– Benas ir Faustas – dar mažamečiai, užtai „Zefyrui“ – jau ankstyvoji paauglystė?
– Taip, bus dvylika metų. Šiandien esu drabužių dizainerė, nors kažkada Kauno technologijos universitete baigiau socialinės edukologijos studijas. Šiek tiek padirbau mokykloje ir sulaukusi 25-erių pedagogės karjerą baigiau. Mados dizaino diplomo neturiu. Bet tikiu, kad tam, kas duota arba nuleista iš viršaus, dokumentų nereikia.
Nuo pat vaikystės degiau noru kurti, visada turėjau kažkokį išskirtinumą, keistumą, bet į tai nelabai kas kreipė dėmesį. Pamenu, kai žaisdavau su lėlėmis, mane domindavo ne jų akytės ar burnytės, o suknytės (juokiasi).
Esu kilusi iš mažo miestelio, galimybės puoštis ten nebuvo didelės. Bet amžinatilsį tėčio mama, mano močiutė, parodė, kaip drabužį galima perdaryti, patrumpinti, pagražinti. Būtent tai „Zefyre“ dvylika metų ir darau. Pradėjau nuo paprastų dalykėlių, tokių kaip kaklo aksesuarai, eksperimentavau su karoliukais. Bet draugas (dabar jau vyras Julius) pasakė, kad gal jau laikas tai mano kūrybinei veiklai įgauti kūną – suteikti jai pavadinimą, profilį.
– Taip atsirado „Zefyras“?
– Iš pradžių buvo „Juodasis karoliukas“. Tuo metu gyvenau Kaune, o Julius važinėjo į Vilnių ir atgal. Netyčia vienas juodas karoliukas įkrito į jo kuprinę. Iš to ir gimė pirmasis mano veiklos pavadinimas. Juokiuosi, kad tas juodasis karoliukas pirmas atvažiavo į Vilnių, o paskui jį ir aš... Saldųjį pavadinimą „Zefyras“ pasufleravo Julius, kartą mane fotografavęs su tokia pūsta, saldžios spalvos suknele, kuri, jo akimis žiūrint, atrodė kaip zefyras.
Komanda: Benas ir Faustas mamai dažnai pateikia kantrybės išbandymų, tačiau mama su viskuo puikiai susidoroja – pakanka dėmesio ir vaikams, ir kūrybai. Gal todėl, kad daug pagalbos sulaukia iš vyro Juliaus. V. Bugajenko asmeninio archyvo nuotr.
– Žinau, kad esate ne tik kūrėja, bet ir aistringa medžiotoja. Turiu omeny jūsų pomėgį medžioti garsių dizainerių, mados namų drabužius iš blusturgių, vintažo parduotuvių.
– Švenčionėliuose, kur prabėgo mano vaikystė, madingesnių drabužių parduotuvių nebuvo. Užtai buvo didelis turgus su dėvėtų drabužių ekspozicijomis. Nuo tada man tapo įprasta rengtis antro šanso drabužiais ir rinktis tvarią madą, ką darau iki pat dabar, nors šiandien mano galimybės pasikeitusios. Tiesa, kai lankausi vintažo parduotuvėse, jau orientuojuosi į aukštą kokybę – premium klasės prekės ženklus. Įprastoje parduotuvėje tokia premium palaidinė kainuoja apie 300–400 eurų, o vintažinėje tokią pačią galiu rasti už 100 ar mažiau eurų.
Tokia medžioklė – pats azartiškiausias mano hobis, kuriam sėdėdama vienoje Paryžiaus kavinaitėje sugalvojau dar vieną pritaikymą. Projektą pavadinau „L’Ami“, tai išvertus iš prancūzų kalbos reiškia „draugė“. Kviečiu moteris draugiškai skolintis iš mano spintos mano pačios sumedžiotus vintažinius drabužius, batus, aksesuarus. Kam pirkti drabužį vienam kartui, kai galima jį tiesiog pasiskolinti?
Kviečiu moteris draugiškai skolintis iš mano drabužių spintos mano pačios sumedžiotus vintažinius drabužius, batus, aksesuarus.
