41 tūkst. trėmėjų

Jau gegužės 23-osios popietę geležinkelio stotyse buvo suformuota 30 ešelonų su 1 786 vagonais. Į juos buvo sugrūsta beveik 40 tūkst. žmonių. Vienam tremtiniui buvo numatyta 5 rublių 50 kapeikų dienpinigių suma, tačiau realybė, anot Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) istorikės Ramunės Driaučiūnaitės, buvo klaiki – tremtiniams skirtus vaistus, maistą ir pinigus grobė ešelonus lydintis personalas.

Pasak R. Driaučiūnaitės, trėmimo dokumentus, praktiškai skirtus tautai naikinti, pasirašė aukščiausieji sovietų Lietuvos pareigūnai: Ministrų tarybos pirmininkas Mečislovas Gedvilas ir Komunistų partijos Centro komiteto sekretorius Antanas Sniečkus. Šia trėmimo akcija siekta susilpninti paramą ginkluotosios rezistencijos dalyviams ir kuo skubiau įvykdyti prievartinę Lietuvos ūkio kolektyvizaciją.

Unikali: išlikusi vienintelė nuotrauka iš Vaclovo gyvenimo tremtyje. Ant savo šeimos namelio slenksčio stovi broliai Jonas (kairėje) ir Vaclovas su sese Nijole. Apie 1953 m. V. Andriuškevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Operaciją vykdė daugiau kaip 30 tūkst. MGB (saugumiečiai), MVD (vidaus reikalų ministerijos) darbuotojų, kareivių, karininkų, vietinių stribų ir virš 11 tūkst. partinių ir sovietinių aktyvistų. LGGRTC duomenimis, operacijos „Vesna“ metu iš Lietuvos ištremta 41 858 piliečiai, sugrįžo – 29 757, mirė arba žuvo – 5 384. Ką prisimena šią tremtį išgyvenę likę gyvi jos liudininkai?

Pagrabinė suknia

Dabar Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) Kauno skyriuje triūsiančiai energingajai Vidai Narmontienei – stipraus ūkininko Juozo Šalaševičiaus iš Vilkaviškio rajono, Moskabūdžio kaimo, anūkei – tremties dieną tebuvo vieni.

„Mūsų šeimai priklausė 80 ha ūkis ir žirgynas. Anuomet šeimai nieko netrūko – tik šeimos galvos, mat tėtis už ryšius su Tauro apygardos partizanais jau kalėjo Kybartų kalėjime. Tada ištrėmė mamą, Oną Šalaševičienę, senelį Juozą, tėvo brolį Pijų, mane ir dvejų metukų mano brolį Vytą. Atvežė į Maklakovo gyvenvietę, buvusią už 300 km į šiaurę nuo Krasnojarsko, ant Jenisiejaus upės kranto. Ten veikė miško pramonės įmonė, kurioje iškirsti taigoje medžiai buvo pjaustomi į lentas ir plukdomi laivais į Igarką, o iš ten – į užsienį.

Įvykis: kunigas Vincas Pranckietis atvažiuodavo į lietuvių tremties vietas paruošti vaikus Pirmajai šv. Komunijai. Vida stovi šalia kunigo. 1956 m. V. Narmontienės archyvo nuotr.

Apgyvendino tremtinius barakuose. Glaudėmės viename kambaryje su dar viena lietuve, bet ją netrukus iš tremties išpirko (retas atvejis – aut. past.) JAV gyvenusi giminaitė. Patalpoje tapo laisviau, bet gyventi netapo lengviau. Mat senelis buvo nedarbingas, o aš buvau taip smarkiai sunegalavusi, kad mama man net pagrabinę suknutę buvo pasiuvusi“, – pasakojo Vida.

„Raudonas snarglys“

Pašnekovė prisiminė, kad gyvenvietėje buvo maisto prekių parduotuvė, kurioje lankydavosi ir iš kalėjimų ar lagerių paleisti kriminaliniai nusikaltėliai, užverbuoti darbams miško pramonės įmonėje. Be kita ko, jie lošdavo kortomis iš ko tik sugalvoję. Pavyzdžiui, pralošusysis turėjo padegti gyvenamąjį namą, nužudyti žmogų ir pan. Maklakovo gyventojai – ir vietiniai, ir tremtiniai – visi jų bijojo.

