Siūti išmoko vaikystėje

Sostinėje gyvenanti ir dirbanti Indrė kilusi iš Kelmės. Baigusi mokyklą atsidūrė Kaune – čia studijavo vokiečių filologiją. Šiuo metu, sako, profesine prasme su vokiečių filologija nieko bendro neturinti – vokiškai prabyla nebent kelionių metu.

Socialiniuose tinkluose aktyvi mergina akcentuoja tris savo gyvenimo aistras – keliones, maistą ir siuvimą. Pastarąjį atrado visai neseniai, nors siūti išmoko jau ankstyvoje vaikystėje.

„Mano mama buvo siuvėja, todėl prisirankiodavau iš jos medžiagų skiaučių ir siūdavau savo barbėms rūbus“, – šypsosi pašnekovė.

Iš pradžių tai darė rankomis, vėliau sėdosi prie mamos siuvimo mašinos. Vyresnėse klasėse patiko darbų pamokos, mat turėjo mokytoją, kuri mokėjo įkvėpti kūrybai.

Tik studijų metais siuvinių klausimas buvo padėtas į šalį. „Nei laiko sau kažką siūti neturėjau, nei minčių, kad iš to daryčiau verslą“, – tikina I. Makauskaitė.

Smagiai: taip Indrė jaučiasi vilkėdama pačios kurtais drabužiais – jai svarbu ne tik originaliai atrodyti, bet ir netapti perteklinio vartojimo auka. / I. Makauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Atraižos tapo žaliava

Apsisprendusi kurti savo gyvenimą sostinėje, Indrė jau kurį laiką svajojo įsigyti siuvimo mašiną ir vėl pradėti siūti. „Tai padariau gal prieš kokius penkerius metus. Įsigijau porą siuvimo mašinų ir ėmiau eksperimentuoti“, – pasakoja ji.

Kadangi su organizacijos „Atliekų kultūra“ veikla jau buvo susipažinusi savanoriaudama, ėmė svarstyti, ką siūti, kad jos siuviniai netaptų tik dar viena šių dienų perteklinio vartojimo apraiška.

„Nenorėjau, kad mano drabužiai papildomai apkrautų žemę. Kam siūti, kai ir taip greitoji mada pasiūlo po keliolika naujų drabužių kolekcijų per metus“, – savo abejonėmis dalijosi ji.

Galbūt spalvingieji Indrės džemperiai niekada nebūtų išvydę dienos šviesos, jei ne viena netikėta pažintis su siuvimo įmonės vadovais. Įsišnekėjusi su jais mergina suprato, kad įmonės išmetamos įvairių audinių atraižos gali tapti puikiausia žaliava kieno nors kūrybai.

„Paprašiau atiduoti jas man. Ėmiau dėlioti iš tų mažų spalvingų atraižėlių geometrinius raštus ir pamačiau, kad išeina visai neblogi džemperiai“, – džiaugiasi ji.

Tiesą sakant, iš pradžių Indrė nė nemanė siūti pati. Galvojo, kad gautas atraižas pristatys į „DĖK‘ui“ stoteles, į kurias dažnai užsuka siuvančios moterys. Bet kai neišlaikiusi pasisiuvo pirmąjį džemperį, suprato, kad nuo šiol laisvalaikio turės dar mažiau.

Palaiko dalijimosi kultūrą

„Į „DĖK‘ui“ stoteles vieni žmonės atneša savo nereikalingus, bet gerai išlaikytus daiktus – rūbus, knygas, avalynę, aksesuarus, žaislus, indus, tuo tarpu kiti žmonės ateina jų pasiimti“, – mainų sistemą aiškina mergina.

Indrė yra viena iš tų savanorių, kurie perveža daiktus iš vienų stotelių į kitas pagal atitinkamą tos savaitės temą. Kiekvieną savaitę Vilniaus senamiesčio „DĖK‘ui“ galerijoje vyksta teminės daiktų mainytuvės.

