Su specialistu, per savo gyvenimą girdėjusiu gausybę filmo scenarijaus vertų meilės istorijų ir ne vienai porai pagelbėjusiu atrasti kelią į vienas kito širdį, be užuolankų diskutavome apie meilę bei patikrintus būdus jos nenumarinti.

– Kaip manote, kodėl šiais laikais, kai, atrodo, turime didžiulę laisvę būti laimingi, tiek daug vienišų ir nelaimingų žmonių?

– Aš manau, kad vyro ir moters santykiai yra be galo sudėtingi, net kalbant tomis banaliomis frazėmis, kad moterys – iš Veneros, o vyrai – iš Marso. Kiek stebiu viską jau 30 metų, čia apskritai kažkokia Dievo išdaiga, kad subūrė žmones į vieną vietą. Egzistuoja globalizacija ir kiti pasaulio reiškiniai, tokie kaip emigracija, skirtingų rasių, kultūrų žmonių santuokos, tautų maišymasis. Daugelis skyrybų su kitataučiais įvyksta dėl kultūrinių neatitikimų, kitokio supratimo apie santuoką.

– O kalbant apie statistinę lietuvišką porą, kaip manote, kas trukdo sėkmingus santykius kurti jiems?

– Žiūrint į jaunąją kartą, visų pirma, nors nieko prieš naująsias technologijas neturiu, bet žmonės nebemoka empatiškai bendrauti emocinėje sferoje. Esmė ta, kad jie puikiai bendrauja virtualioje erdvėje, bet kai reikia susitikti ir bendrauti realybėje, tiesiog prarandą amą, bendravimo įgūdžius. Nemoka reikšti emocijų, natūralių jausmų. Juk paspausti "like" yra tūkstantį kartų lengviau negu pasakyti: "Tu graži, tu man patinki..." Esu matęs vaizdą, kai sėdi trys keturios poros, visos įnikusios į išmaniuosius telefonus ir nekalba. Paskui man paaiškino, kad jie tarpusavyje aktyviai bendrauja telefonais. Man tai buvo toks, galima sakyti, revoliucinis šokas. Tačiau naujųjų technologijų srityje galima įžvelgti ir galimybių – nors anksčiau tuo klausimu buvau skeptiškas, mano praktikoje yra nemažai porų, sėkmingai sukūrusių šeimas, susipažinusių būtent internetu. Tačiau tarp jaunimo vyksta tas sintetinis bendravimas, kuris trukdo tikram, bendražmogiškam emociniam bendravimui.

– Egzistuoja nuomonė, kad dabartiniais laikais daug skyrybų todėl, kad susipina vyro ir moters vaidmenys, vyrai moteriškėja, o moterys, atvirkščiai, vyriškėja.

– Kad šis procesas vyksta, tai tikrai taip. Ir gal tai šioks toks akmenėlis į moterų daržą, gal pamiršo, kad po Antrojo pasaulinio karo vyrai – deficitas. Anksčiau nuvažiavę į Rusiją vyrai jausdavosi it dievai, o dabar matau, kad tas pats persikėlė į Lietuvą. Nepaisant tų feminizmo idėjų, vyrai tikrai praranda vyriškumą. Jiems taip yra patogu, nes dažnai moterys užima dominuojančią padėtį šeimoje. Kai konsultuodamas vyrus paklausiu apie šeimos modelį, kas yra šeimos galva, dauguma atsako, kad moterys. Tokie vyrai neturi savo vyriškos skalės, savo nuomonės, jie kaip gamtoje pereina į liūtų zoną – jiems patogiau gulėti, o moterys viską daro. Ši transformacija labai juntama.

Juk paspausti "like" yra tūkstantį kartų lengviau negu pasakyti: "Tu graži, tu man patinki..."

– Ar tokia šeima, kurioje dominuoja moteris, gali sėkmingai funkcionuoti?

– Manau, kad gali, tik tiek, kad yra daug protingų vyrų, kurie stebi moterį ir nesijaučia kvailesni, bet protingai užleidžia moterį į priekį, nes mato, kad ta moteris tai daro geriau, tobuliau. Tai nėra vyro pažeminimas, tai yra vyro proto išraiška – kartais protingai nusileisti. O jei mato, kad kažkas ne taip, tokiose šeimose tariamasi, be pykčių, be jokių konfrontacijų. Bet tai – apie tuos vyrus, kurie yra protingi, o kiti vyrai įsivaizduoja, kad yra mačo ir viską supranta, nors jų intelektas yra daug žemesnis už antros pusės ir tada jau kyla kvailų konfliktų, kurie dažniausiai pasibaigia monologais ir galiausiai skyrybomis.