„Buvo baisu, stovint ilgoje eilėje prie parduotuvės, atsakyti jiems į klausimą „Kto krainij?“ (liet. kas paskutinis?), nes galėjai tapti pralošusio kortomis žaidėjo auka. Taip ne kartą buvo atsitikę“, – sakė Vida.

Buvusi tremtinė labai gerai mokėsi rusiškoje mokykloje ir direktorė prašė Vidos mamos, kad leistų dukrai tapti pioniere. O. Šalaševičienė atsisakė, o namie Vidai paaiškino: „Su tuo raudonu snargliu po kaklu tu man nevaikščiosi.“

Dažė Stalino kepurę

Darbštūs, išradingi lietuviai tremtiniai ir Sibire sugebėdavo rasti papildomo uždarbio. Juolab kad Vidos šeimos galva tuo metu buvo kalinamas Intoje. Vidos mama žiemą paruošdavo apie penkiolika įvairių talpų indų su karvės pienu. Į tuose induose užšąlantį pieną ji įbesdavo balaną. Tuomet sukraudavo taip sumaniai paruoštą parduoti pieną į maišą ir nunešdavo į gyvenvietės turgų – Vida padėdavo šeimai, pardavinėdama tą pieną tarsi dideles ledų porcijas ant pagaliukų!

„Namie kalbėdavome tik lietuviškai, o mokykloje ir kitose viešose vietose – tik rusiškai. Net ir per pertraukas mokykloje su savo tautiečiais reikėjo bendrauti rusiškai. Tačiau mes nenutautėjome. Juk namuose mama mokė skaityti ir rašyti lietuviškai“, – pasakojo Vida.

Šeima: antroje eilėje – Vladas, sėdi – Vlado sesė Vanda, mama, broliukas Algirdas ir tėtis. 1964 m. liepa. Vlado Sungailos archyvo nuotr.

Pašnekovė prisiminė, kad jai teko dažyti Stalino uniforminę kepurę. Pasirodo, kai Vidai buvo septyneri, jos dėdei buvo įsakyta žaliai nudažyti Stalino statulą. „Kadangi dėdei kopėčių nedavė, tai jis užkėlė mane ant Stalino peties ir, įdavęs dažuose pamirkytą stambų teptuką, paprašė nudažyti Stalino uniforminę kepurę. Tą ir padariau, stovėdama ant generalisimo antpečių“, – juokdamasi pasakojo pašnekovė. Po šios praktikos ji ir namie su tankia beržų šakelių šluotele kalkių skiediniu nubalino sienas.

Rusai kiaulių neaugino

„Lietuviai, kaip minėjau, ilgainiui tremtyje atkuto – nusipirko naminių gyvulių, paukščių. Tad galėjo daug geriau maitintis, nei tremties pradžioje, kai teko badauti. Beje, ant forminės duonos teko tepti ne margariną, o solidolą – tirštą alyvą, skirtą pramonei. Kai 1957 m. tėvas grįžo iš lagerio į šeimą, gyventi tapo lengviau – šeima nusipirko karvę ir kiaulę. Tad namuose būdavo rūkytų lašinių, kurių nuolat prašydavo pažįstamų vietos gyventojų, neauginusių gyvulių, vaikai“, – prisiminė Vida. Anot jos, mama buvo ne tik labai darbšti, bet ir tvarkinga – išklojo, dar tėčiui būnant lageryje, kažkokiu būdu iš gyvenvietės įmonės gautomis lentomis mūsų kiemą. Tad bent kieme nereikėjo braidyti po purvą ar dulkes. Juk jokio asfalto nebuvo – tik mediniai šaligatviai centrinėje gyvenvietės gatvėje.

Pirmagimis: taip atrodė Vladukas savo gyvenimo Sibire pradžioje. 1958 m. V. Sungailos archyvo nuotr.

Pašnekovė rinkimus į vietos ar kitokias tarybas prisiminė kaip smagius renginius: rinkimų būstinėse tokiomis dienomis skambėdavo muzika, veikdavo bufetai, kuriuose visi galėjo laisvai nusipirkti pigios degtinės. Būdama vaikas, Vida niekaip negalėjo suprasti, kodėl suaugusieji pirkdavo butelius, o ne saldainius blizgančiuose popieriukuose.