„Tarkim, ateinančios savaitės tema yra „Žaislai“. Vadinasi, aš surankioju žaislus iš visų kitų stotelių ir vežu juos į centrinį tašką, esantį senamiestyje – į „DĖK‘ui“ galeriją. Žaislus drauge su kitomis savanorėmis gražiai išdėliojame, kad atrodytų estetiškai, patraukliai. Butiko durys kelioms valandoms atidaromos kiekvieną trečiadienį. Žmonės gali čia ateiti ir išsirinkti žaislų savo vaikučiams“, – pasakoja Indrė ir priduria, jog tokie mainai yra netiesioginiai. Kiekvienas norintis čia gali ką nors atnešti, o taip pat – ir pasiimti. Jokio simbolinio mokesčio už šią paslaugą čia nėra. Temos planuojamos pagal žmonių suneštus daiktus. Kokių susikaupia daugiausia – tokią temą savanorės ir paskelbia.

Rinkodaros specialistė sako, kad ir jos pačios rūbai, kiti daiktai dažnai atsiduria „DĖK‘ui“ stotelėse. Štai praeitą savaitę tvarkė virtuvę, tai daug nereikalingų daiktų iškeliavo ten, kur saulauks antro šanso.

„Kadangi dirbu prekybos slėnyje „Nordika“, stengiuosi ir į mūsų prekybos centro meniu įtraukti šiek tiek „Antro šanso“ dalykų, tos vadinamosios dalijimosi kultūros“, – aiškina I. Makauskaitė.

Tvarių renginių iniciatorei smagu, kad jau antrus metus iš eilės šioje įmonėje vyksta „Antro šanso“ mugės, teminiai daiktų mainai.

I. Makauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Mato prasmę savanorystėje

Nesidairyk laimingo gyvenimo – tiesiog imk ir pati jį susikurk. Šie žodžiai yra tarsi veiklios merginos moto. Jeigu nori būti laiminga – laimę nešk kitiems. Indrė sako, jog tai dar viena išmintis, radusi atgarsį jos širdyje, nes savanorystėje mato didelę prasmę.

„Kuo daugiau savanoriai kalbės apie daiktų perdirbimą, apie mažesnę taršą, tuo daugiau žmonių susimąstys ir galbūt pakeis savo mąstymą, elgseną; prisijungs prie „DĖK‘ui“ stotelių akcijų, dalyvaus ir apsipirks „Antro šanso“ mugėse, jungsis į dirbtuves, kur iš jau nebereikalingų atliekų bus kuriami nauji dalykai. Svarbu atminti, kad tai, kas vienam nebereikalinga, kitam gali būti netgi labai vertinga“, – užsidegusi aiškina ji.

Ir nors I. Makauskaitė save vadina tik mažu sraigteliu dideliame gelbėtojų laive, bet tiki, kad kalbos apie tvaresnį gyvenimą pasieks bent jau jos draugus, pažįstamus, socialinių tinklų sekėjus. Tada tas mažas įmestas žinių, sąmoningumo akmenėlis sukels raibulius, kurie nuvilnys plačiai plačiai...

Vilki savo gaminius

Indrė prisipažįsta, jog ir pati labai mėgsta rengtis savo siūtais džemperiais. Ir dar – spalvingai. „Kai visi eina iš proto, aš einu ryškiai apsirengti“, – pokštauja pašnekovė ir sako, kad jau nuo vaikystės mėgo būti ryški.

Daiktų gelbėtojos savybę paveldėjau iš tėčio. Jis turi auksines rankas ir gali bet kokį daiktą be vargo prikelti naujam gyvenimui.

Šiemet mergina pirmą kartą dalyvavo „Antro šanso“ mugėje ir neliko nepastebėta. Jos kūryba žavėjosi žmonės, dėvintys laisvalaikio tipo rūbus.

„Dabar yra puikūs laikai. Juk net į ofisą gali ateiti su džemperiu, priderintu prie mini sijono ir stilingų ilgaaulių“, – džiaugiasi kūrėja ir priduria, kad jos džemperiai tinka ir vyrams, ir moterims.