– Moteriškai smalsu, ar didelė toji jūsų asmeninė kolekcija, kuri, kiek suprantu, vis pildosi naujais trofėjais?
– Tvarumas šiandien be galo aktualus. Dabartinę mano vintažinę kolekciją sudaro 30 drabužių, ateityje jų skaičius didės. Ne šiaip sau idėją pavadinau „L’Ami“, juk mano draugės dažnai į mane kreipdavosi norėdamos tai išskirtinų batelių, tai rankinės ar suknelės. Jų turiu daug ir man vis dar smalsu jų ieškoti. Kodėl? Norisi kiekvieną dieną pasitikti kaip šventę. Gyvenimas per trumpas, kad rengtumėmės nuobodžiai, todėl kasdien, gatvėje sutikusi įdomiai pasipuošusią moterį, stabteliu ir pasakau komplimentą.
– Ko jūsų Pandoros skrynioje rastume daugiausia?
– Joje yra daug dalykų, atkeliavusių iš Paryžiaus. Kelis kartus per metus ten lankausi – mėgstu pakvėpuoti Paryžiaus oru, aplankyti savo atrastas vintažo parduotuvėles. Man tai didžiausias malonumas.
Pati labiausiai dievinu švarkus. Ypač vyriškus, dažnai juos dėviu. Brangiausias, kuriuo tik prieš mėnesį papildžiau savo kolekciją, – legendinio prancūzų dizainerio Yves Saint Laurent’o 1990-ųjų vintažinis švarkas. Ant kito mano mėgstamo švarko nupiešti „Tour de France“ dviratininkai.
Spintoje nemažai suknelių. Labiausiai mėgstu tas, kurios pasiūtos iš stovinčių – t. y. nesuglebusių – medžiagų. Man jos iš karto kalba apie eleganciją, moteriškumą.
Turiu ir rankinių. Daugiausia – nedidelės, siuvinėtos, su daug rankų darbo. Būtinai spalvotos. Mylimiausia – su maža siuvinėta žuvyte. Ją neseniai skolinau draugei. Ir ne tik ją. Žemaitijoje, automobilių turguje, radau nuostabius jūros žvaigždės formos auskarus. Šis derinys – rankinė-žuvytė ir auskarai-jūros žvaigždės – man kainavo gal 100 eurų, o draugė, jais pasipuošusi prie juodo lino kostiumėlio, atrodė verta 1 mln. – tarsi nužengusi nuo mados žurnalo viršelio.
Medžioklė: taip Viktorija vadina apsipirkimus dėvėtų drabužių parduotuvėse, kuriose jai pavyksta rasti tikrų lobių. V. Bugajenko asmeninio archyvo nuotr.
– Ar nebaisu, kad užsukusi į vintažinę mados krautuvėlę ten paliksite visas santaupas? Juk moterys, pagautos malonių pirkimo ir gerų radybų emocijų, gali būti labai išlaidžios…
– Gal kitos, bet ne aš. Esu išranki detalėms, turiu savo skonį, tam tikrą matymą ir bet ko man neįkišite. Nebūtinai drabužis turi būti brangus, bet paėmus jį į rankas turi jaustis medžiaga, kokybė.
Pirmas dalykas, į kurį žiūriu, tai etiketė. Ji turi būti austinė, ne spausdinta. Pamačiusi man patinkančio drabužio austinę etiketę, iš karto traukiu telefoną, jį fotografuoju ir ieškau informacijos. Kartais mano draugėms su manimi iš tiesų būna sunku. Ilgokai užtrunku. Pats didžiausias darbas yra pamatyti daikto pažeidimus, dėl kurių su tuo drabužiu gali būti neįmanoma dalyvauti kokiame nors labai prašmatniame renginyje.
– Dažnai moterys sako, kad mielai įsigytų kokį drabužį iš dėvėtų drabužių parduotuvės, deja, ten nieko neranda.
