Lietuvos vaiko teisių apsaugos politika baigiasi ten, kur prasideda bankų interesai. Jie kur kas stipresni už mažųjų šalies gyventojų likimus, kurie dūžta sulig kiekvienu plaktukų dūžiu: "Būstas parduotas."

Beverčiai teismo leidimai

Kiekvienas mažamečių vaikų turintis gyventojas, kuris skolinosi iš banko pinigų būstui įsigyti ir tą patį būstą bankui įkeitė, privalėjo pristatyti teismo sprendimą ir Vaiko teisių apsaugos tarnybų (VTAT) sutikimą, kad įkeistame būste gyvenantys nepilnamečiai bus saugūs ir nepraras teisės į gyvenamąjį būstą.

Lygiai tą patį teisme ir VTAT tėvams reikia įrodyti, kai ketinama bankui įkeistą būstą parduoti savo noru. Įstatymai nurodo, kad nepilnamečių vaikų turinčios šeimos, norėdamos parduoti turtą, privalo gauti VTAT sutikimą ir teismo leidimą. Tačiau, kai būstas parduodamas iš varžytinių, antstolis nėra įpareigotas nei pasidomėti, nei informuoti VTAT apie tai, kad išvaržomame būste gyvena vaikai. Ypač tais atvejais, kai iš namų iškeldinama prasiskolinusi šeima turi teismo leidimą, gautą imant būsto paskolą. Esą šio formalumo užtenka ir pakartotino teismo leidimo nereikia. Tai dienraščiui patikino Lietuvos antstolių rūmų prezidiumo pirmininkė Inga Karalienė ir "Mindaugo Šimkūno advokatų kontoros" advokato padėjėjas Šarūnas Siudikas.

"Įvertinęs šeimos padėtį, teismas leidžia skolintis ir įkeisti būstą, tačiau tuomet, kai įkeistas būstas parduodamas iš varžytinių, nėra svarbu, ar šeima turi mažamečių vaikų. Tokiu atveju vaiko teisių apsauga neveikia", – sakė advokato padėjėjas. Todėl bankams iš varžytinių pardavus gyvenamuosius butus net nėra kam skųstis, nes dar prieš imant būsto paskolą teismas nusiplauna rankas išdavęs vienkartinį leidimą.

Taigi visų mažamečių vaikų, gyvenančių bankams įkeistuose būstuose, teisių į gyvenamąjį būstą valstybė negina šiurkščiai pažeisdama principinę Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos nuostatą. Ji sako, kad "imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia – vaiko interesai".

Įstatymuose – privilegijos bankams

Lietuvos Civilinio proceso kodekso 663 straipsnyje, kuriame išdėstyti apribojimai, taikomi išieškant skolas iš fizinių asmenų turto, aiškiai nurodoma, kur baigiasi vaiko teisių apsauga į vienintelį šeimos gyvenamąjį būstą. Vienas straipsnio punktas aiškiai pasako, kad teismas skolininko ar jo šeimos narių prašymu po to, kai gyvenamasis būstas už skolas yra areštuotas, gali nustatyti, kad nebūtų išieškoma iš paskutinės gyvenamosios vietos. Tokį sprendimą teismas gali priimti atsižvelgdamas į prašančių materialinę padėtį ir interesus.

Tačiau iškart po šio punkto eina kitas, sakantis, kad "straipsnyje nustatyti apribojimai netaikomi išieškant iš įkeisto turto". Čia ir slypi atsakymas, iš kur atsiranda manančių, kad iš varžytinių negalima parduoti nekilnojamojo turto, kuris yra vienintelė nepilnamečius turinčios šeimos gyvenamoji vieta. Tačiau tik ne tuo atveju, kai būstas yra įkeistas bankui.

Š.Siudiko manymu, draudimas bankams parduoti vienintelį šeimos būstą Lietuvoje negalioja todėl, kad nuo to nukentėtų bankų sistema. Tačiau, kad žmonės imtų tuo piktnaudžiauti, teisininkas abejoja.

VTAT direktorė Odeta Tarvydienė taip pat teigia, kad dabartinis Civilinis kodeksas labiau gina ne šeimos, o bankų interesus. "Teismuose VTAT specialistai susiduria ir su teisėjų nekompetencija, neretai leidžiama bankams parduoti butus iš varžytinių net be VTAT specialistų išvados, kurios yra bet kokiu atveju reikalingos. Dažnai susiduriama ir su tuo, kad kreditoriai prisidengia, jog jie nežinojo, kad bute gyvena mažamečių vaikų, nes apie tai jų klientai neinformavo. Tačiau gyventojų registre tai visada galima sužinoti, o nesidomima todėl, kad norima kuo greičiau turtą išvaržyti", – dėstė O.Tarvydienė.

