I. Ševiakovaitė: jei dėvi uniformą – palaikai tvarumo idėją

Būtų nuolaidesnė

„Prisigalvodavome visokių skiriamųjų ženklų: tai suknelę patrumpindavome, tai ją įliemenuodavome arba kokią originalesnę apykaklę sugalvodavome“, – panyra į prisiminimus ne tik mokiniams, bet ir įvairių sričių aptarnaujančiam personalui uniformas kurianti mados dizainerė.

Jei būtų mokyklos vadovė, Ieva nereikalautų iš paauglių dėvėti viso uniformos komplekto. Užtektų kokios nors vienos dalies – švarko, džemperio, kelnių ar sijono.

„Visą uniformą vaikai galėtų dėvėti tik per kokias nors ypatingas mokyklos šventes. Žinau, kad rimtesnėse įstaigose, turinčiose gilesnes tradicijas, ypač užsienyje, mokiniai turi ne tik kasdienę, bet ir paradinę uniformą“, – aiškino ji.

Dizainerės sūnus Lukas rudenį bus vienuoliktokas. Vaikinas mokosi sostinės privačioje mokykloje, Šiuolaikinės mokyklos centre, kur uniformų nėra. „Jei reikėtų uniformos, galbūt man, kaip mamai, būtų lengviau, – svarsto ji. – Nereikėtų kaskart sukti galvos, ką pasiūlyti sūnui apsirengti.“

Drauge: prie mokyklinių uniformų projekto „Monomy“ yra prisijungusios ir kelios Kauno mokyklos / I. Ševiakovaitės asmeninio archyvo nuotr.

Kokybiška – tai brangu

Uniformas tiek mokiniams, tiek įmonių kolektyvams I.Ševiakovaitė kuria jau daugiau kaip 20 metų. Pagrindinis užsakovų kriterijus – kad drabužis visiems patiktų.

„Šis iššūkis bene didžiausias ir beveik neįgyvendinamas. Juk visada atsiras žmonių, kuriems ji patiks, ir tokių – kuriems nelabai“, – dėsto savo nuomonę ji.

Ne mažesnis galvos skausmas dizaineriui yra uniformos kokybė. Sukurti mokiniui tokią uniformą, kad ją ne tik ilgai būtų galima dėvėti, bet ir būtų prieinama visų tėvų kišenei, – sudėtingas uždavinys.

Anot dizainerės, sunku tai padaryti, nes labai suprastėjo verpalų kokybė. „Anksčiau gamintojai galėdavo garantuoti, kad vienas ar kitas audinys bus ilgaamžis, o šiais laikais jokių garantijų nėra. Jei audinys ir bus tvirtas, nebūtinai jis bus patogus dėvėti“, – apgailestauja ji.

Stilius: sostinės Šiaurės licėjaus mokyklinė apranga – patogūs, stilingi ir lengvai derinami drabužiai / I. Ševiakovaitės asmeninio archyvo nuotr.

Ieva dalijasi patirtimi, kad dažnai įmonių vadovų paprašyti dizaineriai sukuria nuostabių uniformų pavyzdžių – iš modernių audinių su laikra, patrauklių spalvų, madingų siluetų, tačiau išvydę galutinį rezultatą nusivilia.

„Ne kartą yra buvę, kad pamačiusi savo kurtą gaminį vos begalėjau jį pažinti. Kodėl? Nes dažnai masinei gamybai parenkami pigesni, prastesnės kokybės audiniai, niūresnės jų spalvos“, – apgailestauja kūrėja.

Tamsios spalvos praktiškesnės

Kodėl uniformų spalvos metai iš metų lieka nepakitusios? Juoda, mėlyna, tamsiai žalia, bordinė – tai vis populiariausi mokyklinių uniformų atspalviai, vienatoniai arba pagyvinti dryželių, langelių raštais. Jie neteplūs, drabužių nereikia kas mėnesį nešti į valyklą.

Be to, atlikti tyrimai rodo, kad tamsiai žalia ir mėlyna daro teigiamą poveikį vaikų protinei veiklai, o daugelyje mokyklų mėgstama bordinė spalva suteikia mokiniams pasitikėjimo savimi ir savo žiniomis. Pilkos spalvos atspalviai padeda nusiraminti.

Dizainerė sutinka, kad visų pirma uniforma turi atspindėti mokyklos ideologiją, tradicijas, galbūt atkartoti jos heraldikos spalvas. Bet praktiškumas irgi turi būti svarbus, tad kartais į mados tendencijų priekį išsiveržiančios fluorescencinės spalvos turi likti laisvalaikiui.

