Beveik Edeno sodas

Kaip ir jų protėviai ar kaimynai, taitiečiai sugebėjo statyti paprastas, bet labai efektyvias vandens transporto priemones ir jomis įveikti įspūdingus atstumus jūromis, tačiau jų gyvenimo būdas ir kultūra iš esmės buvo nepaliesti nei besivystančių moderniųjų to meto technologijų, nei krikščioniškosios ar konfucionistinės moralės normų.

Sklando legendos, kad vietinės moterys tais laikais Taityje visiškai nedengdavusios savo krūtinės (vėliau daugelyje Holivudo filmų buvo rodoma, kad jos esą šią savo kūno vietą slėpdavo) ir noriai atsiduodavusios blyškiaveidžiams atvykėliams už kelių vinių kainą.

Mūsų dienomis Taitis geriausiai prisimenamas ne tik dėl maišto laive „Bounty“, bet ir dėl nacionalinių šokių, kuriuos galima laikyti tikru civilizacijos „nesuterštos“ autentikos, jaunatviško seksualumo bei provincialaus naivumo mišiniu.

Šie bet kokį vakarietišką striptizą ar burleską pranokstantys šokiai dažniausiai šokami pagal perkusinių instrumentų muziką, purtant klubus, šlaunis ir sėdmenis.

Šie šokiai neretai painiojami su kiek santūresniais havajiečių šokiais (juose kiek daugiau dėmesio skiriama rankų judesiams).

Šiuo metu teigiama, kad Taityje „Bounty“ įgula praleido apie penkis mėnesius, per kuriuos dauguma laivo komandos narių gyveno lengvabūdišką ir dievobaimingam krikščioniui insultą bei infarktą galintį sukelti palaidą gyvenimą.

Versija: jeigu ne duonmedžiu vadinamas augalas, kurio vaisiais tikėtasi pigiai maitinti vergus, maištas laive „Bounty“ galėjo ir neįvykti. / Scanpix nuotr.

Laivo vadas, kaip spėjama, per vizitą didžiąją dalį savo dėmesio skyrė sodinukų klausimui ir gana tolerantiškai žvelgė į vyrukų linksmybes.

Jis veikiausiai susitaikė su faktu, jog egzotiškų laukinių gražuolių apsuptiems jauniems jūreiviams niekaip nepavyks išvengti Sodomos bei Gomoros pagundų, tačiau neatmestina prielaida, kad tuo pat metu W. Blighas naiviai tikėjosi, jog jo vyrai prireikus sugebės atitraukti į šalį gyvenimiškus malonumus bei laiku atlikti duotas užduotis.

Matyt, jis manė, kad vyrukai pažaidę su vietiniais ir pasinaudoję jų merginomis kaip daiktais, galiausiai išvyks į gimtinę, palikę apvaisintas čiabuves, ir išsigabens su savimi vien susirinktas, lytiniu būdu plintančias ligas.

Romanas su Isabella

Egzotiškų pramogų ir lengvabūdiškų malonumų per „Bounty“ vizitą Taityje išties netrūko, tačiau laivo vadas, matyt, nė neįtarė, kad kai kuriems jo vyrams tenykštės, provincialiu naivumu atsiduodančios ir civilizacijos normų „nesugadintos“ būtybės išties susuko protą.

Antai F. Christianas užmezgė gana rimtą romaną su vietine nimfa, šiuo metu prisimenama Mauatua (1764–1841) vardu.

Ją jis, kaip spėjama, vadino europietišku Isabellos vardu.

Vėliau Mauatua užmezgė santykius su kitu laivo maištininku Edwardu Youngu (1766–1800), pažįstamų familiariai vadintu Nedu.

Teigiama, kad Mauatua pagimdė vaikus nuo abiejų vyrų, o vėliau Pitkerno salose (Pitcairn Islands) gyvenęs ne vienas žmogus, turėjęs tiesioginių giminystės ryšių su šia moterimi (daugumos jų pavardės Christianas arba Youngas).