Bankai nekelia pasitikėjimo

O neatsakingos politikų ir bankų atstovų kalbos, kad bankas negali iškeldinti šeimos iš vienintelio būsto, neretai tampa pražūtingos bankams prasiskolinusioms šeimoms. Nors bankai tikina, esą jie neiškelia šeimų iš vienintelio jų būsto, tačiau anaiptol taip nėra.

Tuo nesunkiai pavyko įsitikinti pakalbinus kelis bankų skolininkus, kurie varžytinėse jau prarado namus. Kad Lietuvos įstatymai leidžia bankams iškeldinti šeimas su mažamečiais vaikais iš jiems įkeisto nekilnojamojo turto, patvirtino ir Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė ir VTAT direktorė O.Tarvydienė. Pastaroji institucija konsultuoja kiekvienoje šalies savivaldybėje veikiančias VTAT, kurių atstovai dalyvauja teismuose, kai kreditorius reikalauja iškeldinti šeimą iš varžytinėse parduoto būsto.

Tačiau, pasak O.Tarvydienės, nė viena VTAT nesikonsultavo ir nepateikė savo pastabų, kad kur nors būtų pažeidžiamos vaikų teisės. Nors pati tarnybos direktorė pripažino, jog vaiko teisių gynimas baigiasi ten, kur prasideda bankų interesai.

Nė viena atsakinga institucija Lietuvoje net neturi statistikos, kiek nepilnamečius vaikus auginančių šeimų gyvena įkeistame būste, kiek tokių šeimų buvo priverstos parduoti įkeistą turtą ar jis buvo parduotas iš varžytinių, kiek tokių šeimų atsidūrė gatvėje ir t. t. Tai, kur šeima gyvens bankui pardavus jos namus, nerūpi nei bankui, nei antstoliams, nei kitoms valdžios institucijoms.

Nėra jokio teisės akto, įpareigojančio kam nors pranešti apie iš būsto iškeldinamą šeimą. Atitinkamai nėra ir mechanizmo, kuris užtikrintų, kad būstą praradusiai šeimai bus pasiūlytas alternatyvus socialinis būstas ar kitos apgyvendinimo galimybės. Apie iškeldinamą šeimą informuojama tik tais atvejais, kai dėl to vyksta teismas, o jis dažniausiai vyksta tuomet, kai šeima nesutinka geranoriškai palikti savo namų. Kiek tokių atvejų yra, niekas atskirai neskaičiuoja.

Valstybei neįdomu

Lietuvos antstolių rūmų prezidiumo pirmininkė I.Karalienė sakė nematanti pagrindo, kodėl teismas turėtų vertinti aplinkybes, dėl kurių šeima galėtų pasilikti įkeistame ir išvaržomame būste. "Būsto išsaugojimas nėra esminis problemos sprendimas. Esmė, kad šeima turėtų kur gyventi. Deja, valstybė tokiems žmonėms negali pasiūlyti padorios gyvenamosios vietos, t. y. socialinio būsto, geriausiu atveju šeima pusę metų gali apsistoti nakvynės namuose", – dėstė antstolė.

Pasak jos, Lietuvos antstolių rūmai dar 2007 m. matydami blogėjančią situaciją buvo inicijavę Civilinio kodekso pataisas, kuriose buvo siūloma, kad tokiose situacijose, kai žmonės netenka vienintelio būsto, jiems būtų suteikiami socialiniai būstai. "Tačiau, palyginti su kitomis Europos šalimis, Lietuvoje socialinio būsto fondas sudaro vos kelis procentus, kai kitose valstybėse – 15 proc. viso gyvenamojo būsto. Tuomet nebūtų didelės bėdos, o dabar nuolat jaučiame, kokios skausmingos yra iškeldinimo iš būsto bylos", – sakė antstolė.

Dienraščio pakalbinti Seimo nariai taip pat linkčiojo galvas, kad čia didelė problema ir reikia ją spręsti. Tačiau kol kas Seime nėra jokių konkrečių iniciatyvų, išskyrus praėjusių metų pabaigoje Seimo pirmininkės Irenos Degutienės iniciatyva suburtą darbo grupę naujai vaiko teisių apsaugos tarnybų veiklos koncepcijai sukurti. Taigi kol kas iš varžytinių bankų parduodamo turto klausimas Seime atstovaujamas tik ginant nekilnojamojo turto rinkos, bet ne vaikų interesus.

