– Ar išties šio darbo pmėgis toks stiprus, kad mėginsite išmokti makiažus daryti kaire ranka? O gal tai ne darbas – tik hobis?

– Šiuo metu tai mano pagrindinis darbas. O kadaise buvau tiksliukė, studijavau automatiką, todėl dabar net į makiažų darymą žiūriu per tikslumo prizmę. Makiažus pamėgau nuo jaunystės. Tik anais laikais daug ko nebuvo – nei priemonių, nei tokių galimybių tobulintis kursuose, seminaruose. Mokėmės vieni iš kitų. Iš pradžių baigiau kosmetologės specialybę, bet ilgainiui supratau, kad noriu specializuotis makiažų srityje. Laimėjusi pirmąją vietą viename makiažo konkursų Paryžiuje, tokiu startu pradėjau savo karjerą.

– Minėjote, kad pirmą krikštą gavote televizijoje, kai naujai besikuriančiai "Nomedos" laidai reikėjo įvaizdžio meistrės.

– Pasiūlymą dirbti televizijoje gavau labai netikėtai. Dirbau ten visą laidos "Nomeda" filmavimo laiką, o paskui grimavau kitų laidų vedėjus, svečius. Kartu dėsčiau (ir tebedėstau) Kauno medicinos kolegijoje makiažo pagrindus, įvaizdžio dizainą. Per mano rankas perėjo daug šių dienų garsių vizažisčių. Vienos iš jų tapo labai rimtomis specialistėmis, kitos – ne. Bet galiu drąsiai teigti, kad makiažo srityje mūsų studentės neaplenkiamos: savo srities konkursuose jos nuolat laimi prizines vietas.

– Ir prie viso šito – lyg minėtų veiklų jums dar būtų mažai – abi su dukra įkūrėte grožio saloną?

– O kodėl gi ne? Ji – plaukų specialistė, aš – makiažo. Puikus tandemas. Bet ilgainiui, kaip turbūt ir kiekviename darbe, atsirado rutina. Kasdieniai, proginiai makiažai nebegalėjo patenkinti mano troškulio kurti kažką daugiau. Taisyklingų makiažų tendencijos įstatydavo mane į rėmus, o norėjosi kitokio įvaizdžio, įdomesnių detalių… Tad sykį visai netyčia nuėjau į tokį galvos apdangalų kūrimo seminarą. Mus mokė gaminti fantastiškas karūnas iš gėlių, pritaikyti prie jų makiažą. Štai nuo tada viskas ir prasidėjo…

Žingsnis po žingsnio eini link to galutinio, kaip tau atrodo, tobuliausio varianto. Lipdai, klijuoji, dėlioji vietoje, keiti pirminę idėją…

– Nuo karūnų kūrimo perėjote prie fantastinių makiažų, kurie turėjo patenkinti jūsų kaip menininkės ego?

– Ėmiau gaminti karūnas, kurti fantastinius įvaizdžius moterims ir ieškoti fotografų, kurie tai kokybiškai įamžintų. Taip netikėtai susipažinau su Mantu Grimu, su kuriuo darome tokius projektus štai jau keletą metų. Įdomiausia, kad šiame kūrybiniame procese niekada iš anksto negalime numatyti rezultato. Jis kinta visos fotosesijos metu. Žingsnis po žingsnio eini link to galutinio, kaip tau atrodo, tobuliausio varianto. Lipdai, klijuoji, dėlioji vietoje, keiti pirminę idėją… Mėgstu už tai šitą darbą.

– Faktas, kad ne visi modeliai tinka jūsų idėjoms įgyvendinti. Pagal kokius vertinimo kriterijus juos atsirenkate?

– Jei yra užsakomoji fotosesija, tuomet viskas aišku: dirbame pagal paties žmogaus pageidavimus. Bet jei galvoje turiu savo fantazijos vaisių (o vienu metu jų – kaip ant obels obuolių), modelį renkuosi aš pati. Tokį, kad tiktų mano pirminei idėjai (nesvarbu, kad dirbant ji šimtąsyk keisis). Galbūt tai idėjai įgyvendinti reikės labai gražios galvos formos ar taisyklingų bruožų veido. O gal ilgo gulbės kaklo. Niekuomet neimu modelio, kuri turi priaugintas blakstienas ar su ilgalaikiu makiažu. Daug ko su tokiu veidu jau negali padaryti, dirbtiniai priedai įrėmina, apriboja mano fantazijas.

– Ar tiesa, kad geriausios idėjos gimsta spontaniškai?

