– Atrodytų, kas čia tokio atšalus orams pasikeisti garderobą. Visos turime drabužių nuo praėjusio rudens–žiemos sezono, tačiau vos pradedame misiją „Spinta“, išsyk susiduriame su problemomis: tai dydis nebetinka, tai spalva prie veido nedera…

– Mano darbas – suteikti žmogui pagrindinių žinių, kuriomis vadovaudamasis jis galėtų tvarkyti savo spintą. Visų pirma, keičiantis sezonui, siūlyčiau atskirti drabužius: vasarinius nuo pavasarinių, rudeninius nuo žieminių, kad spintoje kabotų tik aktualūs šiam sezonui drabužiai. Kartkartėmis padaryti spintos reviziją labai sveika: juk keičiasi ir figūra, ir skonis, o kai kurie drabužiai tiesiog morališkai pasensta.

– Teko girdėti, kad jei metus neapsivilkai drabužio, tikėtina, ir nebeapsivilksi, tad geriau atiduok, išmainyk, įmesk į drabužių konteinerį. Yra tiesos?

– Yra. Todėl visada siūlau, prieš ką nors perkant, labai gerai pagalvoti. Naujas drabužis turi tikti mažiausiai prie trijų spintoje jau esančių – kad jį įsigijusios turėtume bent tris naujus derinius.

Tarkim, susigundėte įsigyti labai gražią gėlėtą palaidinę, tačiau grįžote namo ir matote, kad ji netinka nė prie vieno iš jūsų drabužių. Kas tada vyksta? Ogi vėl einate į parduotuvę ir ką nors perkate prie tos palaidinės – sijoną ar kelnes. Vadinasi, ji reikalauja papildomų jūsų lėšų ir brangaus laiko.

– Deja, moterys ne visada vadovaujasi protu ar logika – jas dažnai užvaldo emocijos. Gal žinote būdų, kaip lemtingu momentu susilaikyti nuo nereikalingo pirkinio?

– Ir man būna tokių emocinių šuolių (juokiasi) – tai normalu. Tokius momentus juokais vadinu mažomis nuodėmėmis, kurios leistinos, bet ne per dažnai. Problema jos tampa tada, kai kaskart negali nuo to susilaikyti ir tokie emociniai drabužiai užkemša spintą.

Kaip tokiu atveju sau padėti? Siūlau, grįžus namo, iškart nenuimti  etikečių. Pasimatuokite, pabūkite su tuo drabužiu dieną, kitą; pasižiūrėkite, kaip su juo jaučiatės. Juk per penkiolika dienų nenešiotą galite grąžinti. Jei abejonių nekilo – puiku, jei yra bent mažiausias „bet“ – geriau grąžinkite, nes paprastai toks drabužis lieka kaboti spintoje. Tas pats galioja ir avalynei.

G. Šimelienės asmeninio archyvo nuotr.

– Moterų namuose darote spintų revizijas. Ar lengvai jos atsisveikina su drabužiais, kurie, jūsų nuomone, tik veltui užima vietą drabužinėje?

– Nelengvai… Dažnai sunkiausia atsisveikinti su tais, kurie kelia tam tikrų emocijų. Pavyzdžui, su šituo ėjau į pirmą pasimatymą, su anuo krikštijau sūnų ir pan. Tokių emocijas ir nostalgiją keliančių drabužių siūlau turėti ne daugiau kaip vieną du. Tikrai nereikėtų jiems skirti atskiros spintos.

Prisikaupia spintose tokių drabužių dėl labai įvairių priežasčių. Vienos moterys tiesiog nežino, kas tinka jų figūros tipui. Nusiperka, tarkim, brangias kelnes ir mato, kad, jas apsimovus, kažkas, žvelgiant į  bendrą vaizdą, ne taip. Tuomet ieško kitų ir perka dažniausiai vėl to paties silueto, nes yra įsitikinusios, kad šis jai tinka.

Kitos priežastys – pasikeitusi figūra, gyvenimo būdas, darbovietė. Sakykim, anksčiau moteris dirbo darbą, kuriame reikėjo oficialių kostiumėlių, o jam pasikeitus, pasidarius dinamiškesniam, norisi patogesnių drabužių.

Daug moterų įsivaizduoja, kad jei apsivilks, liaudiškai tariant, maišą, tai paslėps visus savo figūros trūkumas. Deja, tie laisvi siluetai moterį tik paverčia statinaite.

Išpardavimai, juodieji penktadieniai, emociniai pirkiniai taip pat dažnai papildo mūsų spintas. Yra moterų, kurioms net patariu kreiptis į psichologą, nes spintos pilnos nė karto neapsivilktų drabužių su etiketėmis, spintoje kabančių metų metus.