Indrės sekėjos socialiniuose tinkluose stebisi, kaip rinkodaros projektų vadovė, „DĖK‘ui“ stotelių savanorė, džemperių kūrėja viską suspėja ir net siūlo jai rašyti patarimų bei laiko planavimo knygą „24 valandos pagal Indrę“. Tai išgirdusi pašnekovė kukliai teisinasi, kad jos gerbėjos stipriai perdeda: „Aš ir pati daug ko nespėju, bet kai noras didelis – tiesiog imu ir darau!“

Geriausias poilsis po visų darbų – joga, sąmoningas kvėpavimas, gera knyga, treniruotė sporto klube. „Kai pajuntu, kad viskas, žūtbūt turiu persikrauti, – išsyk griebiuosi visko iš karto“, – juokiasi ji.

Kada siuva? Vakarais po darbų ir savaitgaliais. „Sykį, – pasakoja, – siuvau per naktį vieną džemperį. Vilniaus 700-ojo gimtadienio proga „DĖK’ui“ galerijos įkūrėja Milda Paukštė pakvietė mane dalyvauti parodoje ir pristatyti savo tvarų gaminį. Nuvežiau jį į vietą ir dar padėjau Mildai sutvarkyti galeriją. Mums besitvarkant į jį užsuko mergina, atvežė rūbų. Pakvietėme ją išsirinkti ir sau kažką iš galerijos asortimento, kol dar drabužiai nebuvo supakuoti išvežti. Kai ji išėjo, mes toliau dėliojome parodos eksponatus ir tik vėliau supratome, kad mano naktinis siuvinys iškeliavo kartu su ja. Matyt, mergina klaidingai suprato, kad džemperis irgi atiduodamas“, – juokiasi I. Makauskaitė ir atskleidžia šios jau anekdotu tapusios situacijos atomazgą.

Dingusį drabužį atgal grąžinti padėjo socialiniai tinklai. Kai tik savanorės įkėlė žinutę apie Indrės džemperį – atsišaukė ir ta pati mergina, kuri jau kitą rytą atvežė jį senamiesčio „DĖK‘ui“ galeriją.

I. Makauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Svetur įgytos pamokos

Dar vienas Indrės hobis – kelionės. Nuvykusi į svečią šalį mergina nepraleidžia progos aplankyti ir vietinių blusturgių. Štai neseniai, viešėdama Ibisoje, netyčia atsidūrė hipių turguje, kurį nuodugniai ištyrinėjo.

„Įdomu buvo pamatyti, ką gražaus siūlo ispanai“, – argumentuoja savo smalsumą keliautoja, iš kiekvienos aplankytos šalies parsivežanti ne magnetuką ar suvenyrinį puodelį, bet vietinį koloritą atspindintį rūbą.

Į kelionių lagaminą mergina įsimeta ir vieną kitą savo siūtą drabužį. „Visų pirma, man knieti su jais įsiamžinti kitokioje aplinkoje, pasidaryti nuotraukų savo socialiniams tinklams, antra – jie iš tiesų yra patogūs“, – tikina Indrė ir papasakoja apie dar vieną įdomų nutikimą, kaip nusprendė draugams padaryti siurprizą. „Prieš kelionę į Ibisą pasiuvau jiems vienodus marškinėlius iš atraižų“, – šypsosi kaltininkė.

Kaip vieną savo įspūdingiausių kelionių Indrė mini Filipinus. „Niekada nesupratau žmonių, kurie kalbėdavo apie kultūrinį šoką. Atrodė – kas jau čia tokio gali būti!.. O nuskridusi į Filipinus ir pati jaučiausi kokias tris dienas kaip nesava“, – niekaip nepamiršta pirmojo įspūdžio pašnekovė.

