Kaip pranešė Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato direkcija, spalio pradžioje į laisvę paleisti septyni kurtinių jaunikliai, užauginti rezervato voljere. Jaunų paukščių paleidimo vieta pasirinkta rezervate, nes čia užtikrinama didesnė ramybė. Neabejotina, kad sėkmingai prisitaikę gyventi natūralioje gamtoje, kurtiniai plistų į gretimas vietoves. 

Kurtinys (lot. Tetrao urogallus) – retas tetervininių šeimos vištinis paukštis, įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Įgyvendinant kurtinių populiacijos gamtoje atkūrimo (reintrodukcijos) projektą, Viešvilės valstybiniame gamtiniame rezervate įkurtas veislynas.

Šių metų rudenį į laisvę paleisti kurtiniai –  birželio mėnesio vados.  Būdamas vienas stambiausių mūsų krašto paukščių, kurtinys auga nepaprastai sparčiai. Geriausia jauniklius išleisti į gamtą tų pačių metų rudenį. Svarbu, kad jie rastų mitybai tinkamų augalų. Rudenį dar pakanka lengvai pasiekiamo maisto, jauniems kurtiniams geriau sekasi įgyti naujų įgūdžių ir sukaupti reikalingos gyvenimo gamtoje patirties.

Kaip pasakojo Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato vadovas Algis Butleris, šių metų  3 mėnesių kurtiniai savo išvaizda beveik nesiskyrė nuo vyresniųjų.

Patelės dydžiu pasivijo savo motiną, o patinas ūgiu ne ką atsiliko nuo dvimečio tėvo. Sulaukę rudens jaunikliai darėsi vis neramesni, vis dažniau imdavo skraidyti voljere. Pernelyg netrikdant pavyko sugauti septynis voljere gyvenančius paukščius. Ant kiekvieno jų kojos uždėti specialūs žiedavimo centro žiedai su numeriais. Paukščiai patalpinti į tam tikslui skirtas dėžutes ir nuvežti į numatytą vietą Karšuvos girioje.

Iš pradžių nedrąsiai, tačiau vėliau ryžtingai kurtiniai pasileido pirmam nevaržomam skrydžiui. Šniokšdami sparnais, kurtiniai pakilo kone iki pat šimtamečių pušų viršūnių. Viešvilės rezervato specialistai nesitikėjo iš ribotoje erdvėje gyvenusių sparnuočių tokio veržlaus ir galingo skrydžio.

Pasak rezervato direktoriaus Algio Butlerio, belieka tikėtis, kad gamta ir žmonės naujiems girios gyventojams bus palankūs. Kurtinių laukia naujas iššūkis laukinėje aplinkoje, o rezervato darbuotojų – dar ne vienerių metų darbas, auginant bei leidžiant į laisvę vis naujų voljeruose išaugintų kurtinių kartų paukščius. Tikimės, kad šie šilų bei pelkių gyventojai patikimai įsikurs kadaise jų gentainius glaudusioje Karšuvos girioje.