Rasa Rožinskienė

Iš Vietnamo sostinės Hanojaus pradedame truputį avantiūristišką operaciją, kurią juokais pavadiname "M" – motoroleriai. Nusipirkome juos tris iš keliautojų vokiečių, jau baigusių savo "pasitaškymus" Vietname. Dabar jie tarnaus mums, kol įveiksime ilgą maršrutą.

Ruošdamasi ieškoti keliaujančių tėčių nė nesapnavau, kiek interneto erdvėje yra kelionių mylėtojų grupių, vienijančių savarankiškus keliautojus, atskirai keliaujančias mamas, o ... tėčius?! Nepavykus rasti keliaujančių tėčių partijos, sąjungos ar bent jau feisbuko grupės, ėmiau nekantraudama šūkauti: "Tėčiai, aūūū?" "Mes čia!" – netruko atsišaukti pirmieji. Artėjančios Tėvo dienos proga jie atvirauja, su kokiais sunkumais susiduria keliaudami su vaikais, o svarbiausia – ką tokios savarankiškos kelionės duoda jų šeimų tvirtumui.

Vos dešimties vietų lėktuvėliu plasnojame į Zanzibaro salą, mūsų, žalių turistų, juokais pakrikštytą "Dzindzibaru". Mintyse metu burtus – imti ar ne raminamųjų tabletę (juk tokia maža skraidykle nesu skridusi). Pasirenku antrąjį variantą vien dėl to, kad skrydžio trukmė juokingai trumpa – apie 15 minučių! Ir neprašaunu. Pasirenku antrąjį variantą vien dėl to, kad skrydžio trukmė juokingai trumpa – apie 15 minučių! Ir neprašaunu. Jokių linksmųjų turbulencijos kalnelių nepasitaiko, o pilotas elgiasi labai draugiškai.

Spalvingi drabužiai, daugybė papuošalų – masajų moterys išties įspūdingos. Šios klajoklių genties atstovių gyvenimas surikiuotas pagal ilgus šimtmečius nekintančias tradicijas, kurios – ne menkesnis iššūkis nei nesvetinga Rytų Afrikos gamta.