– Teisybė. Neseniai turėjome užsakomąją fofosesiją su TV veidu Gerda Žemaite. Ji rinkosi jūrinę temą, o darbui prasidėjus nelabai žinojome, ką darysime ir kaip viskas baigsis. Žinojimas, kaip visada, išsigrynino palaipsniui.

Sykį mudu su Mantu sugalvojome vienokią fotosesijos idėją, o dirbant modeliui nuo kūno klijų prasidėjo alergija. Negalėjome klijuoti jam ant veido numatytų spyglių, tad per penkias minutes turėjome sugalvoti, kaip išsisukti iš padėties. Rezultatas pranoko visos mūsų komandos lūkesčius. Jis pateko į kreatyvinių makiažų knygą, užsienio spaudą.

Stulbina: viena žymiausių Lietuvos vizažisčių įrodė, kad makiažu galima sukurti tikrus stebuklus.

O kitą kartą fotografavome modelį su alyvomis. Tiesą pasakius, pačių gėlių dėti nė neplanavome – tik alyvų spalvos blizgiaisiais dažais padengti modelio kūną. Bet kai nugrimavau, uždėjau papuošalus, ekspromtu sugalvojau, kad labai gerai turėtų atrodyti tikros alyvos… Buvo pats jų metas. Puoliau skambinti fotografui, kad jų parvežtų.

– Turbūt baisus jausmas pamatyti, kad su tavo modeliu kažkas ne taip: prasidėjo alergija ar ištiko šokas, svarstant – nusiplaus ar ne nuo veido tie juodi dažai. Kas išmokė nesutrikti esant kritinėms situacijoms?

– Dažniausiai klientai nė nenujaučia, kad fotosesijų metu kažkas vyksta ne pagal planą. Kartais išduoda tik mano drebančios rankos. O dėkinga už susidorojimą su stresu esu… televizijai. Tai ji išmokė nesutrikti susiklosčius bet kokiai situacijai. Neparodyti, kas iš tikrųjų vyksta. Nes jei tik pasąmonėje įjungsi neramumo mygtuką, nebegalėsi gerai atlikti savo darbo: rankos ims drebėti. O jei dar savo kūnu parodysi paniką – žmogus, sėdintis kėdėje, išsigąs ir nebepadės tau dirbti… Tuomet išeis nekas. Televizija mane išmokė, kad makiažo, įvaizdžio kūrėjas turi išmokti priimti visus netikėtumus ramiai ir galvoti, ką iš viso to įmanoma padaryti gero. Čia turi priversti savo smegenis dirbti greitai. O kai viskas baigsis, tuomet galėsi išgerti ir šampano (juokiasi).

– Ar jūsų dukra yra tapusi bent vienos tokios fantastinės fotosesijos heroje?

– Vienintelį kartą. Sykį sumaniau rengti auksinę fotosesiją, t.y. modelio kūną dengti aukso spalvos dažais. Netgi įkalbėjau joje dalyvauti savo dukrą (iki tol ji nebuvo sutikusi nė su viena mano avantiūra). Taigi, nusipirkau specialių auksinių kūno dažų, kurie – o kiaulystės dėsni! – žiauriai sunkiai plovėsi. Mat visi mūsų naudojami dažai yra vandeniui atsparūs, o šitie buvo užvis atsparesni. Nudažėme dukrai net plaukus… Po to ji ilgai sėdėjo vonioje, bandydama nušveisti visą tą auksą, ir keikė mane. Laimei, paskui jai šovė išganinga mintis išsitepti aliejais ir nueiti į pirtį – tik taip ir išsigelbėjo nuo auksinės mergaitės įvaizdžio visiems laikams.

Matyti vaizdai galvoje ima virsti fantastiškiausiais moterų paveikslais. Belieka rasti laiko ir merginų, kurios norėtų tapti mano fantazijų divomis.

– Kaip suprantu, kiekvienas jūsų kurtas fantastinis įvaizdis skleidžia vis kitokią žinutę…

– Tikrai taip. Tik mūsų komandai dar trūksta rašytojo, kuris tą žinutę paverstų žodžiais. Pamenu, sumaniau sykį grįžti į vaikystę ir padaryti fotosesiją su barbėmis. Tuomet per pusę metų (nuo tada, kai galvoje gimė idėja) išpirkau visas "Bagažinių turgaus" barbes. Paskui dariau su jomis karūnas… Modelis pasitaikė gana drąsus, kad po visko – su ta įspūdinga barbių šukuosena ir makiažu – net nuėjo į pasimatymą su savo draugu "Akropolyje".

Pasitikėjimas: įamžinti savo kūrybinio darbo rezultatus A. Malakauskienė patiki M. Grimui – kai fotografuoja jis, gali būti rami dėl nuotraukų kokybės. Manto Grimo nuotr.

