Ašaros, skausmas ir nežinia. Aliaksandro Lukašenkos laiduotas saugumo pojūtis tūkstančiams žmonių balandžio 11 d. vakarą sugriuvo lyg kortų namelis.

Šiandien baltarusiai tiesia vienas kitam pagalbos ranką, reiškia užuojautą teroro aukoms. Nukentėjusieji verkia iš džiaugsmo, kad išgyveno. Kiti renkasi prie metro stoties "Oktiabrskaja" įėjimo – kiekvieno pareiga šiandien padėti gėlių ar uždegti žvakutę. Dar didesnė eilė prie ligoninių – duoti kraujo, kurio trūksta sunkiausiems ligoniams.

"Mama, tik nesijaudink. Metro įvyko sprogimas, bet man viskas gerai. Atvežk raktus nuo namų, nes rytoj mane paleis iš ligoninės, o aš rankinę pamečiau", – su ašaromis balse savo dukters Natalijos žodžius atkartojo jos mama Galina. Pati Natalija, spėjusi nuraminti artimuosius, buvo prijungta prie dirbtinio kvėpavimo įrangos ir jau be sąmonės atsidūrė Minsko greitosios pagalbos ligoninėje.

Natalijos istorija kaip du vandens lašai panaši į šimtų žmonių, kurie tą lemtingą vakarą be keturių minučių šeštą atsidūrė metro stotyje "Oktiabrskaja". Įprastu maršrutu ji po įtemptos darbo dienos nuvargusi ir galvodama tik apie poilsį važiavo namo. Vėliau buvo nelemtas persėdimas, kurtinantis sprogimas, dūmai, byrančios granito nuolaužos, tamsa ir aplinkinių aimanos.

"Džiaugiuosi, kad ji laikosi. Nataša tokia optimistė. Kai pamačiau ją jau ligoninėje, apsidžiaugiau. Nors ji buvo be sąmonės, man vis vien pasirodė, kad šypsosi ir netgi truputį pramerkia akis. Gaila tik, kad vos minutėlę galėjau ją stebėti, gydytojai ilgiau neleido", – dūsavo Galina.

"Ačiū Dievui, aš gyva"

Kone praėjus pusvalandžiui nuo sprogimo visame Minske ėmė strigti mobilusis ryšys. Daugelis sužeistųjų, būdami šoko būsenos, kvietėsi taksi ir patys važiavo į ligoninę, ramino artimuosius, puolė gelbėti aplinkinių.

"Dar buvau darbe, kai sulaukiau vieno iš nukentėjusiųjų skambučio. Pirmiausia apie teroro išpuolį sužinojome iš pačių aukų. Tuomet iš namų į darbą buvo iškviesti gydytojai, į įvykio vietą išvažiavo greitosios pagalbos automobiliai. Jau po 30 minučių pirmieji sužalojimus patyrę žmonės buvo operuojami. Vienu metu savo darbą pradėjo net 11 operacinių", – sakė Minsko greitosios pagalbos ligoninės vedėjas Viktoras Sirenka.

Antroje savaitės pusėje sunkiausi ligoniai ėmė atgauti sąmonę. Atsipeikėjusi Natalija vėl prašė susisiekti su giminėmis, nuraminti juos, nors pati sunkiai tesugebėjo ištarti kelis žodžius.

"Pamečiau kortelę, ar ją įmanoma kaip nors atkurti? Raktai nuo namų. Nuvežkit mamai vaisių, aš vis vien nevalgau", – kreipėsi ji į medicinos personalą. Apie patį sprogimą moteris nenorėjo prisiminti ir paklausta tik tyliai kartojo: "Nesvarbu. Ačiū Dievui, aš gyva."

Neteko galūnių

Gretimoje palatoje sąmonę atgavusi moteris kukčiodama galvą slėpė po patalyne.

"Tik jokių klausimų, šiandien ji atsipeikėjo ir sužinojo, kad per sprogimą neteko kojos. Čia pas mus panašių traumų patyrė ne vienas, juk sprogmuo buvo po suolu", – įspėjo šalia budintis medikas.