Siūlo pagyvinti aksesuarais

I.Ševiakovaitė rekomenduoja dalykinį uniformos stilių pagyvinti įvairiais aksesuarais.

„Šiuolaikiniams vaikams, ypač paaugliams, nereikia apie tai daug aiškinti. Dauguma jų jau turi mėgstamą stilių ir patys puikiai tvarkosi su apranga. Jei rengiasi švarką – atsiraitoja rankoves ir iškiša pro jas kažkokius įdomesnius, tarkim, raštuotus marškinius. Arba prisisegioja į atlapus ženkliukų“, – kalbėjo uniformų dizainerė.

Polėkis: kurdami mokyklines uniformas dizaineriai atranda stilingų sprendimų / I. Ševiakovaitės asmeninio archyvo nuotr.

Uniforma – rėmas, kurį galima pagyvinti įvairiausiais aksesuarais. Tik reikia per daug neišsišokti ir neperlenkti lazdos – veikti mokyklos taisyklių ribose.

Mergaitėms ji siūlo mokyklinį įvaizdį papildyti plaukų aksesuarais – juostomis, lankeliais, segtukais, įdomesniais akiniais ar stilingu laikrodžiu. Šiuo metu vis dar madingos kojinės su žaismingais paveikslėliais. Tad, jei į matematikos kontrolinį ateisit pasipuošę nutaikingomis kojinėmis su Alberto Einsteino galva ar sinusų ir kosinusų lygtimis, gal net laimėsite mokytojo simpatiją?

„Uniforma – rėmas, kurį galima pagyvinti įvairiausiais aksesuarais. Tik reikia per daug neišsišokti ir neperlenkti lazdos – veikti mokyklos taisyklių ribose“, – pastebi garsi lietuviškos mados kūrėja.

Ieva mėgsta keliauti, o keliaudama visada atkreipia dėmesį į tos šalies mokinių uniformas. Anot jos, Azijos šalyse uniformų kultūra labai išvystyta – ypač Japonijoje.

„Japonijoje uniformos – vos ne atskira pramonės sritis. Dėl to galima kalbėti ir apie jų kokybę, ir apie grožį, ir apie aukštą technologinį lygį“, – su vos juntama pavydo gaidele kalba ji.

I.Ševiakovaitė juokiasi, kad nors Japonijos mokyklose uniformos privalomos, bet paaugliai visame pasaulyje vienodi – randa būdų, kaip apeiti taisykles. Todėl merginos, nors ir negali dėvėti trumpų sijonėlių, vis tiek įsigudrina juos gerokai pasitrumpinti.

Rinkosi patys vaikai

Viena iš nuostabiausių patirčių dizainerei buvo kurti uniformas Karalienės Mortos mokyklos pradinių klasių mokiniams.

„Pripaišėme jiems visokiausių variantų. Net padarėme popierines lėlytes, apvilkome jas popierinėmis uniformomis ir davėme išsirinkti, kurios labiausiai patinka“, – prisimena dizainerė.

Santūriai: vizitine Karalienės Mortos mokyklos kortele tapę mėlynos ir baltos spalvų dryžuoti marškinėliai. Klasikinio kirpimo švarką galima pagyvinti atraitojus rankoves / I. Ševiakovaitės asmeninio archyvo nuotr. 

Paklausta, ar sutapo profesionalų ir vaikų skoniai, Ieva purto galvą. „Ne visai... Būsimieji pirmokai turėjo savo nuomonę, labai įdomu buvo sužinoti, kaip jie mato save mokyklos suole“, – šypsosi uniformų kūrėja.

Paklausta, kaip eidamas į mokyklą rengiasi jos sūnus, dizainerė sako, kad berniukų aprangos kodas yra kur kas paprastesnis nei mergaičių: „Klasikinė Luko apranga – džinsai, marškinėliai, džemperis ir kedai.“

Vis dėlto, jei reikėtų rinktis, Ieva šiandien balsuotų už uniformą. Kodėl? Nes vaikui (o drauge ir jo mamai) su ja gyventi kur kas paprasčiau.

Dar viena priežastis, dėl kurios kiekvienas moksleivis turėtų rinktis uniformą – tvaresnis gyvenimo būdas.

„Sutikite, – šypsosi dizainerė, – kad šiais masinio vartojimo laikais turėti metams vieną uniformą yra kur kas tvariau, nei pirkti, tarkim, penkis komplektus drabužių mokyklai. Tad tie mokiniai, kurie labai nemėgsta uniformų, tegul guodžiasi mintimi, kad dėvėdami jas, prisideda prie tvaresnio gyvenimo ir ekologinės situacijos mūsų planetoje gerinimo“, – pagiria I.Ševiakovaitė.