– Galbūt prie to prisideda ir visuomenės informavimo priemonių formuojamas laimingos poros, šeimos modelis? Gal tokie tobulų (tačiau nerealių) santykių pavyzdžiai sukuria pernelyg didelius, net neįmanomus lūkesčius, dėl kurių kenčiame?

– Su tuo susiduriu kasdien – žmogus, išeidamas į sociumą, užsideda kaukę. Dabar labai daug tokių pavyzdinių šeimų, kurios visuomenei demonstruoja santaiką, harmoniją, sėkmingą šeimos modelį, o grįžę namo paverčia savo bendravimą bei savo atžalų gyvenimą pragaru, dvasiniu, o kartais ir fiziniu smurtu.

– Kokios problemos labiausiai būdingos šiandienos poroms?

– Suskirstyčiau į dvi grupes. Pirmoji – poros, kurios sukuria šeimas harmoningai, o paskui, jau kai po trejų metų "meilė kaip seilė" baigiasi, vienas į kitą kasdieniame gyvenime pradeda žiūrėti kaip į partnerius ir giliai nusivilia. Tada hormonai jau nebeturi didesnės įtakos ir griūna viskas. Tiek tarpusavio santykiai, tiek ir seksualinis gyvenimas pasidaro nekokybiškas, atsiranda rutina. Kitas atvejis, kad, sakykime, žlunga tos visos aspiracijos, lūkesčiai, kai vienas iš partnerių progresuoja, o kitas daro tik pinigus. Susidaro tokios žirklės, kad progresuojančiam partneriui pasidaro nebeįdomu bendrauti su savo antrąja puse. Tuomet, aišku, atsiranda vieta pleištui, kur trečias asmuo gali daryti įtaką tos šeimos skyryboms.

– O kokios pagrindinės jūsų pastebimos porų santykių klaidos?

– Apskritai, kai prasideda kasdienybė, poros daro vieną didžiulę klaidą – nesupranta, kad santykius reikia tobulinti. Pats lengviausias laikotarpis – tai tas hormoninis apsvaigimas, draugystė, malonus vaikų darymo procesas. Taip pat pastebiu vieną tendenciją, kad daugelis porų, ne tik vyrai, bet ir moterys, yra absoliučiai nepasiruošusios motinystei ar tėvystei. Čia jau atskira tema, kai moteris pagimdo vaiką ir žiūri į jį kaip į svetimą, taikant psichoterapiją grįžta tie jausmai. Vyrams tai būdinga dar dažniau. Jie, žiūrint statistiškai per visą mano darbo trukmę, pasiruošia tėvystei nuo kokių 26–29 metų, o standartinis variantas, kad tuokiasi kokių 24-erių. Tad vyras žaidžia futbolą ar krepšinį, vakarus leidžia su draugais, o mama sėdi su vaikeliu. Svarbiausia – neužsisklęsti savyje ir kuo daugiau kalbėtis apie tai, kuo vieno iš partnerių santykiai netenkina, nes nekalbadieniai – tiesus kelias į skyrybas. Taip sukaupiamas dvasinis negatyvumas, nepasitenkinimas ir galiausiai santykiai numarinami.

Apskritai, kai prasideda kasdienybė, poros daro vieną didžiulę klaidą – nesupranta, kad santykius reikia tobulinti.

– Kaip manote, ar egzistuoja neišsprendžiamos santykių problemos, kurioms iškilus, vienintelis kelias – skirtis?

– Šiaip tai čia labai įdomi tema, nes pastaruoju metu yra tokia tendencija, kai tie vyrai, kurie lyg pasiruošę rimtam gyvenimui, liaudiškai tariant, išsilakstę, nutaria užsiauginti sau žmonas. Dažniausiai tai būna gerokai jaunesnės moterys, o vyrai jau yra iš gyvenimo savo pasiėmę ir auklėja tas žmonas pagal save. Pavyzdžiui, jeigu jau leidžia išeiti su draugėmis į klubą, tai yra kaip tėvų kontrolė dukrai ar sūnui, klausimai: kelintą valandą pareis, arba nuveža, atvažiuoja pasiimti.