– Aš irgi dažnai tai girdžiu. Mano draugės sako, kad turiu Dievo dovaną pastebėti gerą drabužį ar aksesuarą, ištraukti jį iš krūvos nieko vertų skudurų. Kartais man užtenka pamatyti drabužio kamputį, o ištraukus pasirodo tikras lobis! Ypač malonus tas nežinomybės jausmas, kai eini kažko ieškoti ir nežinai, kuo visa tai baigsis. Dažnai pamedžioji 3–4 valandas ir nieko nepeši. Bet nieko nepadarysi: tokios jau šito žaidimo taisyklės.
Geriausi drabužiai dažnai slepiasi mažų miestelių turguose. Juose prekiaujantys žmonės neretai net nepasidomi, kokių gėrybių turi.
– Kur randate geresnių laimikių – užsienyje ar Lietuvoje?
– Gal užsienyje? Paprasčiausiame Paryžiaus skuduryne prekių asortimentas, o ir prekės ženklai yra kitokie nei Lietuvoje. Pas mus „Humanose“ dominuoja greitosios mados drabužai, tarkim, „Zaros“, o ten, nors ir nudrengti, bet užtai „Dior“!
Man smagiausia lobių ieškoti Paryžiuje, bet aš neišdidi, dažnai aplankau ir lietuviškas antrų rankų parduotuves. Nors geriausi drabužiai dažnai slepiasi mažų miestelių turguose. Juose prekiaujantys žmonės neretai net nepasidomi, kokių gėrybių turi. Jie žino „Puma“, „Nike“, „Adidas“ prekės ženklus, daugiau nieko. Pamenu, kaip Rietavo turguje radau Karen Milen apelsino spalvos klasikinę suknelę. Jų kaina parduotuvėje – apie 700–800 eurų, o man pardavėja atidavė už aštuonis.
– Ar susiduriate su žmonėmis, kuriems antro šanso drabužiai nekelia didelių teigiamų emocijų?
– Mano tėvams iki šiol tai nepriimtina. Matyt, jų kartai tai asocijuojasi su nepritekliumi. Aš į second hand parduotuves žiūriu be jokių stigmų. Man tai tikrai nėra statuso reikalas, labiau – gudrumo, kai gali gauti nuostabią kokybę už labai gerą kainą. Be to, aš sau pati neatrodau kaip apsirengusi už penkis eurus. Kartais tenka matyti žmonių, ant kurių – brangūs drabužiai, o atrodo pigiai, nes nesuderinti tarpusavyje, jiems netinka ir pan. Todėl kalbant apie antrą šansą reiktų akcentuoti ne pinigus, o skonį.
Procesas: „Padarau pirminę drabužio operaciją kaip kokia chirurgė, o paskui atiduodu pabaigti merginoms“, – sako V. Bugajenko, kuriai pavyko suburti kūrybingą komandą. V. Bugajenko asmeninio archyvo nuotr.
– Esate kūrybinis „Zefyro“ varikliukas. Kaip gimsta geriausios idėjos?
– Organiškai. Atėjo į galvą mintis – aš ją ėmiau ir įgyvendinau. Padarau pirminę drabužio operaciją kaip kokia chirurgė, o paskui atiduodu pabaigti merginoms. Anksčiau savo komandoje turėjau žmonių, kurie sakydavo, kad nieko gero iš to nebus, kad taip negalima. Teko su jais atsisveikinti. Užtai dabar mano merginos viską leidžia. Pas mus nėra posakio „sugadinta“, mes sakome „taip turi būti“ ir visos mėgaujamės procesu, kurio finale gimsta nuostabūs, o svarbiausia – kitokie drabužiai. Tokių profesionalas galbūt net ir nepasiūtų.
Visas mano veiklas jungia kūrybiškumas ir tvarumas. Žmogus gali atnešti pas mus siūtą, bet, tarkim, jau pabodusį švarką, kurį mes perdarysime naujau, įdomiau. Organizuoju ir dizaino dirbtuves. Kviečiu moteris iš gabalėlių susikurti sau džemperį arba iš vintažinių karoliukų susiverti unikalų koljė.
– Mes kalbamės, o Benas nerimsta. Ar nesunku šitaip – būti gera mama, gera dizainere, gera verslininke?