Vadas prarado kantrybę

Savaitėms slenkant į nebūtį, o laivo įgulos nariams vis labiau tyžtant, W. Blighas, kaip ir kiekvienas kitas kariuomenės ar laivyno pareigūnas, ėmė vis labiau prarasti savąją kantrybę bei širsti ant pavaldinių dėl jų aplaidumo ir lengvabūdiškumo, kol galiausiai vizitą aptemdė keli nemalonūs nutikimai (vienas jų buvo netikėta girtuoklio T. Huggano mirtis 1788 m. gruodį).

Kantrybę vis labiau prarandantis W. Blighas ėmė dažniau lieti įniršį ant F. Christiano (neretai tai vykdavo įgulos ar vietinių čiabuvių akivaizdoje), o plakimai ir kitos bausmės įgulai, buvusios tokios retos pirmojoje kelionės dalyje, dabar būdavo skiriamos vis dažniau.

1789 m. sausį kilo dar vienas nemalonus incidentas, kai Charlesas Churchillis (1759–1790), Williamas Musprattas (1759–1797) ir Johnas Millwardas (1766–1792) nusprendė dezertyruoti pavogta valtimi (kartu pasiimdami ir nemažai ginklų bei amunicijos).

Susierzinęs W. Blighas pradėjo paiešką ir ėmė reikalauti pagalbos iš vietinių čiabuvių, gąsdindamas juos visą kraštą užgriūsiančiomis bėdomis, jeigu nebus rasti bėgliai.

Praėjus kelioms savaitėms nuo dingimo, dezertyrai galiausiai buvo sučiupti bei nuplakti, nors už tokį nusižengimą laivo vadas galėjo reikalauti ir griežtesnių bausmių.

Legenda: pasakojimai apie maištą laive „Bounty“ įkvėpė ne vieną knygą bei kino filmą. Šioje nuotraukoje matome lygiai prieš 90 metų išleistos kino juostos plakatą. / Scanpix nuotr.

Laive – irgi revoliucija

Įpusėjus 1789 m. pavasariui (balandžio 1–5 d.) laivas „Bounty“ nutraukė savo gerokai užsitęsusį vizitą Taityje ir, pasikrovęs daugiau nei tūkstantį sodinukų, išplaukė iš salos, o to paties mėnesio pabaigoje (balandžio 28 d.), likus kelioms dienoms iki Prancūzijos revoliucijos pradžios (Generalinių luomų susirinkimo), dalis įgulos narių sukėlė maištą, uzurpavo valdžią laive ir nuvertė savo vadą.

Kas iš tiesų įvyko laive per tas tris savaites, galime ir nebesužinoti, tačiau neatmestinos prielaidos, kad daliai vyrų buvo labai gaila palikti rojaus kampelį, o jų vadui veikiausiai galėjo pakrikti nervai.

Pirmojoje kelionės dalyje į Taitį W. Blighas stengėsi elgtis kaip griežtas, bet teisingas vadas, ir jam neblogai sekėsi sutarti su įgula, tačiau grįžtant namo, jo elgesys ėmė įgauti nevaldomos agresijos, paranojos, isterijos bei psichozės požymių.

Bausmės ir kivirčai, anksčiau retai pasitaikydavę, dabar beveik kasdien sutrikdydavo įprastą laivo rutiną, o savąjį įniršį bei pykčio protrūkius W. Blighas dažnai nukreipdavo į padėjėją F. Christianą.

Likus kelioms dienoms iki maišto, laivas atplaukė į vadinamąją Nomukos salą, priklausančią Tongos salų grupei, kurioje F. Christianui buvo duota užduotis kartu su kitais pasirūpinti geriamuoju vandeniu.

Agresyviai nusiteikusių tenykščių gyventojų persekiojamas jūrininkas taip ir neįvykdė jam pavestos užduoties, už ką galiausiai vado buvo išvadintas „niekingu bailiu niekšu“ („cowardly rascal“).

Vėliau laivui vis dar leidžiant laiką prie salos, W. Blighas užsipuolė ne tik F. Christianą, bet ir kitą aukštesnio rango karininką Johną Fryerį (1753–1817), mat žaismingai nusiteikę čiabuviai pavogė iš „Bounty“ kelis daiktus (įskaitant ir mažą inkarą).

Siekdamas susigrąžinti pasisavintus įrankius, W. Blighas pasielgė taip, kaip kadaise norėjo padaryti J. Cookas, ir paėmė kelis čiabuvių vadukus įkaitais, tačiau daiktai taip ir neatsirado, o politiniams bei kariniams žaidimams nebuvo nei laiko, nei jėgų, tad čiabuvius teko paleisti.