Norėčiau pridėti dar vieną moterų kategoriją, kurios perka drabužius, sakydamos, kad tai skirta ateičiai arba kai numes kelis kilogramus. Deja, tokios prognozės dažnai neišsipildo. Jeigu ir numeta tuos kilogramus, tai tiesiog nebenori spintoje kabančių drabužių, – ieško naujų, galbūt seksualesnių, labiau paryškinančių jų naujas formas. Todėl mano patarimas tokioms ateičiai drabužius perkančioms moterims – žiūrėkite, kuo apsirengusios gerai atrodysite šiandien. Su visais kilogramais ir visais savo kūno duomenimis. Kiekvienas nereikalingas spintoje kabantis drabužis – jūsų sugaištas laikas ir išleisti pinigai.

– Dažnai stambesnio kūno sudėjimo moterys įsivaizduoja, kad apsirengusios beformį drabužį paslėps savo kūno centimetrus. Ar tikrai?

– Nežinau, iš kur atsirado šis stereotipas, bet daug moterų įsivaizduoja, kad jei apsivilks, liaudiškai tariant, maišą, paslėps visus savo figūros trūkumus. Deja, tie laisvi siluetai moterį tik paverčia statinaite. Todėl, jei dabar man reikėtų aprengti apvalesnių formų moterį, visų pirma atverčiau jos kaklą V raidės formos iškirpte ir atidengčiau jos riešus, kurie dažniausiai būna liekni. Kodėl? Nes kitas, žiūrėdamas į ją, pirmiausia pamatytų tai, kas atverta: liekną kaklą ir dailius riešus. Stilistai žino tokių mažų moteriškų burtų, padedančių ir apvalesnėms moterims atrodyti gražiai.

G. Šimelienės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar yra spalvų, raštų, kurie apkūnesnei moteriai netinka, nes suteikia jai dar daugau tūrio?

– Žinoma. Apkūnesnei ir aukštesnei moteriai siūlyčiau vengti smulkiaraščių audinių. Tarkim, ji nusiperka palaidinę ar suknelę, išmargintą mažais taškeliais. Kas nutinka? Tie maži taškeliai ją padaro dar didesnę ir stambesnę. Tas pats ir dėl aksesuarų – maži auskariukai, pakabukai, ploni dirželiai, mini rankinukai, netgi batai plonais pakulniais vizualiai ją paverčia dar stambesne – parodo tai, ką ji galbūt bandė nuslėpti.

Išeitis? Stambesni raštai ir stambesni papuošalai. Taip pat, jei esate apvalesnių formų, venkite apvalumų visur, kur tik įmanoma. Tarkim, apvalus veidukas, apvali krūtinė, apvalus pilvukas ir dar apvalūs auskarai! Jokiu būdu jų nesirinkite, nes tuose apvaliuose auskaruose mes matysime atsikartojančią jūsų kūno formą. Kas tinka? Visos griežtesnės formos – rombai, keturkampiai. Tai pasakytina tiek apie rankines, tiek ir kitus aksesuarus.

Priešingai – jei esate mažutė, smulkutė, siūlau vengti visko, kas masyvu, t. y. didelių rankinių, plačių drabužių, kuriuos apsivilkusi prarasite savo formą. Aš suprantu, kad dabar ant bangos vadinamieji oversize tipo drabužiai: išplatintais pečiais švarkai, paltai, bet taip apsirengusi smulki moteris netenka moteriškumo. Juk ne viskas, kas šiandien madinga, turi tikti būtent jums: mada yra verslas ir visos reklamos sukurtos tik tam, kad skatintų mus pirkti.

– Ar mėgstate gatvėje stebėti žmones: kaip jie apsirengę, koks jų stilius?

– Visada labai mėgau stebėti žmones. Ne tik kaip jie apsirengę, bet ir kaip viskas dera tarpusavyje. Juk stilius – ne tik drabužiai. Tai ir mūsų balsas, kvapas, būdas reikšti mintis ir pan. Būna, kad svečiuose pamatau moterį, kuri ryškiai apsirengusi, bet kartu ji ir garsiai kalba, laisvai jaučiasi… Nes tai jos stilius. Kas bus, jei tokiais ryškiais drabužiais aprengsime ramesnę moterį? Ji tikrai nesugebės atskleisti to drabužio, nes stilius tik papildo mūsų asmenybę, padeda išreikšti save.

Kartą esu patekusi į tragikomišką situaciją. Išsikviečiau greitąją, o joje dirbusi paramedikė buvo su tokiu manikiūru, kad tie ilgi jos nagai kiaurai išlindo per vienkartines pirštines. Gal ji buvo ir gera medikė, bet dėl tų nagų man padarė nekokį įspūdį. Nes tam tikros profesijos mums asocijuojasi su tam tikrais drabužiais ir įvaizdžiu. Juk turbūt neisime pas tokią kirpėją, kurios plaukai mums atrodys nepatraukliai?

