Truputį medaus patrinkite tarp pirštų arba užpilkite ant jo lašelį jodo. Taip įsitikinsite, ar medus tikras, nes jame būna ir cukraus, ir krakmolo, ir kitų priemaišų.

Sveikas tik tikras

"Užtepk medaus", – paprašė močiutė anūkės, o ši labai nustebo.

Medus ant duonos tarsi sumuštinis – retai kur bevartojamas patiekalas ir jaunimas nebežino, kad tai labai skanu. Ir sveika. Mūsų protėviai medų vartojo ir kaip kasdienį maisto produktą, ir kaip vaistus – gydė įvairiausias ligas ir negalavimus.

Visgi gydymui, anot Daivos Earle, prityrusios bitininkės ir "Natura munda" klinikos vadovės, turi būti tinkamai vartojamas tikras medus. Tik tada jis bus naudingas sveikatai. Tikras medus yra tas, kurį surenka bitės, ir kuriame nėra jokių papildų.

Tai, kad bitės maitinamos cukraus sirupu arba jo pilama į medų, labai kenkia šio produkto kokybei. Jei darbščiosios bitės žinotų, kad į jų pagamintą medų nesąžiningi žmonės deda miltų, krakmolo ir kitokių priemaišų svoriui didinti, konsistencijai gerinti, ko gero, tokius niekdarius smarkiai sugeltų.

Meduje priemaišų randa maisto ir veterinarijos specialistai, kontroliuojantys maisto produktų kokybę. Medaus tyrimai atliekami Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto laboratorijose. Tyrimais nustatomas medaus rūgštingumas, drėgmės, kuri padidėja dažnai medų šildant, invertuoto sirupo priemaišų, veterinarinių vaistų liekanų, organinių chloro pesticidų, sunkiųjų metalų ir kitų medžiagų kiekis.

Iš laboratorijose tirtų 663 bitininkystės produktų mėginių atlikus 1835 tyrimus, nukrypimų nuo normos rasta tik per keturis tyrimus. Viename buvo nustatytas padidėjęs diastazės (fermento) aktyvumas ir trijuose mėginiuose – didesnis drėgmės kiekis.

Reikalavimai vis mažesni

Šiais skaičiais būtų galima džiaugtis, jei reikalavimai bitininkams nebūtų pernelyg liberalūs.

"Pagal Europos Sąjungos standartus leidžiama, kad meduje būtų kai kurių papildomų medžiagų ir gana nemažais kiekiais. Bites maitinti cukraus sirupu taip pat galima. Jos jį perdirba, o produktas vadinamas bičių suneštu medumi. Toks medus yra labai skystas, o ant etikečių rašoma, kad tai – natūralus produktas. Tai netiesa. Tikras medus negali būti skystas", – tvirtai kalba D.Earle.

Tai, kad meduje daug cukraus, parodo jo šviesi spalva ir kristalizacija. Jai nepalanki temperatūra – aukštesnė nei 25 ir žemesnė nei 5 laipsniai šilumos. Jeigu, anot bitininkės, kambario temperatūroje laikomas medus visai nesusikristalizuoja arba kristalizuojasi labai mažai, vadinasi, kad jame yra daug cukraus arba šis medus – iš lipčiaus. Tai iš augalais mintančių vabzdžių išskyrų, likučių ant augalų gyvųjų dalių arba iš augalų gyvųjų dalių išskyrų bičių surinktas medus.

Greičiausiai kristalizuojasi iš garstyčių, svėrių, rapso, liucernos, saulėgrąžų ir pienių surinktas medus.

"Jei dabar, lapkričio mėnesį, medus dar skystas – negerai. Jis nekenksmingas, bet neturi jam būdingų maistinių medžiagų – mikroelementų, mineralų, turi mažiau fruktozės", – vardija D.Earle.

Šviežias natūralus medus skystas išlieka ne ilgiau kaip tris mėnesius. Pašildytas senas medus vasarą gali atrodyti kaip šviežias. Geriausia medų suvartoti per pusantrų metų, tačiau tinkamai laikomas išsaugo savo naudingąsias savybes ir daug ilgiau.