Prisiminė Vida ir slapčia švęstas Kalėdas – langai vakare visuomet būdavo uždengiami storais užtiesalais, kad pašalinė akis nepamatytų balta staltiese užtiesto stalo ir vaišių metaliniuose induose.

Išskaičiavo pinigus

Vida pribloškė pasakiusi, kad jos mama, dirbdama medžių apdirbimo fabrike, turėjo susimokėti kelionės į tremtį išlaidas – jos buvo išskaičiuojamos iš jos atlyginimo. Viską atėmę iš šeimos, suluošinę jos narių gyvenimus, išvežę prievarta į Sibirą, dar liepė susimokėti už kelionę traukiniu. Maža to, anuomet visi rusiški laikraščiai plyšavo apie savanorius, važiuojančius įsisavinti Sibiro.

Būdama vaikas, Vida niekaip negalėjo suprasti, kodėl suaugusieji pirkdavo butelius, o ne saldainius blizgančiuose popieriukuose.

Dar vienas ryškus Vidos prisiminimas siejasi ir su dabartimi. Klasėje, kurioje ji mokėsi 1962 m., ant sienos kabojo plakatas – jame didelėmis raidėmis buvo įrašyta: „Ukraina – naša žitnica“ („Ukraina – mūsų maitintoja, aruodas“). Dabar tą maitintoją gausiai ukrainiečių krauju laisto ta pati Rusija. Tik šį kartą ne su Stalinu, o panašiu į jį Vladimiru Putinu priešakyje.

Į Lietuvą Vida grįžo 1965 m., baigusi vidurinę mokyklą Sibire. Kaune įstojo į anuomečio Politechnikos instituto Vakarinį skyrių, kur studijavo civilinę statybą. Žinoma, studijuoti buvusią tremtinę priėmė su sąlyga, kad jaunutė mergina susiras darbą. Vida rado. Tuo metu Kauno centre buvo ruošiamas atidarymui „Pramprojekto“ vienuolikos aukštų pastatas – reikėjo daugybės valytojų. Ilgainiui Vida įsidarbino vienoje iš statybos valdybų, nes kitur gauti darbą jai buvo neįmanoma.

Aktyvi iki šiol

Kai 1988 m. Lietuvoje kilo Atgimimo banga ir buvo pradėta ardyti stalinizmo ir stagnacijos metais sukurtą visuomenės priežiūros ir bauginimo sistemą, suklestėjo laisva, neoficiali spauda. Joje buvo spausdinami straipsniai, kurie prieš metus būtų vadinti antitarybine propaganda ir agitacija. Būtent tada apie patirtis tremtyje Vidą pirmą kartą pakalbino „Statybų pastoliuose“ (susivienijimo „Statyba“ laikraštis, leistas 1975–1990 m.) dirbusi žurnalistė Gražina Petrošienė. „Tai man anuomet dar vis atrodė neįprasta, labai keista“, – teigė Vida.

Vida buvo aktyvi ir dažnai ateidavo talkinti į tuomet Kaune įkurtą Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio respublikinį klubą „Tremtinys“, kuriam vadovavo Audrius Butkevičius. Neabejinga ji ir dabar savo likimo brolių ir sesių reikalams – jau šešerius metus dirba LPKTS Kauno skyriaus pirmininko pavaduotoja, džiaugiasi užauginusi sūnų Vidą ir sulaukusi anūkės Rūtos.

Sodino bulvių akutes

Vakarų Sibiro Tomsko srities Timiriazevsko gyvenvietėje 1957 m. pabaigoje gimęs dabartinis LPKTS Valdybos pirmininkas Vladas Sungaila žinomas tarp likimo brolių ir sesių kaip aktyvus, sumanus vadovas, gebąs atsakingai tvarkyti ir istorinį sąjungos būstinės pastatą. Vladą pokalbiui – prisiminimams apie gyvenimą tremtyje prikalbinau neiškart.

