– Jau daugiau nei trejus metus kartu su Julium turite savo dizaino studiją...

– Taip, jau treji, o lapkritį bus ketveri. Kaip sakau, dabar mūsų su Juliumi „vaikas” dar tik eina į darželį.

– Koks gi tas kelias svajonės išsipildymo link?

– Nuo pat vaikystės degiau noru kurti. Buvo tik laiko klausimas, kada viskas išsirutulios. Visą laiką būdavo – vis sugalvoju kokią nors „nesąmonę”. Tai turimą drabužį pataisyti, tai patrumpinti, kažką sau pasidarydavau, močiutė visada padėdavo, užvesdavo ant kelio. Po truputėlį kažkas vystėsi, noras kažką daryti buvo. Užaugusi pradėjau nuo paprastų, atsargių dalykėlių, tokių kaip kaklo aksesuarai, eksperimentavau su karoliukais. Ir Julius sako: „Žinai, aš manau, kad jau laikas tam duoti kūną, pavadinimą, atskirą profilį, kur žmonės galėtų matyti tavo kūrybą”. Po truputėlį kartu pradėjom tai įgyvendinti. Julius buvo tas variklis, kuris visada mane palaikė ir varė pirmyn. Tuo metu turėjau normalų darbą, socialines garantijas, tačiau tai buvo iššūkis sau – išeiti iš komforto zonos. Klientas po kliento, metras po metro ir va taip augom, užaugom ir jau gyvuojame trejus su puse metų.

– Kaip apibūdintum savo kūrybinį procesą?

– Absoliučiai viskas remiasi jausmu. Kartais ir spalvas pasirenku pagal tai, ką matau. Tai yra visiška organika. Niekada nežinau, kada kas eis gatve ir iš tam tikrų spalvų man mintyse susidėlios naujas kūrinys.

– Ar tai sunkus darbas?

– Kaip aš sakau, anksčiau mes tai vadinome darbu, bet dabar vadiname gyvenimo būdu. Dirbi 24 valandas per parą, nes nebūna, kad tu čia užrakinai studijos duris ir išėjai namo kaip kiti darbuotojai. O tu visą laiką galvoji apie studiją, kaip čia ką geriau padarius... Net ir dabar galvoje pilna naujų projektų. Tiesiog neišeina išjungti smegenų ir negalvoti apie studiją.

– Kaip gimė pirmasis jūsų studijos pavadinimas „Juodasis karoliukas“?

– Kaip aš sakau, tai dalis mano ir Juliaus meilės istorijos. Kai Julius man pasakė, jog mano darbeliams reikia kūno ir pavadinimo, mes slampinėjom gatvėmis, senamiesčiu, bandėm surasti, kas tai turėtų būti, kur tai yra ir kaip tas turėtų vadintis. Stanginomės, na gerai, galvojam, paleidžiam, susidėlios savaime. Aš tuo momentu gyvenau Kaune, Julius važinėjo pirmyn-atgal į Vilnių. O aš tuo metu kažką krapštydavau, darydavau su karoliukais ir vienas juodas karoliukas įkrito pas jį į kuprinę ir jisai jį parsivežė į Vilnių. Jis jį rado kuprinėje, man parašė žinutę, mes pajuokavome ir iš to viso gimė šis pavadinimas, nes juodasis karoliukas pirmas atvažiavo į Vilnių, o vėliau jau ir aš...

– Kaip įvyko transformacija iš „Juodojo karoliuko“ į „Zefyrą“?

– Iš tikrųjų, jaučiausi tarsi keisdama vardą ir pavardę. Ėjo laikas, atėjo momentas išsinuomuoti studiją ir dirbti jau ne tik namie. Gavusi dideles patalpas kartu aš gavau daug erdvės kūrybai, tad nusprendžiau kurti ir rūbus. Na ir kūriau, kūriau ir vienu momentu siuvant etiketę prie rūbo už žvilgsnio užkliuvo „Juodasis karoliukas“ - kažkaip keistai skamba... Paskui mano vienas labai geras bičiulis viską man labai gražiai išdėstė, kad mąstant apie ateitį ir platesnius vandenis, toks pavadinimas nebetinka. Pradėjome ieškoti naujo pavadinimo, užtrukom nei ilgai, nei trumpai, maždaug pusmetį, kol sugalvojom kas tai galėtų būti. Ieškojom visaip. Tik išsinomavus studiją, kažkurį vakarą aš padėjau baltą audinį ant stalo ir sudėliojau vieną suknelę, išsikirpau, pasisiuvau – tai buvo suknelė. Julius mane su ja fotografavo ir sako: „Jėzau, atrodai, kaip zefyras”. Tuo metu pasijuokėm. Ir po pusantrų metų supratom -  juk „Zefyras“, gi visą laiką šalia buvo. Ta medžiaga, ta tokia keista faktūra, tas minkštumas...

– Galbūt yra koks nors žmonių tipažas, tinkantis apibūdinti „Zefyro“ klientą?

– Jis laisvas, mėgstantis išskirtinumą, nebijo ir leidžia sau būti savimi. Nepriklausantis nuo komercinės mados, nesibaimina spalvų ir žino, ko nori.

– Reikia tik tikėti tuo ką darai, ar ne?

– Esu įsitikinusi, jog reikia pradėti kalbėti garsiai. Tuo jau seniai įsitikinau dėl savo asmeninės patirties. Pavyzdžiui, pradėjau zyzti, kad paskutinis pavasaris šioj studijoj ir ieškosim naujos, tada pradėjau garsiai šnekėti, visiems pasakoti, kad ieškosim, darysim ir ant tiek užsisukau, kad štai, jau dabar esam kitoj studijoj. Tai čia gal toks patarimas visiems, kad jeigu apie kažką svajoji – mintis yra materiali. Matyk, įsivaizduok ir tada praktiškai liks tik daiktus persivežti.