Išsuktas per anksti

Kas atsitinka medui, kai jis susisluoksniuoja: apačioje – tirštas, o viršutinis sluoksnis – skystas ir daug tamsesnis? Ar galima tokį vartoti?

Į šiuos klausimus bitininkė ir medikė D.Earle atsako nedvejodama: šis medus buvo išsuktas per anksti, dar nesubrendęs. Taip daro bitininkai, tingintys atidarinėti koriukus.

"Tokio medaus ilgai laikyti nepatartina, nes jis gali surūgti. Be to, per anksti išsuktas medus greitai praranda gerą skonį ir gydomąsias savybes", – tikina bitininkė.

Per anksti, vadinasi, tada, kai korių akutės dar nebuvo pakankamai uždengtos.

Medaus gydomosios savybės priklauso nuo to, iš kokių augalų jis suneštas. Dažniausiai tai būna įvairūs augalai, nebent bitynas būtų prie labai plataus, neaprėpiamo, tarkim, rapsų lauko. Dažniausiai bitės aplanko daugybę įvairių žiedų.

"Jei medus surinktas iš viržių, čiobrelių, raudonėlių – jame yra šių augalų veikliųjų medžiagų, veikiančių kaip antiseptikai, slopinančių uždegimą. Dėl to medus tinka perštint gerklei, nuo kosulio. Vartojant medų skrandžio rūgštingumui reguliuoti svarbu žinoti, kad ištirpintas šiltame vandenyje skrandžio sulčių išskyrimą, taigi, ir rūgštingumą mažina, o šaltame – didina. Negalima medaus tirpinti karštame vandenyje, kad neišgaruotų lakiosios veikliosios medžiagos. Juk tik dėl to, kad jų yra, medus kvepia", – aiškina "Natura munda" klinikos vadovė D.Earle.

Nesąžiningų žmonių kėslai

Bitininkė nesistebi, kad meduje būna metalų arba veterinarinių vaistų liekanų. Metalus bitės suneša su žiedadulkėmis, ant kurių jie nusėda, o vaistais bitės gydomos. Joms būdinga liga – varozė, kurią platina erkutės. Įsisiurbusios nualina bitę, nes išsiurbia visas maistinės medžiagas. Kai vieną bitę užpuola daug erkučių, ji miršta.

"Nuo varozės aš naudoju ne veterinarinius cheminius vaistus, o preparatą iš įvairių augalų eterinių aliejų. Iš jų pagamintu sirupu apšlakstau bitutes. Šį preparatą galima naudoti bet kada, net ir po medunešio, nes jis natūralus, nekenksmingas. Dar galima naudoti ir skruzdžių rūgštį – tai taip pat natūrali medžiaga. Ji labai veiksminga, nes erkutės prie jos nepripranta, neįgyja imuniteto", – dalijasi patyrimu D.Earle.

Ji neneigia, kad meduje gali būti pridėta ir miltų, ir krakmolo. Kam? Svoriui didinti, medaus konsistencijai išgauti. Bitininkė žino, kad jos kolegos taip daro, ir smerkia juos. Medaus pirkėjams ir vartotojams pataria, kaip nustatyti krakmolo ir miltų priemaišas meduje.

"Ant medaus reikia užlašinti jodo. Jis krakmolą nudažys mėlynai, o jei jo nėra – medaus spalva liks tamsiai ruda", – pamokė D.Earle.

Medaus sudėtis

Šimte gramų medaus yra 324 kcal, 81,7 g angliavandenių (daugiausiai gliukozės ir fruktozės), 0,3 g baltymų ir visiškai nėra riebalų. Gausu mineralinių medžiagų: natrio, magnio, fosforo, kalio, kalcio, geležies, cinko, seleno, jodo. Meduje yra vitamino A, B grupės, C, D, E vitaminų, niacino, folio rūgšties.

