Sausra, badas, mirštantys tūkstančiai žmonių – tokia pasaulio pūlinio Somalio kasdienybė. Šiame pragare atsidūrusių, regis, jau negąsdina niekas. Net į nugaras alsuojanti mirtis.

Somaliečių Eldoradas

Dadaabo pabėgėlių stovykla Kenijoje dabar didžiausia pasaulyje. Įsikūrusi tuomet, kai Somalyje 1991 m. įsiplieskė pilietinis karas, dabar ši lūšnų aglomeracija tapo namais tūkstančiams somaliečių. Ir šį kartą jie bėga ne nuo karo, o gamtos.

Kas dieną stovyklos vartus pasiekia apie tūkstantį žmonių – vaikų, moterų, vyrų. Išsekusių ir alkanų. Dadaabas – seniai perpildytas, purvinas ir veikiau primena sąvartyną. Tačiau čia yra maisto.

Tiesa, jo nedaug. Kiekviena šeima stovykloje trims mėnesiams gauna 30 kg ryžių, tokį pat kiekį pupelių, 15 litrų maistui pasišildyti skirto degiojo skysčio ir kelis kanistrus švaraus vandens. Mažamečiams, kuriems labai blogai, duodamas specialus maisto davinys. Be to, mažieji dar ir paskiepijami.

Gyvenimo sąlygos stovykloje verčia susigūžti. Šimtai iš medžių šakų ir plastiko plėvelių suręstų namų, skudurinės palapinės, šiukšlių kalvos ir dykuma. Nuo Somalio sienos stovykla nutolusi 70 km. Nors joje telpa vos 90 tūkst. žmonių, čia jų jau 400 tūkst.

Sūnus mirė ant rankų

Į savo palapinę vakariečius žurnalistus įsileido 40-metė Mumini Ibrahim. Moteris žindo dukterį Kadidą, o šalia guli jos vos septynių mėnesių sūnaus Osmano kūnas.

Ko gero, nerastum vietos pasaulyje, kur motina sutiktų žurnalistams duoti interviu priešais sūnaus lavoną. Bet Dadaabe jokių tabu seniai nėra. Nėra čia ir taisyklių. Kiekvienas už save.

Lauke kepina 37 laipsnių karštis, o palapinėje dar tvankiau. Moteris tyliai prasitarė, kad šiandien laidos sūnų. Vaikas mirė ant jos rankų ją kalbinusių žurnalistų apsilankymo stovykloje išvakarėse. Tačiau Mumini tvirtino neketinanti pranešti apie sūnaus mirtį stovyklos prižiūrėtojams, nes praras porciją maisto. Tokiu atveju mažiau gaus duktė Kadida.

Šalia palapinių miestelio gausu nežinomų kapų, daugiausia vaikų. Kad po žeme yra palaidotas žmogus, išduoda tik smėlio kauburėlis ir viršuje padėtas koks nors daiktas. Nesvarbu, tai krūmo šakelė ar ant pagalio užmautas plastikinis butelis.

Mumini – ne vienintelė, kuri galėtų papasakoti siaubingą istoriją. Stovykloje žurnalistai sutiko 18-metę merginą, kurią vos devynerių išprievartavo gaujos nariai. Netoli buvo matyti vaikštantys kaulėti vaikai ir girdėti jau devintą mėnesį nėščios moters verksmas. Ji su savo keturiais vaikais ir dviem našlaičiais keliavo iki stovyklos 15 dienų. Neturėjo nei maisto, nei vandens. Kaip ir visi.

Ilga ir alinanti kelionė

Mumini sakė, kad į stovyklą atkeliavo prieš du mėnesius. Osmaną nešėsi prisitvirtinusi ant nugaros, o Kadidą – ant krūtinės. Likę trys jos vaikai žingsniavo patys. Jie sukorė net 680 km. Teko eiti per dykumas, brūzgynus, dykynes, kepinant 40 laipsnių karščiui.

Vyriausius sūnus 10-metį Hassaną ir 12-metį Abdį moteris paliko su vyru Abdi Somalyje. Jie bandys išgyventi klajodami. Tačiau moteris pripažino, kad jų laukia daug iššūkių. Somalio Dinsoro mieste, iš kurio kilusi Mumini, jau aštuonerius metus neiškrito pakankamai kritulių, o pastaruosius tris mėnesius apskritai nelijo. Krito gyvuliai, nuvyto pasėliai, o vandens rezervuarai – tušti.

Lyg to būtų maža, fundamentalistai iš "Al Shabaab" organizacijos neįsileidžia Vakarų pagalbos. "Geriau mirti nuo sausros nei gauti Vakarų paramą", – nuolat kartoja jie.