Spėjama, kad 1789 m. balandžio 27 d. įtampa tarp laivo vado ir dalies įgulos narių pasiekė savo kulminaciją, kai W. Blighas apkaltino F. Christianą kokosų vagyste (iš asmeninių laivo vado atsargų) bei už tai sumažino maisto davinį.

Kitą dieną (anot paties W. Bligho prieš pat aušrą) F. Christianas ir dar keli kiti įsiveržė į laivo vado kajutę ir paėmė jį į nelaisvę.

Jie surišo W. Blighui rankas bei, grasindami mirtimi, vienais naktiniais marškiniais vilkintį laivo vadą ištempė ant denio.

Istorija, verta romano

Laivo perėmimas pavyko gana sklandžiai, tačiau maištininkai nebuvo nusiteikę nužudyti W. Bligho savomis rankomis.

Jie nusprendė įsodinti jį į valtį ir palikti atviroje jūroje su keliais jam lojaliais jūrininkais, tačiau netrukus paaiškėjo, kad F. Christianas netinkamai įvertino nuotaikas laive, mat bent pusė įgulos narių (apie 20) buvo pasiryžę leistis į kelią su W. Blighu (vienas jų buvo maištingasis dailidė W. Purcellis).

F. Christinui teko atiduoti nuverstajam kapitonui ir jo bendrakeleiviams (dar keli su W. Blighu plaukti norėję jūrininkai buvo priversti likti laive) didžiausią laivo valtį (apie 7 metrų), dalį maisto atsargų ir įrankių.

Buvusiam „Bounty“ vadui ir su juo likusiesiems grėsė mirtis, tačiau, pasak legendos, daugeliui jų pavyko ne tik išgyventi pavojinguose laukinių vandenų kraštuose, bet ir nuplaukti apie 6,7 tūkst. km perpildyta valtimi iki artimiausios europiečių gyvenvietės Timoro saloje.

Grįžęs į Didžiąją Britaniją, W. Blighas ne tik pranešė valdžiai apie maištą, bet ir tuojau pat ėmėsi leisti savuosius memuarus (1790), kuriuose daugiau dėmesio skyrė kelionei valtimi nei maištui ar šio priežasčių narstymui.

Maištininkų tolimesnis gyvenimas taip pat buvo vertas romano bei kino filmo.

Filmas: stop kadras iš kino juostos, kuriame maištininką F. Christianą vaidino legendinis Holivudo aktorius Clarkas Gable’as. Vėlesnėse ekranizacijose šį vaidmenį atliko Marlonas Brando bei Melas Gibsonas. / Scanpix nuotr.

Jie ne vieną dieną klajojo po Ramųjį vandenyną bei kovojo su vietiniais (ir juos terorizavo), grobė vietines merginas bei moteris, bandė salose kurti gyvenvietes ir galiausiai suskilo į dvi grupes.

Pirmosios stambesnės grupės narių didesnę dalį vėliau sugaudė Edwardo Edwardso (1742–1815) vadovaujamas laivas „HMS Pandora“, o antrosios – smulkesnės grupuotės nariai, siejami su F. Christianu, galiausiai aptiko ramų užutėkį minėtose Pitkerno salose.

Ši vietovė buvo idealus, beveik negyvenamas prieglobstis, tad F. Christianas kartu su sėbrais bei būriu taitiečių čia suleido savo šaknis.

Teigiama, kad dalis jų palikuonių jose išbuvo iki pat XIX a. vidurio (vėliau jie persikėlė į Norfolko salą).

Sugauti F. Christiano E. Edwarsui taip ir nepavyko, o bemedžiojant maištininkus, „HMS Pandora“ užplaukė ant seklumos ir sudužo, tačiau dauguma belaisvių išgyveno šį incidentą ir buvo sugrąžinti į Didžiąją Britaniją bei teisiami.

Daliai jų, kaip antai Peteriui Heywoodui (1772–1831) ir Jamesui Morrisonui (1760–1807), netgi pavyko gerai pasirodyti per teismo procesą bei išvengti kartuvių.