ne itin dažnai – abi šiuo metu gyvena Vokietijoje.

– Vieną matome kartą per metus, kitą – dažniau. Gal laikinai, gal parvažiuos kada, bet kol kas abi gyvena, dirba Vokietijoje ir nesiskundžia. Dabar tie atstumai nedaug ką reiškia, vaikai, šiaip ar taip, turi gyventi savo gyvenimą, vargu ar būtų geriau, jei kartu viename name įsikurtume. Ko gero, santykiai būtų prastesni.

– Kam skiriate savo laisvalaikį?

– Laisvo laiko sąvoka sunkiai suvokiama. Po tiesioginio darbo laukia mokslinis darbas. Nėra tokio meto, kad gali pasakyti – va, dabar jau viską padariau ir galiu ramiai pasėdėti. Yra ir privalomų darbų – rengimasis paskaitoms, tyrimai. Tad laisvas laikas yra labai reliatyvi sąvoka. Dažnai pavydžiu tiems žmonėms, kurie palikę savo darbo vietą tą dieną apie jį gali daugiau negalvoti. Jei jau nori laisvo laiko, reikia sau pasakyti, kad viskas, dabar ilsiuosi, ir išvažiuoti – kad ir į žvejybą. O pagal žvejų filosofiją laikas, praleistas žvejyboje, į gyvenimo trukmę neįskaičiuojamas. Seniau dažniau pavykdavo ištrūkti, dabar namas reikalauja nemažos priežiūros, žvejyba kenčia labiau.

Bitininkas – be bičių

– O kaipgi sena jūsų aistra – bitininkystė?

– Bitės buvo mano palikimas, atitekęs, kai uošvė iš kaimo kėlėsi pas mus. Ji laikė bites, aš vasaromis jai padėdavau bitininkauti. Teko man jas pasiimti. Nuo to laiko turbūt daugiau nei dvidešimt metų jas ir laikiau. Iki praėjusių metų turėjau keletą šeimų, bet pernai rudenį, kaip ir daugeliui bitininkų, išnuodijo ūkininkai, purkšdami pasėlius apie bityną ir apie tai neįspėję. Visos bitės žuvo. Dar neapsisprendžiau, ar jas toliau laikysiu. Kadangi jų šalia namų negaliu laikyti, prisideda papildomų rūpesčių. O ir medaus valgytojų šeimoje beveik nėra.

– Ar nebuvo nedrąsu priimti sprendimą palikti Klaipėdą ir išsikraustyti į sodybą Dituvoje?

– Kad miestas būtų labai mane žavėjęs, nepasakyčiau. Bet seniau iš jo išsikelti galimybių nebuvo, atrodė brangu turėti savo namą užmiestyje. Kai sode rekonstravome namą, tada ir nusprendėme galutinai persikelti. Penkti metai ten gyvename ir per tą laiką nebuvo nė vienos minties, kad reikia sugrįžti į miestą. Ne visi tai supranta, žinoma. Šurmulys, renginiai niekada netraukė. O pats baisiausias renginys man – Jūros šventė. Kol gyvenome mieste, ji gerokai slėgdavo.

– Ar kaip tikri lietuviai prie savo sodybos auginate bulves?

– Šiek tiek – daržas minimalus. Didžioji dalis – pieva. Net gėlių daug neturime. Kai abu ištisas dienas užsiėmę, nebūtų kaip jų puoselėti. Ir taip kiekvieną dieną atrandi, ką reikia nuveikti.