Į sieną nusisukęs vyriškis atrodė kaip ką tik atvežtas iš mūšio lauko. Kruvina patalynė slėpė jo sužalotas kojas. Nors ir atrodė kraupiai, pats nelabai dėl to jaudinosi.

"Man tai nieko, – numojo ranka. – Ten buvo daug blogiau. Kraujas. Daug kraujo. Mačiau žmonių be rankų, be kojų. Ten buvo tikras pragaras."

Prie palatos durų sustoja gydytoja Ana Klepčukova, šiandien jau slauganti ligonius, bet sprogimo dieną drauge su dešimtimis nukentėjusiųjų ji buvo atvežta į ligoninę. Jai gyvybę išgelbėjo tik tai, kad moteris važiavo trečiame vagone, kuris buvo labiausiai nutolęs nuo sprogimo epicentro.

"Smalkės, dūmai, visas tas deganti bjaurastis kėlė labai rimtą grėsmę jos gyvybei. Gerai, kad Ana laiku atsidūrė ligoninėje", – rimtai į besišypsančią kolegę žvelgdamas dėstė V.Sirenka. Pati Ana apie sprogimą nedaug tegalėjo pasakyti. Ji tiesiog džiaugiasi, jog mirtis praėjo per plauką nuo jos.

"Labai aitrūs dūmai, smūgis ir daugiau nieko. Man tikrai pasisekė, palyginti su kitais žmonėmis. Likimas išgelbėjo. Neduok, Dieve, kad tai pasikartotų", – prisiminė medikė.

Psichinės traumos

Kad sprogimas buvo galingas, liudija daugiau nei metro gylio požeminėje stotelėje žiojinti duobė. Žuvo arčiausiai šalia tos vietos susitelkę žmones. Kai kurių kūnai buvo tiek suniokoti, kad buvo neįmanoma atpažinti. Beveik tuoj pat po teroro akto visose ligoninėse ėmė veikti psichologinės pagalbos centrai, teikiantys pagalbą nukentėjusiems ir jų artimiesiems.

"Iš pradžių buvo šokas. Vėliau, daugmaž po valandos, kai žmonės ėmė suvokti, kas įvyko, prasidėjo košmaras.

Tūkstančiai artimųjų ir giminaičių šturmavo ligonines, reikalavo juos įleisti. Viena nukentėjusi moteriškė, su kuria man teko bendrauti, ėmė panikuoti, kas atsitiks su draugės vaikais. Turėjome susisiekti su drauge ir įsitikinti, kad vaikai saugūs", – balandžio 11 d. įvykius aprašė tuomet į Greitosios pagalbos ligoninę atvykęs Baltarusijos mokslinio praktinio psichinės sveikatos centro direktorius profesorius Sergejus Igumnovas.

Pasak gydytojo, keli žmonės dėl šoko, patirto po sprogimo, gydomi psichiatrijos ligoninėse. Šalyje taip pat padaugėjo atvejų, kai kreipiamasi į psichiatrus dėl įvairiausių fobijų – bijoma važiuoti metro, išeiti į lauką. Artimiausiu metu skundų psichine sveikata gali dar padaugėti. Ypač kvalifikuotos pagalbos prireikė žuvusiųjų artimiesiems.

"Žinoma, baisiausia buvo žuvusiųjų atpažinimo procedūra. Žmogus turi būti gerai pasiruošęs tokiam žingsniui, kiekvieną kartą tai yra tragedija. Žmogų, iš kurio gavai žinutę, kad po kelių minučių susitiksime, pamatyti negyvą, o dar kurio kūnas išdarkytas, tikrai siaubinga. Reakcija tokiu atveju gali būti neprognozuojama, nors dažniausiai tai šokas ir ašaros", – kalbėjo vyriausiasis Baltarusijos psichiatras.