"Osmanas smarkiai viduriavo, vėmė, negalėjo nieko valgyti. Jis praėjusią naktį mirė nuo išsekimo", – pasakojo Mumini. Tada ji švelniai paglostė mirusio sūnaus galvą.

Laidotuvės dykumoje

Kaip įprasta musulmonei, Mumini nedalyvavo sūnaus laidotuvėse, vietoj savęs pasiuntė savo motiną. Duobę padėjo iškasti kiti stovyklos gyventojai. Jie ilgokai darbavosi kirtikliais ir kastuvais. Žemė čia sausa ir kieta. Vyrai paguldė į kapą Osmano kūną, pridengė jį medžių šakomis, nes žemė, kurioje ilsėsis vaikas, musulmonų manymu, nėra šventa, ir užkasė.

"Pirmosios žemės, kurios iškastos, turi būti užpiltos paskutinės", – sakė senyvo amžiaus vyras, tarsi šventikas vadovavęs laidotuvėms. Tačiau nei jis, nei kiti 20 stovyklos gyventojų, padėję palaidoti Osmaną, nerodė jokių emocijų. Tarsi nieko neįprasto čia nebuvo. Net berniuko močiutė ašaros nenubraukė.

"Jie gyvena labai sunkiai, kur kas sunkiau nei mes, – sakė stovykloje dirbantis 52 metų savanoris Desmondas Kimmetas. – Kodėl palaidojo vaiką ir net nevirktelėjo? Todėl, kad tarp tų žmonių nėra nė vieno, kuriam panaši tragedija nebūtų nutikusi."

Geriau stovykloje nei gimtinėje

Tarsi patvirtina kalbinto savanorio žodžius Devrovas Imra, 40 metų stovyklos gyventojas. Jis nuveda žurnalistus prie kapo, virš kurio vėjas taršo krūmo šaką.

Jis sako, kad prieš mėnesį čia palaidojo devynerių dukterį Hawą. Su savo penkiais vaikais ir 30-mete žmona Isnnono vyras į stovyklą atvyko liepos viduryje.

"Mes keliavome 20 dienų. Neturėjome maisto, o Hawa susirgo. Neturėjome vaistų. Ji gėrė tik pieną iš žmonos krūties. Ji mirė išsekusi po kelių dienų, kai pasiekėme stovyklą", – sakė vyras.

Jis pridūrė, kad tai ne vienintelė jo šeimą ištikusi tragedija. Jo žmoną banditai išprievartavo šalia Kenijos sienos, o paskutinius turėtus pinigus lupikautojai atėmė už tai, kad leistų kirsti Kenijos sieną.

Tačiau kitos išeities nėra – liksi Somalyje, ko gero, mirsi. Amina, besilaukianti stovyklos gyventoja, prasitarė, kad jai nesvarbu, kokios sąlygos Dadaabe, nes čia geriau nei tėvynėje.

"Mes pasiėmėme vaikus ir iškeliavome. Konfliktas Somalyje – siaubingas. Į mus šaudė, mus plėšė, prievartavo, – sakė moteris. – Išėjome be vandens ir maisto. Gerdavome tik tada, kai pasitaikydavo kelyje koks vandens rezervuaras. Kartais tekdavo net tris dienas negerti. Vaikai apsirgo."

Po 15 dienų moteris stovykloje gavo apklotų, kibirą ir plastikinių lakštų namui pasistatyti. Taip pat gavo kukurūzų, miltų ir aliejaus. "Manau, kad mano vaikas gims čia. Deja, nežinau, ar jis kada nors turės savo namus", – apgailestavo moteris.

Juodoji skylė

10 mln. Somalio gyventojų gresia badas, 3,5 mln. jau badauja. Vietos senoliai nematė tokios pražūtingos sausros, kokia užklupo šiais metais. Ir net karai Somalyje nebuvo tokie pražūtingi, kaip žudikė gamta.

Jungtinių Tautų (JT) atstovai skaičiuoja, jog iki šių metų pabaigos Somaliui reikėtų skirti bent jau 700 mln. eurų, kad Dadaabe nemirtų daugiau vaikų. Dabar čia kas dieną miršta apie 10 mažamečių, ir padėtis tik blogėja.

Ir tai Kenija, kur nevyksta joks karas. O kaip Somalyje, kuriame su mirtimi kovoja keli milijonai?

Net taikioje šalyje suteikti paramą 10 mln. žmonių būtų sunku, o Pietų Somalyje tvyro visiškas chaosas. Šalies laikinoji vyriausybė, kurią pripažįsta tarptautinė bendruomenė, nekontroliuoja net sostinės Mogadišo prieigų, ką jau kalbėti apie visą šalį. 2010 m. dėl smurto iš Pietų Somalio pasitraukė ir JT humanitarinė misija, dirbanti pačiuose karščiausiuose pasaulio taškuose.