Kiti patarimai, kaip įvertinti

Nedidelį kiekį medaus patrinkite tarp pirštų. Sušilęs medus lengvai įsigeria į odą ir nėra toks lipnus kaip medus su priedais ar dirbtinis medus.

Uždėkite nedidelį lašelį medaus ant popieriaus. Net ir skystas natūralus medus ilgesnį laiką nepersigers per popierių, nes jame yra labai nedidelis vandens kiekis, priešingai nei dirbtiniame meduje.

Dubenyje sumaišykite kiaušinio trynį su medumi, tada gerai išplakite šakute. Jei medus tikras, suplakus kiaušinio trynys bus panašus į virto kiaušinio trynį. Jei naudojamas dirbtinis medus arba cukraus sirupas, kiaušinio trynys nepasikeis.

Įdėkite šaukštelį medaus į stiklinę su vandeniu. Natūralus medus padengs stiklinės dugną, o dirbtinis medus ar cukraus sirupas ištirps.

Užtepus natūralaus medaus ant duonos riekės, jis greitai sukietėja. Jei ant duonos užtepsite medaus su priemaišomis ar cukraus tirpalo, jis duonos paviršių padarys drėgną. Taip nutinka dėl didesnio vandens kiekio medaus pakaitaluose.

Valgant natūralų medų, prieš jį nuryjant jaučiamas būdingas dilgčiojimas gerklėje. Dirbtinis medus tokio jausmo nesukelia, jį tiesiog nurysite kaip paprastą cukraus tirpalą.

Įmerkite į medų medinį pagaliuką ir uždekite: natūralus medus lengvai dega šviesia liepsna. Jei tą patį bandysite padaryti su dirbtiniu medumi, dėl jame esančios drėgmės pagaliukas nedegs.

Kaitinant 2–3 arbatinius šaukštelius medaus mikrobangų krosnelėje, jis greitai karamelizuojasi ir jį kaitinant nėra burbulų (tokių kaip verdant vandeniui). Kaitinant medų su priemaišomis ar cukraus sirupą, pirmiausia matomi burbulai, o pats produktas nesikaramelizuoja.

Metaliniai indai netinka

Patalpa, kurioje laikomas medus, turi būti sausa, gerai vėdinama: tai gali būti rūsys, šaldytuvas. Optimali medaus laikymo temperatūra 5–10 laipsnių šilumos.

Medaus negalima laikyti šviesoje, ypač to, kuris yra supilstytas į stiklinius indus.

Geriausiai medus išsilaiko moliniuose ir stikliniuose induose, taip pat liepos, alksnio, drebulės, topolio medienos statinaitėse.

Tinka emaliuoti ar plastikiniai indai.

Kaip ir kitų maisto produktų, medaus negalima laikyti cinkuotuose ar metaliniuose induose, nes veikiant meduje esančioms rūgštims, susidaro cheminiai junginiai, nuo kurių galima apsinuodyti. Medus turi būti laikomas sandariai uždarytuose induose, nes jis labai sugeria pašalinius kvapus.

Neskubėkite saldinti

Medų žmogaus organizmas geriausiai įsisavina su kitu maistu: košėmis, vaisiais. Medus daug saldesnis už cukrų, todėl medaus naudojama mažiau, o kartu gaunama mažiau kalorijų. Galima medų gerti su vandeniu, su vaisių sultimis, su kava ar arbata. Geriant kavą ar arbatą, rekomenduojama pirmiausia įpilti pieno, o paskui dėti medų. Arbatoje ir kavoje yra taninų, kurie gali sunaikinti daug medaus fermentų ir kitų azotinių medžiagų, tačiau pirmiausia įpylus pieno, jis neutralizuoja taninus ir sumažina jų poveikį medui. Saldinant karštus gėrimus, rekomeduojama medaus įdėti tuomet, kai jie atvėsta iki 50 laipsnių. Įkaitinto iki 75 laipsnių ir aukštesnės temperatūros medaus antibiotinis veikimas sumažėja per vieną minutę, pakinta ir jo maistinė vertė.