– Neneigsiu, tikrai pasitaiko dienų, kai esu pervargusi, nestabilios nuotaikos. Todėl bandau saugoti savo emocinę sveikatą – suspėti laiku pavalgyti, laiku nueiti miegoti, o ir emociškai savęs neapleisti. Už tai dėkinga savo psichoterapeutei. Sūnūs judrūs, smalsūs, dažnai pateikia man tikrai nelengvų kantrybės išbandymų. Todėl lenkiu galvą prieš tas mamas, kurios bando kažką kurti ir daryti augindamos mažus vaikus. Žinau, ką reiškia savęs nuvertinimas, kuris ateina tapus mama ir darbinius reikalus kuriam laikui iškeitus į šeiminius.
Padedama savo psichoterapeutės supratau, kad per tuos penkerius metus, kol auginau Beną su Faustu, patyriau nepaprastą savo pačios, savo verslo transformaciją. Tačiau man vis dar atrodė per mažai. Sakiau sau: kiti Amerikoje verslus daro, o aš vis dar Lietuvoje trepsiu. Ir prisikalbėjau... Viena mano pažįstama pareiškė, kad nori turėti mane ir Amerikoje. Taigi rudenį, nors planavau vykti į Paryžių, skrisiu į Čikagą. Kai žmogus smarkiai dirba, susikuria atitinkama energija, kuri niekur nedingsta – eina tolyn.
– Minėjote, kad puiki emocinė sveikata – jūsų sėkmės ir geros dienos pagrindas. O kaip jos siekiate?
– Gal keistai nuskambės, bet mano darbas mane ir įkrauna, ir užveda, ir ramina. Galiu būti visiškoje emocinėje duobėje, siaubingai pervargusi, bet duokite man ramiai valandėlę padirbėti ir kaipmat pamatysite, koks bus pokytis. Tikiu, kad kūryba turi gydomąjį poveikį. Dar – sportas. Kai turiu daugiau laiko, labai daug sportuoju. Grupėje arba su treneriu sporto salėje. Mėgstu važiuoti dviračiu. Turiu ambicijų šį sezoną numinti kokius 600 km. Bėgioti? Nelabai. Mano kūnas to nesupranta. Bet sportas mano gyvenimo būdui yra būtinas: jis nuramina ir tarsi nuorina mano nervų sistemą.
– Turite savo trenerį, savo mėgstamą kavinaitę, kurioje geriate savo mėgstamą kavą, savo kirpėją, savo maisto tiekėją ūkininkų turgelyje, o kažkas ir jus pačią turi kaip savo įvaizdžio, savo stiliaus kūrėją.
– Taip. Ir tai normalu, nes šiandieniame pasaulyje visko labai daug, pilnas internetas prekių. Todėl žmonės nejučia ima galvoti apie mažus butikinius dalykus: einame į mažas sporto sales, mažas kavinaites, kuriose norime, kad mus aptarnautų pats savininkas, o ne samdyta mergaitė, kuri dažnai susitelkusi tik į telefoną. Mes visi šiandien esame išsiilgę tikrų dalykų, tikro bendravimo, kai žmogus gali ateiti ir ne tik kažką nusipirkti, bet ir išsipasakoti, pasiklausti patarimo.
Rezultatas: „Galiausiai gimsta nuostabūs, o svarbiausia – kitokie drabužiai. Tokių profesionalas galbūt net ir nepasiūtų“, – pastebi tvarių drabužių kūrėja V. Bugajenko. V. Bugajenko asmeninio archyvo nuotr.
– Ką patartumėte pati sau – kaip vasarą nepersidirbti ir rasti balansą tarp darbo, šeimos ir poilsio?
– Ką sau patarčiau? Gal daugiau laiko praleisti gamtoje? Dažniau matytis su jūra. Lekiame prie jos kiekvieną savaitgalį ir grįžtame jau ne sekmadienio vakarą, bet pirmadienį.
Nežinau, kokie visatos dėsniai čia įsijungia, bet jei tikrai kažką darai ne iš nervų ar įtampos, viskas puikiai pavyksta. Kaip aš sakau, tik dirbk iš meilės ir viskas bus labai gerai!
Naujausi komentarai