– O kodėl jūsų įvaizdžio sesijose nematyti vyrų? Jie bailesni – nedalyvauja, ar tiesiog juos diskriminuojate – į savo avantiūras neimate?

– Ach, vyrai… Jie sena rožinė svajonė. Bet parodykite man tokį, kuris būtų su polėkiu ir norėtų atrodyti kitaip (juokiasi). O dar jis turėtų atitikti vieną kurią iš mano idėjų… Moterys labiau linkusios į panašias įvaizdžio avantiūras. Jos nori turėti prisiminimui ypatingų nuotraukų. Bet ir tarp moterų susidomėjusių tokiais projektais – daug, o priėjusių iki finalo – vienetai.

– Minėjote, kad fotosesijų metu gautas adrenalinas duoda džiazo ir dirbant kasdienius darbus. Iš kur semiatės įkvėpimo savo fantastiškiems projektams?

– Na, mane įkvepia ne tik važinėjimas riedučiais (juokiasi). Reaguoju į viską, ką matau aplinkui save. Nuo gamtos iki įdomesnio interjero. Daug idėjų tiesiog sklando internete. Stebiu kitų meistrų darbus. Aišku, nė negalvoju jų kopijuoti. Bet matyti vaizdai galvoje ima virsti fantastiškiausiais moterų paveikslais. Belieka rasti laiko ir merginų, kurios norėtų tapti mano fantazijų divomis.

– Ar sutiktumėte pati atsidurti modelio vietoje? Ar būtumėte didelė žvaigždė – keltumėte daug sąlygų kūrėjams?

– O taip, labai. Visų pirma, pas bet ką neičiau. Antra, fotosesijai vadovaučiau aš pati ir viskas turėtų būti pagal mano idėją. Dar – aklai nepasitikėčiau vizažiste, pati dalyvaučiau kuriant makiažą. Griežtų taisyklių čia nėra, bet sugadinti, supurvinti jį galima greitai. O šitas darbas turi būti švarus. Ir fotografo bet kokio neimčiau. Rinkčiausi M.Grimą, nes kai fotografuoja jis, dėl nuotraukų kokybės galiu būti rami. Nebenoriu daugiau patirti jausmo, kai paimi į rankas nuotrauką ir matai – visas milžiniškas tavo darbas nuėjo šuniui ant uodegos…

Mes juk – kūrybinio fronto darbuotojai

Mantas Grimas, fotografas

Fotografija – sena mano aistra. Fotografuoti pradėjau vaikystėje juostiniu fotoaparatu. Turėjau dėdę ir tetą, kurie dirbo sovietinėje fotoateljė. Daug laiko ten praleisdavau. Jie išmokė, kaip ryškinti, daryti nuotraukas, pakoreguoti peršviestus plotus ir pan. O kai pasikeitė laikai, teko jau man, nuvažiavus pas dėdę į svečius, jį mokyti, kaip su skaitmena dirbti.

Paskui, tiesa, dar klasės renginių fotografas buvau. Kai atėjo jaunystės lakstymai, visi tie šokiai pokiai, fotografavimas liko užmirštas. Prisiminiau jį darbe, kai jau buvo atsiradę skaitmeniniai fotoaparatai ir reikėjo kas fotografuotų. O kadangi nelabai buvo kam, šitos atsakomybės teko imtis man. Taip nuo 2003-iųjų grįžau prie senų fotografavimo įpročių.

A.Malakauskienę ir jos kuriamus fantastinius moterų įvaizdžius atradau netyčiomis. Vežiau žmonos pusseserę į makiažo seminarą. Suradau jai modeliuką ir, maniau, pafotografuosiu kartu. Pamenu, Aušra tuomet pirmoji sukūrė makiažą prie tokios milžiniškos spygliuotos karūnos ir išsivedė savo modelį į lauką fotografuoti. Parūpo ir man keletą kadrų padaryti. Taip ir susipažinome.

Sužinojau, kad tokie fantastiniai makiažai yra jos hobis. Dar pasiskundė, kad namuose turi daug visokių grožybių – gėlių puokščių, karūnų – tik panaudoti jų nėra kur. Nusprendėme abu imtis iniciatyvos – ieškoti modelių, kurti įvaizdžius, rengti fotosesijas laisvu po darbų metu.