Ligoninėse – donorų eilė

Daugiausia iš socialinių tinklų sužinoję apie įvykusią tragediją minskiečiai patraukė į ligonines, norėdami tapti kraujo donorais ar kitaip padėti nukentėjusiems. Eilės neišnyko net praėjus keturioms dienoms nuo išpuolio. V.Sirenka teigė pats tapęs neišpasakyto žmonių pasiaukojimo liudininku.

"Mūsų ligoninėje buvo tokia eilė, kad negalėjome priimti visų norinčių. Žmonės duoda tai, kas brangiausia. Šiuo atveju tai – kraujas. Klausiau žmonių, kodėl jūs tai darote? Bet net užsieniečiai nieko nenorėjo girdėti ir tvirtino, kad tai – jų pareiga", – emocionaliai skėsčiojo rankomis gydytojas.

Minsko valdžia nusprendė kiekvienam nukentėjusiam skirti vienkartinę 35 mln. Baltarusijos rublių (27 tūkst. litų) išmoką. O balandžio 13 d., kai Baltarusijoje buvo paskelbtas gedulas, ligonius lankė Minsko tarybos nariai. Kiekvienas aplankytasis gavo po krepšelį įvairių vaisių, čia pat vietoje buvo stengiamasi išspręsti įvairias problemas, atsakyti į nukentėjusiųjų klausimus.

Tiesa, neapsieita be valdžiai būdingo patoso. Išgirdęs padėkos žodžius už apsilankymą ir paklaustas, kas toks yra, valdininkas paskubėjo raportuoti:

"Ką jūs, ką jūs. Juk aš išrinktas liaudies. Liaudies išrinktam žmogui garbė rūpintis žmonėmis", – išrėžė Minsko tarybos narys.

Minios rinkosi metro

Tuo pat metu išreikšti užuojautos nukentėjusiųjų artimiesiems minios žmonių plūdo prie metro stoties "Oktiabrskaja". Gėlėmis, žvakutėmis, ikonomis, nevilties žodžių kupinais laiškais ir taikos simboliais – popierinėmis gervėmis – nusėtos stoties prieigos parodė, kiek ši tragedija svarbi kiekvienam baltarusiui.

Baltarusijos valdžia, kaip įprasta, stengėsi viską įstatyti į tvarkos rėmus. Valytojos čia pat rūšiavo gėles, rinko sudegusias žvakutes, keitė vandenį. Iš tolo situaciją stebėjo ir keli omonininkai, kurių pastarosiomis dienomis Minsko gatvėse itin padaugėjo. Specialiosios paskirties pajėgos pakeitė iki šiol patruliavusius eilinius milicininkus asfalto spalvos uniformomis.

Išgelbėjo minutės

"Važiavau traukiniu ir kai sustojome Lenino aikštės stotelėje, lyg išgirdome kažkokį triukšmą tolumoje, lyg bumbtelėjo kažkas. Mašinistas pasakė, kad traukinys toliau nevažiuos. Išėjome į paviršių ir tik tuomet sužinojome, kad stotelėje "Oktiabrskaja" buvo sprogimas. Būčiau minute ankščiau išvažiavęs, pats ten būčiau atsidūręs", – pasakojo čia pat stovintis Pavelas.

"Ne, niekas iš mano pažįstamų čia nenukentėjo. Aš pati šiek tiek ilgiau užtrukau darbe, todėl tik per plauką neatsidūriau sprogimo vietoje", – su degančia žvakele rankoje pasakojo Alesia.

Alesia ir Pavelas drauge su šimtais kitų žmonių kasdien po darbo su dviem rožėm skuba pagerbti žuvusiųjų. Ne vienas dėdamas gėlių ant granito priklaupdavo trumpai pasimelsti. Neformalaus jaunimo atstovai odinėmis striukėmis čia pat tarp delnų glaudė liepsnojančias žvakes, pravažiuojantis dviratininkas puokštę gėlių padėjo net nesustodamas – tiesiog persisvėręs per dviračio rėmą. Paklaustas, kodėl būtent taip, atsakė: "Taip liepia širdis."