Nueinanti vyriausybė spėjo pasidžiaugti nauja bendrove iš šalį apnikusių investuotojų plejados. Jau ne pirmą mėnesį euforija nustelbia vietomis vis pasigirstančius kritikos balsus tų, kurie baiminasi dėl skalūnų dujų gavybos ir žvalgybos sąlygų.

Tačiau žiniasklaidoje jau pasirodė kai kurių su skalūnų programos atstovais bendravusių valdininkų raminimai, kad kol kas tik tiriamos galimybės. Su žaliųjų atstovu Tomu Tomilinu aiškinamės, ar pagrįsti gyventojų nuogąstavimai.

– Ar ekonominė nauda atsveria ekologinius kompromisus, apie kokias grėsmes turėtų žinoti visuomenė, jei išteklių žvalgyba Lietuvoje pereis į realius kontraktus ir gavybos procesus?

– Skalūnų dujų gavyba yra labai sudėtingas procesas. Norint komerciniais masteliais išgauti šias dujas reikia labai daug ir labai gilių gręžinių, reikia sprogdinti gilumines uolienas (apie 2 km gylyje), kišti į jas dešimtis įvairių cheminių medžiagų su milžinišku kiekiu vandens. Anot kai kurių šios technologijos skeptikų, egzistuoja pavojus užteršti pagrindinį Lietuvos turtą – giluminį vandenį (nors vanduo yra aukščiau), nes procesas nėra visiškai hermetiškas. Be to, neaišku, kaip bus sprendžiama panaudoto chemikalais užteršto vandens problema. Mūsų geologai kol kas neturi atsakymų į šiuos klausimus.

– Kaip ir genetiškai modifikuotų organizmų (GMO) atveju, ES ir atskiros šalys kiek atsargiau žvelgia į šią pramonę nei JAV. Kaip prognozuotumėte tolesnę jos plėtrą Europoje?

– Jūs teisingai palyginote tai su GMO plėtra. ES GMO priešinasi ne tik dėl aplinkosaugos ir sveikatos argumentų. Tai, visų pirma, pasipriešinimas JAV korporacijoms, kurios visiškai dominuoja pasaulio GMO maisto rinkoje. Jei Europa įsileis GMO – amerikiečiai valdys mūsų maisto rinką, o tai tikrosios nepriklausomybės praradimas. Skalūnų dujų gavyba Lietuvoje – puiki galimybė užsidirbti toms bendrovėms, kurios visa tai vystys. Tačiau Lietuvai iš to liks tik trupiniai nuo turtingųjų stalo mokesčių pavidalu. Kaip žinote, stambiojo verslo apmokestinimas Lietuvoje yra vienas mažiausių pasaulyje. Mes liksime tik stebėtojai, kol „Chevron“ ir kiti naudos mūsų žemės gelmes. Kitas variantas yra Norvegija – tai šalis, kuri labai atsakingai naudoja savo naftos išteklius. Ten viskas arba beveik viskas priklauso valstybei. Pinigai iš naftos gavybos eina į ilgalaikio stabilizavimo fondą, todėl Norvegijai jokios krizės nebaisu. Deja, strateginio mąstymo Lietuvoje nėra. Strateginių sektorių privatizacija, o vėliau ir atidavimas užsienio korporacijoms – tai vergovė, į kurią mus stumia valdžia.

Kalbant apie aplinkosaugą – turite žinoti, jog skalūnų dujų rinka JAV suklestėjo todėl, kad George’o W.Busho valdymo laikais buvo sumažinti giluminio vandens apsaugos reikalavimai. Tai viena iš priežasčių. Aplinkosaugos ignoravimas – būdinga respublikonams politika: proteguoti naftos bendroves, kurios dosniai finansuoja šią partiją. Manau, kad Europoje nepavyks taip lengvai įgyvendinti to paties. Vanduo yra strateginis turtas, ir jei egzistuoja nors minimali teorinė galimybė užteršti vandenį – bet kokia pramonė bus ribojama.

– Ką pavyko išsiaiškinti apie skalūnų žvalgybos pažangą mūsų regionuose? Kodėl taip nerimauja bendruomenės, kokie jų argumentai?

– Amerikos naftos korporacija „Chevron“ – stambi žaidėja pasaulio skalūnų dujų rinkoje – nusipirko vietinės naftos gavybos įmonės „LL investicijos“ akcijas ir jos vardu ėmė sudaryti sutartis su žemės savininkais. Ketinama pasirašyti apie 900 sutarčių, tačiau susivienijusios Žygaičių seniūnijos bendruomenės sustabdė procesą.

Žygaičių gyventojai turi galimybę naudotis internetu kaip ir mes visi. 2012 m. jie laiku pasižiūrėjo amerikiečių filmą „Gasland“ ir pakraupo nuo to, kas dedasi JAV su skalūnų dujų pramone. Nors filmas visada yra filmas, gali būti netikslumų ir dirbtinio dramatizavimo, tačiau faktai iškalbingi: kol JAV valstijų ir ES šalių sostinių parlamentuose verda aistros dėl skalūnų dujų gavybos poveikio aplinkai ir gėlam vandeniui, Lietuvos ir Lietuvoje dirbančios užsienio naftos bendrovės pabandė išnaudoti Lietuvos visuomenės, politikų bei žiniasklaidos abejingumą skalūnų dujų gavybos temai ir ėmėsi aktyvios šių dujų paieškos Vakarų Lietuvoje.