Humanitarinių misijų atstovai bent guodžiasi tuo, kad stovyklose, tokiose kaip Dadaabas Kenijoje, galima teikti pagalbą.

"Kenijoje daugiau garantijų, kad maistas pasieks žmones. Be to, daugelis stovyklų telkiasi netoli viena nuo kitos, todėl tai palengvina pagalbos siuntų pristatymą", – sakė vystomojo bendradarbiavimo politikos ekspertas iš Vokietijos Heidelbergo universiteto Axelis Dreheris.

Tačiau profesorius pridūrė, jog siunčiant maistą į Keniją čia plūs dar daugiau somaliečių, o tai kelia pavojų, kad jie į gimtinę nebegrįš.

Raineris Langas, Vokietijos humanitarinės pagalbos organizacijų grupės vadovas, pritarė. Pasak jo, daugelis žmonių, jei jiems nebus sukurtos darbo vietos ir pragyvenimo šaltinis Somalyje, taps priklausomi nuo paramos ir toliau glausis Kenijoje.

Kaip paskirstyti paramą?

Kitas klausimas, humanitarinė pagalba turi būti gabenama iš užsienio ar perkama Afrikoje? Daugelis sutinka, kad humanitarinę pagalbą reikia pirkti Afrikoje, tačiau tokiu atveju tuose regionuose, iš kurių bus perkamas maistas, gali irgi kilti maisto krizė.

"Problema, kad yra tam tikri limitai, kiek maisto galima imti iš tam tikrų regionų: paimsi per daug, gali kilti nauja krizė. Vietos rinkos bus perkrautos ir kainos smarkiai išaugs. Taigi vietos žmonės neturės ko valgyti", – perspėjo R.Langas.

Jis paminėjo ir kitas problemas – tai transportavimas, finansavimas ir misijų kūrimas Somalyje. Jei humanitarinė pagalba bus dalijama visoje šalyje, tai išpūs kainas. Išaugs degalų kaina, be to, reikės samdyti apsauginius, kad konvojų neužpultų ekstremistai ir banditai.

JT pareigūnai net svarstė, ar nereikėtų pagalbos siuntų somaliečiams mėtyti iš lėktuvų. Bet šio plano atsisakyta, nes niekas tokiu atveju nežinos, kas gavo maisto, o kas ne. Galiausiai tai gali sukelti naujus konfliktus tarp žmonių, jei niekas nekontroliuos pagalbos siuntų skirstymo.

"Negalime tiesiog atvažiuoti, išdalyti maisto ir išvykti. Vienas svarbiausių uždavinių – kad parama nesukeltų vietinių konfliktų, nes dažniausiai laimi stipriausi", – sakė R.Langas. Būtent tai, pasak pareigūnų, yra didžiausia problema.

Jis pridūrė, kad būna atvejų, kai kaimelio klano vadai liepia neimti paramos iš Vakarų, ir žmonėms tenka badauti. Ką jau kalbėti apie banditus, kurie lengvai išžudytų visą kaimą, kad gautų maisto.

Apibendrindamas niūrią situaciją Somalyje Stefano Porretti, Pasaulio maisto programos vadovas, apgailestavo: "Somalis – viena sudėtingiausių vietų pasaulyje, kurioje reikia teikti paramą. Tai kur kas sudėtingesnė situacija nei Afganistane."

Somalis – pasaulio pūlinys

• Nuo 1991 m. Somalį drasko pilietinis karas, o šalis yra suskilusi į tris dalis. Kolonijiniais laikais britams priklausiusi dalis Somalilandas – gana demokratiška ir stabili valstybė, palyginti su kitomis dviem Puntlandu ir pietiniu Mogadišo Somaliu, itališkomis dalimis.

• Tačiau Somalilandas iki šiol nėra pripažintas tarptautinės bendruomenės, todėl niekuomet nėra sulaukęs tarptautinės paramos.

• Puntlande klesti nelegalus pinigų plovimas, nelegalūs verslai ir piratavimas. Daugelis Somalio piratų yra įsikūrę būtent Puntlando uostuose. Tačiau ši Somalio dalis neapsisprendžia, nori būti nepriklausoma ar ne.

• Mogadišo Somalyje veikia Vakarų pripažįstama Somalio vyriausybė, tačiau ji yra visiškai nefunkcionali. Vyriausybė nekontroliuoja didžiosios dalies Pietų Somalio teritorijos. Būtent čia JT paskelbė badą.

Žemėlapis:

Maži sausros padariniai

Pavojinga situacija

Krizė

Būtina skubi pagalba

Bado regionai