Gyvenimas tarp mėsainių

Turiu prisipažinti: yra dalykų, kuriais Lietuvoje žaviuosi. Gal ne visai standartiniais – tradiciškai mėgstame girtis stipriais vyrais ir gražiomis moterimis. Sutinku – bet man didesnį įspūdį daro stiprios moterys. Dažnai net drąsesnės už pačius stipriausius vyrus.

Visi dar puikiai atsimename moterį, paprastą darbininkę, kilusią į kovą su mėsos imperija. Gal net su pačiu „gazpromu“. Išdrįsusią pranešti apie nelegalius atlyginimus vokeliuose. Kiek purvo jai teko, kiek sveikatos kainavo – žino ji viena ir jos artimieji. Ne karžygys, ne antikinis herojus – paprasta moteriškė.

Šią savaitę mūsų rinktas Seimas – visas būrys išrinktųjų, dauguma – galingi vyrai, kovėsi su dviem moteriškėmis – Valstybės saugomų teritorijų tarnybos direktore Rūta Baškyte ir Kuršių nerijos nacionalinio parko direktore Aurelija Stancikiene. Štai kas, pasirodo, kaltas, kad Kuršių nerijoje vis dar negalima statyti kur nori ir ką nori – tad Seimas kyla į žūtbūtinę kovą. Tarsi tiesiai iš mūsų herbo nulipę, tokie garbės ir teisingumo apnikti riteriai. Iš pašalių ištraukiami visi koziriniai gamtos apsaugos specialistai. Turime tokių ne vieną – visokių garsių medžiotojų, pakrančių savininkų. Tai jiems priklauso Lietuva – su visomis grožybėmis, tad reikia ginti šitą sukčių sau kuriamą valstybę nuo tų vis dar įstatymų besilaikančių moteriškių. Jos – grėsmė visuomenei. Sukčių ir padugnių visuomenei.

Kažkada lietuvių literatūros klasikas Krėvė buvo tokią politiškai nekorektišką frazę parašęs – „ar aš gudas, kad su bobom kaučiausi“. Na, bet čia ne į temą, šiaip.

Gražu žiūrėti, kaip jie mus „tvarko“. Pastaruoju metu – jau net nebesislėpdami, viešai. Ir net nebesistengdami įtikinti – gana išleisti į priekį kokį skardžiabalsį Skardžių, jo dieviškai žydros akys atpirks bet kokį nusišnekėjimą.

Nors kartais dar prisidengia – matyt, turi kažkokių naivių vilčių artėjančiuose rinkimuose. Dažniausiai dangstosi klasikiniu korporacijų metodu: trimituoja apie pažangą. Ir visokius niekšus, ją stabdančius. Nes visa, kas buvo iki šiol, tėra griuvėsiai ir atgyvenos. Visiems būtų daug geriau, jei viską nugriautumėme ir pristatytumėm privačių moderniosios architektūros šedevrų. Jie, kaip sako vienas mano aštriaakis pažįstamas, yra trijų rūšių, kaip kokie „greito maisto“ mėsainiai: angarai, karvidės ir stiklainiai. Rinkitės.

O kas prieš juos – tas prieš progresą.