Drabužis irgi kelia pasitikėjimą. Jis irgi yra priemonė, papildanti žmogaus asmenybę. Jei ateisite pas advokatą, kurio batai nevalyti, plaukai riebaluoti, drabužiai netvarkingi, jam reikės kur kas daugiau pastangų, kad įrodytų jums savo profesionalumą.

G. Šimelienės asmeninio archyvo nuotr.

– Vadinasi, mūsų senoliai buvo teisūs: sutinka pagal išvaizdą, išlydi pagal protą?

– Tikra tiesa. Žmogus pakeičia darbą ir nori sustiprinti tam tikrą savo statusą. Tarkim, vakar moteris dirbo įmonėje pavaldine, o šiandien jau yra vadovė. Tuomet kviečia mane ir aš, parinkdama drabužius, bandau pakeisti jos įvaizdį – padaryti ją valdingesnę, kitaip sakant, sustiprinti jos galias. Čia kaip ir gamtoje: juk vadas visuomet būna pats didžiausias, gražiausias… Taigi, siūlau jai švarko ir kelnių ar sijono kostiumą, tvarkau plaukus, nagus (negali būti per ryškūs), prašau nesirinkti jokių į akis krintančių aksesuarų.

– Ar Kauno gatvėse daug moterų, kurių apranga jums kelia įtarimą?

– Visų pirma, į akis man krinta tos, kurios apsirengia ne pagal sezoną. Už lango – šaltukas, o moteris eina plikomis kojomis arba nuogu pilvu, kad matytųsi jos taturuotė.

– Lietuvės dažnai kaltinamos, kad, vos atšalus orui, visos akimirksniu virsta pilkomis pelėmis – ima rengtis tamsiai, niūriai, nuobodžiai...

– Gal tokia tendencija susiformavo istoriškai: juk sovietmečiu moteris turėjo būti tokia kaip visos – neduok Dieve, išsiskirsi iš minios! Tačiau pasaulis sumažėjo, sienų nebeliko, žmonės išlaisvėjo – gali keliauti, matyti gatvės madą kitose šalyse, patys rengtis, kaip nori. Ypač jaunoji karta. Todėl tų pilkų pelyčių Lietuvoje vis mažėja, o jei ir yra, toks pasirinkimas gali būti sąmoningas.

Ramios, klasikinės spalvos yra ir mano stiliaus dalis. Kitos jas renkasi praktiniais sumetimais – tokias lengviau derinti, prižiūrėti, o išsitepus ne taip matyti.

Faktas, kad prie tamsesnių spalvų pasirinkimo prisideda ir mūsų klimatas: jei lyja, sninga, oras nekoks, o jūs apsirengsite baltą paltą – kas iš jo liks? Tačiau būna, kad nuvažiuoju pas klientę, kuri labai charizmatiška, veikli, energinga, ir matau – spintoje kabo trys raudoni paltai, dvi žalios striukės ir ryškiai gėlėtos kelnės. Tokiai ugningai moteriai aš niekada nesiūlysiu pilko palto, nes jis paprasčiausiai netiks prie jos charakterio.

Naujas drabužis turi tikti mažiausiai prie trijų spintoje jau esančių – kad jį įsigijusios turėtume bent tris naujus derinius.

– Šiais laikais mada nebepaiso amžiaus ribų, bet kartais vyresnės moterys bando pergudrauti laiką ir iš to didelio noro perlenkia lazdą. Ar dažnai pastebite, kad moteris bando pasijauninti pasirinkdama tam tikrą drabužį, o iš tiesų atrodo juokingai?

– Ačiū už šį klausimą. Mano nuomone, jei moteris nori – ji gali! Turiu omenyje, kad viskas priklauso nuo mūsų savijautos ir pasitikėjimo savimi.

Pastebėjau, kad vyresnes moteris dar labiau sendina ne pats drabužis, bet plaukų spalva. Ypač jei ji raudonų ar violetinių atspalvių. Kai ateinu tvarkyti tokių moterų spintų, visada pirmiausia siūlau keisti ne drabužį, o plaukų spalvą (šypsosi). Patikėkite, minus dešimt metų garantuota!

Jei iš drabužių – brandaus amžiaus moteriai tikrai netiks visokie blizgučiai arba drabužiai su užrašais: „I’m sexy“, „Hello, Kitty“ ir pan. Matydama moterį su violetiniais plaukais ir megztuku „I’m sexy“ imi šypsotis. Tačiau! Jei ji eina užtikrintai, pasitikėdama savimi, tuomet ir kitam ima atrodyti, kad jos apranga – tinkama.