„Mano močiutę Zofiją Sungailienę – senelis jau buvo miręs, – ūkininkę iš Žemaitijos, per brolį turėjusią itin artimų ryšių su partizanais, ištrėmė į Sibirą su šešiais vaikais, tarp kurių buvo ir keturiolikmetis Domijonas – mano tėvas, – pasakojo Vladas. – Vėliau jis tremtyje sutiko mano mamą Stefą Varnagirytę. Anuomet, būdamas keturiolikmetis, mano tėtis jau dirbo itin sunkius miško ruošos darbus. Jį kartu su kitais suaugusiais tremtiniais į darbus miškuose veždavo traukiniu, dundėjusiu siauruku. Mūsiškė gyvenvietė buvo nedidelė, nameliai aptverti medinėmis tvorelėmis, kurios žiemą prasmegdavo aukštose pusnyse. Tos pusnys užtvindydavo ir gyvenvietės gatveles, kurias iš sniego gniaužtų beveik kasdien vaduodavo traktorius „Stalinec“. Tad darbai taigoje dėl šalčių ir pūgų niekada nenutrūkdavo.“

Tandemas: V. Sungailą ir V. Narmontienę sieja ne tik tremtis Sibire, bet ir kasdienis darbas LPKTS Kauno skyriuje. Virginijos Skučaitės nuotr.

Jų šeima gyveno nediduko namelio viename kambaryje, o už vidinės namo sienos buvo įsikūrę kaimynai. Anot jo tėvų prisiminimų, šeima jau pirmą pavasarį sugebėjo pasodinti bulvių. Tiesą sakant, ne bulves sodino, o jų lupenose buvusias akutes, kurias lietuviai išpjaudavo, o nuluptas bulves suvalgydavo.

„Vasarą mes, vaikai, rinkdavome ir valgydavome prie siaurojo geležinkelio augusias žemuoges, o žiemą tėtis taigoje statydavo kilpas zuikiams – taip prasimanydavo šeimai šiek tiek mėsos.

Rudenį tėtis parnešdavo po pilną kuprinę kedro kankorėžių. Kadangi jie buvo labai sakingi, kieme juos virindavome, kad sakai išvarvėtų. Vėliau kankorėžius lukštendavome ir džiovindavome riešutėlius žiemai. Kai rudenį prisirpdavo spanguolės ir bruknės, mama vesdavosi į pelkes rinkti tų uogų. Kartą, vos už kelių metrų nuo vietos, kur uogavome, pamatėme smaguriaujančią mešką – nė nepajutome, kaip iš išgąsčio atsidūrėme pelkės pakraštyje“, – atminties fragmentus klojo Vladas.

Sunkios pastangos

V. Sungailai tebuvo metai, kai gimė sesutė Vanda, o dar po trejų – broliukas Algirdas. „Pamenu, man buvo puspenktų, kai su tėvais grįžau į Lietuvą, kurios niekada nebuvau matęs, bet girdėjęs apie stebuklingą šalį iš tėvų pasakojimų. Deja. Tėvus gimtoji šalis ir namai sutiko itin nesvetingai. Nuvykome į mamos tėviškę – Aukštagirės kaimą prie Laukuvos. Sodyba atrodė klaikiai: ten gyvenę Pauliukai buvo nugriovę ir sukūrenę visus statinius, tvoras, o apleisto namo durys buvo paremtos šakėmis. Tėvelio tėviškės namai Stalgo kaime netoli Rietavo buvo visiškai sunaikinti – gyventi nebuvo kur. Niekas niekur mūsų nenorėjo registruoti, valdininkai vis primindavo, kad esame neturintieji teisės sugrįžti į Lietuvą. Tad po pusmečio beviltiškų pastangų įsitvirtinti Tėvynėje, tėvai nusprendė grįžti į tremties vietą“, – pasakojo pašnekovas.

Tremtiniai: Maklakovo medžio apdirbimo įmonės darbininkai. Pirmoje eilėje centre – Vidos tėtis. 1948 m. V. Narmontienės archyvo nuotr.