Puikiai prisimenu pirmąjį bendrą darbą su Aušra. Tepėme merginą juodais kūno dažais ir turėjome ant veido specialiais klijais lipdyti tokius spyglius… O jai netikėtai, gal nuo klijų, prasidėjo alerginė reakcija. Aušrai teko staigiai keisti taktiką – sužaisti auksinėmis detalėmis. Dabar tai jau tapo kasdienybe – na, kad sutariame su Aušra vienaip, o atvažiavęs randu visai kitaip. Bet pirmąsyk, prisipažinsiu, buvo streso. O kartais Aušrai dirbant kokia keista mintis šauna į galvą, ir ji skambina man, prašo alyvų nors iš po žemių iškasti...

Nieko nepadarysi, mes juk kūrybinio fronto darbuotojai. Abu dirbame ne dėl pinigų, o dėl to, kad tai daryti mums smagu. Taip save išreiškiame. Taip kiekvienas savo srityje tobulėjame.

Kartais savo būsimiems modeliams aš iškeliu sąlygą: fotografuoju nemokamai, bet turite kruopščiai atlikti namų darbus. Pasiruoškite aprangą, jei reikia – ją perdirbkite, iš dviejų drabužių pasiūkite vieną, paieškokite tinkamų aksesuarų. Tai didelis darbas, užimantis nemažai laiko. Jei modelis pats nepadaro namų darbų, jais pasirūpinti turiu aš. Kažkam gal pasirodys, kad tai ne fotografo darbas. Anaiptol. Aš dirbu daug nematomo darbo, kuris lieka už kadro. Ieškau modelių, drabužių, papuošalų, vietos fotografavimui. Tarkim, jei projektas didesnis – rašau e.laiškus papuošalų kūrėjams, prašydamas, kad jų paskolintų; įvairioms firmoms – kaulydamas suknelių, kostiumų. Paskui, fotosesijai pasibaigus, važiuoju jų priduoti. Jaudinuosi, kad nebūtume sutepę, o papuošalų – sugadinę laku. Kartais tas organizacinis darbas išsunkia labiau nei fotografavimas.

Kaip į mūsų fotosesiją patekti paprastai merginai? Labai paprastai. Apie atrankas visuomet skelbiu savo feisbuko paskyroje. Sykį man parašė daugiau nei 100 panelių. Patikėkite, sąžiningai peržiūrėjau kiekvienos iš jų profilio nuotraukas ir atrinkęs geriausiųjų dešimtuką persiunčiau savo komandai: vizažistei, kirpėjai, filmuotojui.

Kartais išpyškinu 500 nuotraukų, o paskui sėdžiu keletą valandų, kad galėčiau atrinkti geriausias. Išrenku keliasdešimt ir kviečiu Aušrą, kad padėtų apsispręsti. O ji tik mosuoja rankomis ir šaukia, kad visos gražios. Iš tiesų beprotiškai sunku išrinktą tą vieną vienintelį kadrą, vertą milijono.

O kiek daug laiko užima nuotraukas retušuoti! Kai modelio veidą vizažistė padengia specialiais kūno dažais, džiūdami jie išryškina kiekvieną odos porą, spuogelį, randelį. Taip atsitinka netgi modeliui, turinčiam idealiai lygią ir sveiką veido odą. Tad ką daryti kitoms? Norint estetiško vaizdo nuotraukose – tik retušuoti. Yra fotografų, kurie čia deda vadinamąjį bliurą – na, tokį filtrą, kad nesimatytų odos tekstūros ir būtų mažiau darbo. Bet kokybiškas retušas – tarsi aukštasis pilotažas. Jame privalo matytis odos tekstūra: negali veidas būti lygus ir nuglaistytas kaip kokia siena.

Dabar net paprastos mergaitės pasikausčiusios: kasdien fotografuoja save feisbukams, instagramams, kelia į socialinius tinklus istorijas. Ir kamerų jos seniai nebebijo, o jei bijo – pas mane neina. Nes aš esu reiklus. Nevengiu pasakyti, ką mergina turi daryti. Bet jei modelis stiprus – leidžiu pačiai pozuoti. Nereikalauju daug pozų, bet užtai labai vertinu preciziškumą. Kai nustatau šviesą, prašau modelio, kad pamažu sukiotų galvą. Taip ieškau, kokiu kampu veidas, akys, makiažas, papuošalai – viskas – atrodo geriausiai.

Tokių kūrybinių fotosesijų idėja pasaulyje nėra nauja, bet Lietuvoje žinau vos keletą fotografų ir makiažo meistrų, kurie tai daro. Kadangi mūsų darbas per keletą metų įgijo pagreitį, norime plėstis, didinti komandą – jau turime filmuotoją, dizainerę. Galbūt kada nors atsiras ir tekstų rašytojas. Juk tiek daug kūrybingų žmonių Lietuvoje!