– Sakote, tokiu atveju moteris yra traktuojama kaip nuosavybė?

– Tai dažniausiai gražios moterys, mano praktikoje dažniausiai pasitaiko modeliai, o šiems vyrams tokia žmona padeda pasikelti reitingus, graži moteris tampa aksesuaru – kaip brangus automobilis. Moterys iš pradžių susižavi jų begaline globa, bet kai tie vyrai pradeda tiesiog tvarkyti jų dienotvarkę, aiškinti, kaip ir ką joms daryti, nes šios, anot jų, jaunos ir nieko nesupranta, jas tai pradeda smaugti. Taip pat begalinė kontrolė, šiuolaikiniais laikais netgi dovanojami automobiliai su jau įmontuotais GPS sekimo prietaisais, moterims nebelieka jokio asmeninio gyvenimo. Visokie tokie patikrinimai, kurie priveda moteris iki gilios depresijos, ir jos tada greičiau sutinka grįžti į bendrabutį negu gyventi tokiame auksiniame narvelyje.

– Galbūt iš savo praktikos prisimenate vieną ar keletą labiausiai įstrigusių istorijų, susijusių su meile? Papasakokite.

– Praktikoje pasitaikė tokių atvejų, kad žmona yra žemesnio intelekto už vyrą, o jis yra tiesiog Fiodoro Dostojevskio "Nusikaltimo ir bausmės" Roskolnikovas – gyvena nuolat besigrauždamas, jaučiasi nesuprastas ir vienišas. Žmona nieko nesupranta apie jo vidinį gyvenimą. Tuomet vyras pradeda gerti, aš tokį ligonį išgydau nuo priklausomybės alkoholiui, o žmona suserga depresija. Nes ji nebeturi manipuliacinių priemonių, nebegali šaukti, kad jis alkoholikas. Kai vyrai pasveiksta, meta gerti, neužleidžia savo pozicijų, į kumštį paima ūkio reikalus, žmona praranda manipuliacijų įrankį.

– Ar tiesa, kad tokios šventės kaip Kalėdos ar Valentino diena turi didelės įtakos žmonių psichikai, savijautai? Galbūt šių švenčių metu tenka dirbti kur kas daugiau?

– Tikrai taip.

– Kaip patartumėte Valentino dieną išgyventi tiems, kurie norėtų būti mylimi, tačiau antrosios pusės neturi?

– Mano amžinąjį atilsį tėvas, taip pat gydytojas, man labai anksti pasakė, kad žmogus gimsta vienišas, pragyvena vienišas ir miršta vienišas. Kuo anksčiau žmogus tai išgirsta, tuo geriau, nes tada jis pradeda kurti savo dvasinę autonomiją. Mėgavimasis savo pačių kompanija yra ne egoizmas, o atvirkščiai, žmogaus vidinės stiprybės įrodymas. Tokio vidinio stuburo turėjimas – pozityvus dalykas dar ir dėl to, kad šeimoje ištikus bėdai tokie žmonės nesutrinka, gali palaikyti kitus. Ir tada, ar tai grupinė šventė, ar šeimos šventė, situacija jo netraumuoja, nes jis turi savo šerdį, vertybes, duok Dieve, kad turėtų kuo daugiau įvairiausių pomėgių. Toks žmogus prisigalvos visko, kas jam neleis liūdėti. Bet tokių žmonių yra gana nedaug. Mano vienas iš psichoterapijos tikslų yra, kad žmogus suprastų savo, paradoksaliai skamba, vienatvės sindromą – toks žmogus, net ir būdamas vienas, nesijaučia vienišas. Daugeliui žmonių siūlyčiau nežiūrėti negatyvių televizijos laidų, nesidomėti tuo, kas jiems nesvarbu, negatyviomis naujienomis, kurių nebegali pakeisti. Pastebėjau, kad kuo daugiau pozityvių pomėgių žmogus turi, tuo jam lengviau gyventi.

– Pakalbėkime apie skyrybas. Kaip tokiu atveju nenugrimzti į savęs gailėjimą ar net depresiją?