Didžiausias šokas tvarumo prasme ją ištiko Libane. Kalnuose, pasakoja, priversta statybinių atliekų. Sostinės senamiestis gražiai sutvarkytas, tačiau paėjus kiek toliau – nosį riečia, akis bado už žmogų didesni šiukšlių kalnai. „Žmonės jas meta per daug negalvodami tiesiog už savo tvoros“, – stebisi mergina ir priduria, kad būtų įdomu čia pasavanoriauti, nes apie jokį šiukšlių rūšiavimą, plastiko perdirbimą vietiniai turbūt nėra išvis girdėję.

Kokią pasaulio valstybę Indrė minėtų kaip tvarumo pavyzdį? Be abejonės, Vokietiją! Kai pirmąsyk į ją nuvyko dirbti aukle pagal „AuPair“ programą, Lietuvoje dar nebuvo jokių rūšiavimo konteinerių. Ten pirmąsyk išgirdo ir terminą „atliekų kultūra“.

Tvarumo daigai – iš šeimos

Indrė svarsto, iš kur joje pačioje prasikalė tvarumo daigai? Kodėl nuo pat mažumės bet kokį sulūžusį daiktą jai norėdavosi ne išmesti, bet pataisyti?

„Turbūt šią daiktų gelbėtojos savybę paveldėjau iš tėčio, – susimąsto ji. – Jis yra be galo nagingas. Turi auksines rankas ir gali bet kokį daiktą be vargo prikelti naujam gyvenimui.“

Pašnekovė prisimena, kad ir rūbų mainai ją lydėjo nuo pat ankstyvos vaikystės. Vyresnės pusseserės atiduodavo savo rūbus, vėliau, studijų laikais, pabodusiais drabužiais ji keisdavosi su draugėmis.

Kai persikėlė gyventi į sostinę, žmonės gana keistai žiūrėjo į tokius mainus. „Jiems būdavo keista tą savo nebereikalingą rūbą kažkam pasiūlyti, o man būdavo keista, kad jiems keista tai daryti“, – kvatojasi I. Makauskaitė, iki šiol nesuprantanti, kam mesti gerą rūbą, kai jį galima kažkam atiduoti.

I. Makauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Džiugina draugus

Galvodama apie artėjančių Kalėdų dovanas, Indrė siūlo puikią išeitį – dovanų kuponus. „Jei pirksim dovaną nežinodami, ko žmogui reikia, ko jis nori, rizikuojame, kad po kiek laiko ta dovana atsidurs sąvartyne“, – aiškina ji.

Tuo tarpu pati kūrėja stengsis ne pirkti, o dovanoti draugams Kalėdų proga savo siūtus margaspalvius džemperius. „Kadangi vienodų jų niekada nebūna – medžiagų likučiai visada skirtingai sugula į drabužį, tai draugams jie irgi nenusibosta“, – džiaugiasi I. Makauskaitė.

Jai smagiausia gauti iš pirkėjų atgalinį ryšį. Dažnai, sako, sulaukia nuotraukų ar vaizdelių, kaip jos džemperiai keliauja po kitas pasaulio šalis.

Ar jų siuvimui reikia įkvėpimo? Indrė juokiasi, kad pagrindinis įkvėpimas – laikas ir nepervargimas. Jei po darbo dar lieka jėgų – sėdasi ir siuva. Eskizų nesibraižo. Renka atraižas kaip kokias dėlionės detales ir žiūri, į kokį geometrinį raštą jos sueis.

„Pagrindinis tikslas siuvant – kad išsimestų kuo mažiau medžiagos, – aiškina ji. – Todėl turimų įvairiaformių atraižų stengiuosi nekarpyti, naudoju tokias, kokios yra. Sudėtingiausia? Gal rasti džemperiui trūkstamą detalę?“

Šiandien ant Indrės darbo stalo guli siuvinys, kurio dėlionei vis dar trūksta kelių detalių. „Iškirpti lengva, bet man kur kas įdomiau rasti ją gatavą ir pritaikyti!“ – kelia sau iššūkį tvari kūrėja ir juokiasi, kad pati apsunkina sau gyvenimą, bet kitaip kurti tiesiog negali.