Sungailų šeima savanoriškoje tremtyje išbuvo dar trejus metus. Kai 1964 m. vyriausiasis jų vaikas Vladas turėjau eiti į pirmą klasę, tėvai nusprendė grįžti į Lietuvą – nenorėjo, kad vaikai mokytųsi rusiškoje mokykloje. Vargais negalais įsikūrę tėvynėje, Sungailos galop įsitvirtino Klaipėdoje, nusipirkę nedidelio namuko mansardą. Kai vaikai užaugo, baigė aukštuosius mokslus. Vladas, pasirinkęs ekonomikos studijas, tapo ekonomistu, 1984 m. susituokė su Zita. Dabar abu kauniečiai, džiaugdamiesi vaikaičiais Gabrieliumi, Dominyku, Adomu ir Hugo, viliasi, kad jų gyvenimo kelyje nepasitaikys sukrečiančių istorinių lūžių valstybės raidoje.

Netinkamas žodis

Trimetis Vaclovas Andriuškevičius su vyriausiu broliuku Jonu ir Alytaus rajono Kruižiūnų kaime ūkininkavusiu tėvu ir seneliu buvo išvežti į Sibirą ne už tai, kad šeima buvo buožės (14 ha dirbamos žemės), bet todėl, kad tėvo sesuo Stasė Andriuškevičiūtė buvo partizanų ryšininkė. „Mus atvežė į Listvianką Jermakovo rajone. Tai Krasnojarsko kraštas, kuriame buvo vystoma miško pramonė. Tad suprantama – tėtis pjovė mišką. Mama, kurios trėmimo metu namie su mano sese Nijole nebuvo, atvažiavo pas mus po kelerių metų. Kai pamačiau mamą, pasakiau jai su neslepiamu vaikišku naivumu: „Mama, tu anksčiau buvai kitokia.“ Tremtyje šeima pagausėjo – gimė mano broliukas Viktoras, su mama į Sibirą atvažiavo ir mano sesė Nijolė. Tremtyje gimė ir broliukas Juozukas, tačiau po kelių mėnesių jis mirė.

Vaclovas Andriuškevičius: Virginijos Skučaitės nuotr.

Mokiausi septynmetėje mokykloje – internate, iš kur į namus grįždavau šeštadieniais, o labai anksti pirmadienį – vėl atgal. Kodėl išeidavau iš namų taip anksti? Todėl, kad pėsčiomis reikėdavo nueiti į vieną pusę 15 km. Kai perėjau mokytis į vidurinę mokyklą – internatą Jermakovske, tapo dar blogiau – pėsčiomis teko eiti net 40 km! Šią mokyklą baigiau 1962 m.“, – pasakojo Vaclovas.

Įdomu tai, kad Vaclovo tėvas tapo Bolšaja rečka gyvenvietės Miškų ūkio skyriaus viršininko pavaduotoju. Vietiniai vadovai vertino ne tik jo, bet ir kitų lietuvių tremtinių gebėjimus, darbštumą.

Kai perėjau mokytis į vidurinę mokyklą–internatą Jermakovske, tapo dar blogiau – pėsčiomis teko eiti net 40 km!

Vidurinius mokslus baigęs Vaclovas drauge su šeima 1962 m. grįžo į Lietuvą, į savo buvusią sodybą, kurioje gyveno tėvo artimieji. Kadangi Vaclovas prastai mokėjo rašyti lietuviškai, studijavo anuomečiame KPI (dabar KTU) vakarais, o dienomis dirbdavo. Tuometes prastas savo lietuvių kalbos žinias jis iliustravo pavyzdžiu: „Aš niekaip negalėjau išversti į lietuvių kalbą rusiško filmo „Zaliv strastei“ („Aistrų įlanka“) pavadinime paskutinio žodžio „strastei“. Ir niekas iš pažįstamų, deja, to negalėjo man paaiškinti. Tik gerokai vėliau supratau, kad kalba eina apie „aistras“, – prisiminė Vaclovas.

Pasak pašnekovo, įsidarbinti Kaune jam padėjo Statybos valdyboje Nr. 36 dirbęs dėdė. Be kita ko, dar pamokęs niekada darbe nesakyti „sudiev“, o tik „viso gero“. Kaune vedęs Albiną, Vaclovas drauge su žmona užaugino dukras Vilmą ir Rimą, sūnų Kęstutį. Vaikai, sukūrę šeimas, padovanojo tėvams keturis vaikaičius ir vieną vaikaitę.