– Aš manau, kad jeigu aukštesnės jėgos vieną kartą jau suvedė, reikia padaryti viską, kad ta sąjunga neišnyktų. Neužsiimu kažkokia psichoterapijos reklama, bet kad būtų sąžinė rami, jog viskas padaryta, tokioms poroms aš patariu kreiptis į profesionalius gydytojus psichoterapeutus.

– Bet juk kartais kažką tvarkyti ar lipdyti nori tik vienas žmogus, o kitas dėl trečio asmens ar tiesiog dėl išnykusių jausmų nieko daryti nenori. Ką daryti tam žmogui, kuris vis dar myli?

– Visų pirma, tokie žmonės pakankamai nepažįsta savęs. Aš jiems pasiūlau asmeninę psichoterapiją, nes dažniausiai jie elgiasi chaotiškai, visiškai desperatiškai, tai gali būti egoizmo lygis ar kitas. Dažniausiai tokios poros bendrauja monologais, vienas sako savo mintį, kitas – savo, ačiū Dievui, jeigu nepertraukia, bet baisiausia yra tai, kad jie vienas kito negirdi. Tai labai dažnas šių dienų reiškinys, kad poroje žmonės negirdi vienas kito, o tik išlieja vienas kitam savo skausmus, lūkesčius. Bet partneris beveik to negirdi, nes jau pasiruošęs savo monologą, kad yra dar labiau nelaimingas dėl tų santykių.

– Šiandien daugybė jaunų žmonių, ypač vyrų, teigia nenorintys įsipareigoti. Ką apie tai manote?

– Mūsų Lietuvėlėje, Marijos žemėje, beveik nekalbama apie seksualinį suderinamumą. Greičiausiai papiktinsiu Lietuvos bažnyčią, bet katės maiše tikrai nereikia pirkti, paskui arba vyksta tragedijos ir skyrybos, arba visas amžius pragyvenamas dėl vaikų. Manau, geriau su įsipareigojimais neskubėti, bet pajusti, kad tai yra tavo žmogus, sielos draugas ir t.t., tada yra daug daugiau garantijų, kad jūs ilgesnį laiką ar net visą gyvenimą būsite kartu ir būdami 80 metų susikabinę už rankučių vaikščiosite.

– Kaip manote, ar kategoriškas nenoras įsipareigoti – natūralus ir priimtinas pasirinkimas, o galbūt tiesiog baimė, nenoras į širdį įsileisti kito žmogaus?

– Dažniausiai tai būna nudegusio žmogaus baimė. Yra dar vienas variantas – neišsilaksčiusio žmogaus baimė, kad jį apribos ir uždarys. Turėjau labai daug pacientų, kurie tiesiai šviesiai sako, kad dar nori pabūt jauni, išsilakstyti ir t.t.

– Garsus komikas George’as Carlinas yra pasakęs: "Women are crazy, men are stupid. And the main reason women are crazy is that men are stupid" ("Moterys yra išprotėjusios, o vyrai – kvaili. Pagrindinė priežastis, kodėl moterys yra išprotėjusios, yra ta, jog vyrai kvaili"). Kalbant rimtai, ar nemanote, jog dažnai skirtingų lyčių žmonėms sunku vieniems kitus suprasti dėl to, kad tiesiog kalbame skirtingais dažniais?

– Vyrai ir moterys ne tik kalba visiškai skirtingais dažniais, bet turi ir skirtingų lūkesčių. Ir čia jau yra didžioji diplomatija santykių nepalikti savieigai, juos puoselėti. Kaip minėjau, gražioji dalis – susipažinti, praleisti naktį kartu, bet toliau prasideda vadinamosios investicijos ir tolerancija. Reikėtų žiūrėti į šį procesą kūrybiškai, kuo mažiau leisti kasdienybei įsibrauti į santykius. Gėles dovanoti ne tik Kovo 8-ąją ar Valentino dieną. Įvairios staigmenos, kelionės – nuolatinis meilės laužo kurstymas. Tokie dalykai padeda vėl tapti meilužiais, o ne pavargusiais vyru ir žmona. Tolerancija – pagrindas suvokti, kad taip, kaip vyras įsivaizduoja idealią savo moterį būdamas paauglys, yra iliuzija ir taip nebus. Svarbiausia – nebandyti keisti vienam kito, nes žmogaus keitimas tolygus skyryboms. Kalbėtis, keistis bei tobulėti galima nebent abiem abipusiu sutarimu ir noru.