Komentarai

Dalia Grybauskaitė

Lietuvos Prezidentė

Susiklosčius sudėtingai situacijai, kai šeima su mažamečiais vaikais yra iškeldinama iš būsto, vaiko interesai turi būti vertinami ypač jautriai. Bankai turi elgtis socialiai atsakingai ir kiekvieną atvejį vertinti individualiai, tiek suteikiant paskolas, tiek susidūrus su klientų mokumo problema. Tėvai, valstybės institucijos, kreditoriai privalo atsižvelgti į vaiko interesus, ieškoti kompromiso ir geriausio sprendimo visiems.

Donatas Jankauskas

Socialinės apsaugos ir darbo ministras

Akivaizdu, kad vaiko teisių apsaugos sistema tikrai neturi veikti taip, kaip veikia dabar. Ją būtina kuo greičiau pertvarkyti ir tai jau daroma. Problema, kai šeimos su vaikais yra iškeldinamos iš varžytinėse bankų parduotų būstų, yra išties skaudi ir nepavydėtina. Institucijos, atsakingos už tai, kad būtų įgyvendinta vaiko teisių apsauga, operuoja skirtingais duomenimis, nes tiria gana skirtingus skundus, kartais ne visuomet teisingai savo pareigas atlieka ir antstoliai, pavyzdžiui, neinformuoja vaiko teisių apsaugos specialistų, nors tai privaloma. Pagal šiuo metu galiojančią tvarką iškeldinti šeimos su vaikais iš būsto negalima taip paprastai, kaip kartais įsivaizduojama ar kalbama. Tačiau jei vis dėlto yra vykdomas teismo sprendimas dėl iškeldinimo ir yra iškeldinami nepilnamečiai vaikai, antstolis privalo apie iškeldinimo laiką ir vietą ne vėliau kaip prieš penkias dienas raštu pranešti VTAT skyriui. Pastarasis paprastai išsiaiškina, ar tėvai galės užtikrinti vaikui gyvenimo sąlygas, priešingu atveju yra organizuojama pagalba. Jei yra galimybė, šeimai gali būti pasiūlytas socialinis būstas, pasirūpinama laikinu vaiko apgyvendinimu. Kitaip tariant, jei jau taip nutinka, kad šeima turės išsikraustyti iš būsto, vaikui ar vaikams turi būti užtikrinta laikina gyvenamoji vieta. Be abejo, labai svarbu ir tai, kad ir patys tėvai turėtų jausti didesnę atsakomybę ir negalvoti, kad visas problemas išspręs valstybė. Nors ir labai norėtųsi, taip ne visada būna.

Prof. dr. Giedrė Kvieskienė

VPU Socialinės komunikacijos instituto direktorė

Iškeldinant šeimą, kurioje yra nepilnamečių vaikų, iš būsto visada yra pažeidžiama Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija, kurią Lietuva ratifikavo 1995 m. Nepaisant šio žingsnio, iki šiol ir Civilinis, ir Baudžiamasis kodeksai yra ne visiškai nesuderinti su šia konvencija, todėl visų lygių Lietuvos teismai gali nepaisyti vaiko gerovės ir rinktis kitus prioritetus. Logiška, kad Jungtinių Tautų konvencijos turėtų turėti pirmenybę prieš nacionalinius įstatymus, tačiau, kai atsiranda dvigubi standartai, galimi ir vaiko gerovę niekinantys sprendimai. Šeimos ir vaiko interesus turinčių ginti vaiko teisių tarnybų atstovai dalyvauja teismuose, tačiau dėl nepakankamos kompetencijos dažniausiai atlieka tik statistų vaidmenį. Todėl Lietuvoje nuo konvencijos įsigaliojimo pradžios teisminių ieškinių, kai iš buto iškeldinamos šeimos, o vaikai paskui atiduodami net į globos namus, kuriuose pastarųjų išlaikymas jau per keletą metų viršija dažnos šeimos skolas, nemažėja. Kodėl Lietuva nesilaiko Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos ir kodėl yra neįgalios vaikų teisių tarnybos, politikai savęs turėtų klausti ne tik rinkimų išvakarėse. Lietuvos valdžios institucijos yra pavyzdingos dokumentų ir ataskaitų rašytojos, tačiau, kai klausiame savęs, ar tikrai Lietuvoje ši konvencija galioja praktiniame gyvenime ir ar jos 27 straipsnio 1 dalis, kurioje sakoma, kad valstybės dalyvės pripažįsta kiekvieno vaiko teisę turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi, yra suderinta su mūsų teisinėmis normomis ir morale, būdami sąžiningi sau, turėtume atsakyti neigiamai.