Nepermaldaujama mirties nešėja - giltinė

Labai gilias šaknis lietuvių tautosakoje turi giltinė, kurios vardo paminėjimas net mūsų laikais ne vienam sukelia šiurpulį.

Giltinės nepergudrausi

Giltinė buvo įsivaizduojama kaip senyvo amžiaus moteris, turinti mirusio žmogaus veido išraišką arba tiesiog kaukolės galvą. Jai prisilietus, papūtus kvapą, pažvelgus į akis ar lyžtelėjus liežuviu, žmogus turįs mirti. Tai viena ankstyvųjų lietuvių pagonybės mitinių būtybių, atsiradusi norint paaiškinti vieną nemaloniausių žmogaus būties reiškinių – mirties paslaptį.

Giltinės vykdomų funkcijų ratas gana siauras – būti mirties įrankiu. Jos veiksmai neklasifikuojami moralinėmis, teisinėmis ar panašiomis normomis; giltinė žmogui – nei teisėja, nei teisintoja, tik nebyli neišvengiamo veiksmo atlikėja. Užtat jos galia neribota. Nuo giltinės skirtos lemties nepabėgsi (“Giltinės puodu neužvoši”), ją susitikti linkima priešui (“Kad tave giltinė pagriebtų”). Nedaug ką telaimėsi, bandydamas pergudrauti giltinę.

Pasakojama, kaip giltinė, norėdama padėti išbristi iš vargo vienam labai neturtingam žmogeliui, išdavė savo paslaptį: ligoniui, kuriam lemta mirti, ji stovinti lovos galvūgalyje, kuris pasveiks – prie kojų. Tai žinodamas, kadangi giltinė jam rodžiusis, jis tapo garsiu vaistininku ir turėjo gražaus pelno.

Bet, suviliotas pažadėtų pinigų, žmogus panoro išgelbėti nuo mirties vieną turtingą ligonį; jis pabandė apgauti giltinę: pritaisė pasukamą lovą ir vis pasukdavo ligonį kojūgaliu. Giltinė tai greitai pastebėjo, supyko ir ligonį vis vien numarino, mirė, aišku, ir tas žmogus, norėjęs apgauti giltinę (Basanavičius J. Lietuviškos pasakos įvairios, D. 3. P. 301-302).

Žirklės geluoniui kirpti

Giltinė dažnai vaizduojama laikanti rankoje per petį permestą dalgį. Tačiau toks giltinės įvaizdis negali būti archaiškas jau vien todėl, kad dalgis nėra itin senas įrankis.

Jis atsiradęs tada, kai giltinė jau seniai buvo žinoma. Be to, ir pats giltinės vardas rodo, jog iš pradžių tikėta, kad gėlusi, o ne pjovusi žmones, vadinasi, turėjusi geluonį.

Vilniaus universitete dėstęs XIX a. lenkų istorikas J.Lelevelis pateikia liaudies tikėjimą, kad giltinė savo geluonimi iš lavonų nuodus išnešiodavusi po žmones, todėl laidojant žmogų, į karstą dėdavę žirkles tam jos geluoniui nukirpti.

Mirties dievybė Giltinė, rašė 1861 metų “Ūkiškajame kalendoriuje” Aleknavičius, todėl vadinama įgėlėja, kad ji savo geluoniu iščiulpia iš lavonų nuodus ir jais marina žmones, o ne dalgiu, kaip dažnai vaizduojama šiandien. Lietuviai į karstą neretai įdėdavę žirkles, kad mirusysis nukirptų giltinės geluonį, kai ši ateis čiulpti mirties nuodų.

Taigi reikia manyti, giltinė senovėje buvo įsivaizduojama kaip moteris gyvatės galva, galbūt tiesiog gyvatė, kurios įgeltas žmogus turėdavęs mirti. Tačiau pati giltinė, buvo tikima, esanti nemari.

Kiekvienais metais pavasarį gyvatės išsinėrimas iš odos archainiuose lietuvių mitiniuose vaizdiniuose simbolizavo ne tiktai mirtį, bet ir atgimimą, gamtos ir žmogaus atsinaujinimą per mirtį. Lietuviai, rašo ten pat Aleknavičius, net mirusiam suteikia gyvybę. Jie negali įsivaizduoti materijos be dvasios, o dvasios be materijos.

Parengta pagal Mindaugo Bartninko knygą „Senovės lietuviai“