Drabužis nėra skirtas vien nuogumui pridengti. Jis perduoda informaciją. Todėl kartais pastebiu, kad žmogus kalba viena, o jo drabužis byloja visai ką kita. Tuomet suki galvą, kas negerai: gal jį kamuoja psichologinės problemos, vaikystėje neišgyventi momentai, klausi savęs, ką jis veikė tada, kai iš tikrųjų turėjo nešioti megztuką su užrašu „Hello, Kitty“, bet dėl kokių nors priežasčių to daryti negalėjo. Žodžiu, kartais tai pavėluoto maišto atvejai. Todėl leiskite savo atžaloms maištauti laiku: pamatysite, kai ateis laikas, jie susitupės ir taps gerbiamais bankininkais, mokytojais, ekonomistais ir t. t.

G. Šimelienės asmeninio archyvo nuotr.

– Pati turite paauglį sūnų. Ar gebate jam patarti stiliaus klausimais, nes, kaip sako lietuvių liaudies patarlė, savame kieme pranašu nebūsi. O gal būsi?

– Šiaip aš jam nepatarinėju, bet jei klausia, savo nuomonę pasakau. Dėl sudėties, spalvos, kokybės. Vis dėlto paskutinis žodis visada būna jo. Aš mėgstu klasiką, todėl negaliu jam aiškinti, kaip būtų geriau. Sūnus auga, bręsta, pamažu formuojasi jo skonis. Man svarbiausia, kad jo drabužiai, batai visada būtų švarūs. Higiena – svarbiausia, o į paauglišką stilių nematau reikalo kištis. Ką pastebiu? Kad paaugliams būdingas bandos jausmas – tam tikrų firmų batai, plačios kelnės ir pan. Tebūnie.

– Ar revizijas darote ir vyrų spintose?

– Retai. Be to, tai darydama, laikausi tam tikrų moralinių nuostatų – noriu, kad kartu dalyvautų ir jo žmona arba draugė.

Kai kurie vyrai iš tiesų turi labai daug informacijos apie audinius, siluetus ir tai, kas jiems tinka. Būna, kad pasiūlau išbandyti kitą modeliuką, pateikiu argumentų, kodėl turėtų. Nes paimti ir išmesti drabužį, su kuriuo jis jaučiasi patogiai, aš negaliu.

Dar pastebėjau, kad vyrai, jei jau kviečia stiliaus konsultantę, tai 100 proc. ja pasitiki. O moterys? Jos, aišku, bando išgelbėti drabužius, turinčius palikti spintą. Beje, atlikdama spintos reviziją aš ne tik atrenku drabužius, kurie nebeaktualūs, bet ir padarau sąrašą, kokių dar jų moteris turėtų įsigyti. Tarkim, jei ji turi gėlėtas kelnes ir palaidinę, vadinasi, trūksta vienspalvio drabužio, kuris sujungtų derinį į visą eilutę. Tik moterys takios kaip upė (juokiasi). Manote, klauso? Prisiperka papildomai ir dar šio bei to.

– Kaip pasirinkote tokią įdomią – įvaizdžio formuotojos – profesiją?

– Nuo vaikystės labai mėgau piešti, vėliau domino žmogaus psichologija, jo kūno kalba ir, kaip jau sakiau, visada mėgau stebėti žmones.

Augau gūdžiais sovietiniais laikais, kai nusipirkti nieko nebuvo. Todėl 1990-ieji man buvo tikras rojus, nes Lietuvoje atsirado dėvėtų drabužių parduotuvių. Pirkdavau, persisiūdavau. Vėliau gyvenime visko buvo: buvau ir kosmetologė, ir rinkodaros specialistė, bet, kaip mėgstu sakyti, įvaizdžio stilistės profesija mane pati pasirinko. Tai, kas draugėms atrodė sudėtinga – derinti drabužius, kurti savo stilių, man visada išeidavo be jokių pastangų. Taip po truputį padėdavau draugėms, paskui vienos per kitas mane susirasdavo ir kitos moterys. Mes daug kalbėdavomės, gilindavausi į žmogų, kad pajausčiau, kuo jis gyvena, koks jo gyvenimo būdas ir pan. Paskui prieidavau ir prie jo stiliaus ir įvaizdžio pasiūlymų.

– Ko palinkėtumėte mūsų moterims?

– Palinkėčiau nepamesti savęs, nebijoti savęs. Kiekvieną dieną save už ką nors pagirti, kurti savyje laisvę, vidinę ramybę, pasitikėjimą savimi. Nes tas pasitikėjimas, sklindantis iš moters asmenybės, atveria kelių ne tik į spintas, bet ir į kitų žmonių širdis!