Įsivaizduokime, kokia buvo žmonių reakcija, kai į jų duris 2012 m. rudenį pasibeldė bendrovės „LL investicijos“ atstovai ir pradėjo reikalauti pasirašyti žemės nuomos sutartį bei leisti jiems pradėti žemės gelmių tyrimus. Žmonių klausimai – kokie tai bandymai, kas bus po jų, kas yra skalūnų dujos, kada bus suteikta daugiau informacijos – liko be atsakymo. Apie tyrimus net nebuvo laiku informuojama Tauragės savivaldybė.

Tik po to, kai į savivaldybę kreipėsi pasipiktinę gyventojai, įmonė oficialiai pranešė apie būsimus bandymus. Tačiau Žygaičių gyventojų tai, žinoma, nenuramino, ir jie pradėjo raginti vieni kitus nepasirašyti siūlomų sutarčių. Lietuvos žemės gelmių naudojimo įstatymai neleidžia žemės savininkams drausti atlikti paiešką tam tinkančią licenciją turinčioms įmonėms. Šios įmonės atveju visi dokumentai yra tvarkingi, tačiau požiūris į situaciją – apgailėtinas. Kol visas pasaulis laužo ietis, diskutuoja dėl skalūnų dujų gavybos padarinių aplinkai, vandeniui, Lietuvoje ramiai pradedami jų paieškos ir žvalgybinės gavybos procesai.

– Ar tikrai su žmonėmis žadantys kalbėtis tarnautojai, kiti susiję asmenys ignoruoja susitikimus, galbūt nutyli informaciją ar vengia derinti sprendimus su vietos bendruomenėmis?

– Taip. Gyventojų bandymai prisikviesti ekspertų, atsakingų pareigūnų liko neišgirsti. Iš bendruomenių girdėjau, kad Geologijos tarnybos vadovų buvo prašoma atvykti, kelis kartus skambinta, prašyta atsiųsti bent vieną atstovą. Deja, aukštieji valdininkai nepasivargino atvažiuoti. O dabar sulaukė žmonių pasipriešinimo. Patys kalti.

– Ką žinote apie geologų, kitų tarnybų poziciją?

– Jų pozicija yra slidi. Tačiau Lietuvos geologijos tarnybos direktorius Juozas Mockevičius nesename interviu yra pabrėžęs, kad vis dėlto galimi skalūnų dujų ištekliai kur kas mažesni, nei pučia entuziastai, – dvigubai ar net dviem trečdaliais. Jis siūlė nepamiršti, kad Lietuva – ne Teksasas, kad vakarinė jos dalis gana tankiai apgyventa, yra miestų, miestelių, gyvenviečių, daug puikių saugomų teritorijų, ir tai gerokai sumažins galimybę prie tų išteklių prieiti.

– Ar galėtumėt papasakoti apie skalūnų pramonės progresą kaimynėje Lenkijoje ir tenykštę situaciją?

– Ten kyla masiniai protestai, žmonės skundžiasi žvalgybinių sprogdinimų padariniais, poveikiu jų geriamam vandeniui, aplinkai, dirbamai žemei. Prancūzija, Bulgarija, viena Vokietijos žemių iš viso skyrė laikiną skalūnų dujų gavybos draudimą, nors situacija kasdien keičiasi, verda diskusijos. Europos Parlamentas, akivaizdžiai vėluodamas, praeitais metais išleido rekomendaciją, kad skalūnų dujų plėtros projektai turi būti vykdomi laikantis griežtų aplinkosaugos reikalavimų.

– Jei Lietuva atsainiai žiūrės į šiuos reikalavimus – kas mūsų laukia?

– Lietuva turi tik teorinius skalūnų dujų rezervus, o pagal praktiškai ištirtus gėlo vandens išteklius esame vieni turtingiausių Europoje. Ar rizikuosime pagrindiniu turtu dėl tariamos bendrovių komercinės naudos ir kelių šimtų milijonų mokesčių trupinių, kurie nubyrės nuo bendrovių stalo? Lietuvoje visas geriamasis vanduo gyventojams tiekiamas tik iš giluminių gręžinių.

Tuo negalėtų pasigirti nė viena kita ES, o gal net ir pasaulio valstybė. Pavyzdžiui, mūsų kaimynai latviai ir milijoninė Ryga naudoja santykinai nešvarų paviršinį vandenį. Iš Baltijos artezinio baseino per parą galima išgauti apie 7 mln. kub. m gėlo vandens. Lietuvai tenka didžiausia šio baseino dalis – 3,2 mln. kub. m. per parą. Jungtinės Tautos prieš kelerius metus paskelbė atlikto tyrimo ataskaitą, kurioje rašoma, kad iki 2025-ųjų daugiau nei pusei planetos gyventojų pritrūks gėlo vandens. Keičiantis klimatui ne tik Azijos bei Afrikos šalys, bet ir pietinės ES valstybės pritrūks kokybiško geriamojo vandens.