Gandai, kad lietuviai – šykštūs ir nejautrūs svetimo žmogaus skausmui, atrodo, yra iš piršto laužti, arba mes labai smarkiai keičiamės – yra sričių, kuriose savo dosnumu ir atjauta lenkiame kitų Europos Sąjungos šalių gyventojus.

Štai 2009-ųjų m. vasarį atlikto Eurobarometro tyrimo duomenimis (http://ec.europa.eu/public_opinion/archives/ebs/ebs_333b_fact_lt_en.pdf), beveik pusė  (46 proc.) lietuvių bent kartą gyvenime yra buvę kraujo donorais. O Europos Sąjungos vidurkis – tik 37 procentai. Taigi, ne visose srityse esame apatiški ar paskutiniai.

Savo kraujo negailime

Eurobarometro tyrimu (http://ec.europa.eu/public_opinion/archives/ebs/ebs_333b_en.pdf) buvo siekiama ištirti, ką apie kraujo donorystę mano ES gyventojai. Respondentai buvo klausiami, ar yra bent kartą davę kraujo ir kokia jų nuomonė apie donorystės saugą – ar duoti kraujo dabar yra saugiau nei prieš dešimtmetį.  Nors skaičiai gerokai didesni nei 2002–aisiais metais ir daugelis (57 proc.) europiečių mano, kad kraujo donorystė yra saugesnė nei prieš 10 metų, donorų aktyvumas nėra labai didelis – dar tik keturi iš dešimties apklaustų ES gyventojų bent kartą gyvenime yra davę kraujo. Lietuvoje skaičiai gerokai didesni: daugiau nei pusė vyrų (51 proc.) ir 41 proc. moterų yra buvę kraujo donorais.

Aktyviausiai kraujo aukoja austrai (66 proc.), prancūzai (52 proc.), Graikijos ir Kipro gyventojai (51 proc.). Rytų Europos šalys – Lietuva, Latvija, Estija, Bulgarija, Vengrija ir Slovėnija lenkia ES vidurkį – jose kraujo aukojančių žmonių yra daugiau nei 40 proc.  Mažiausiai aktyvūs yra portugalai (22 proc.), italai (23 proc.), švedai (30 proc.) ir mūsų kaimynai lenkai (30 proc.).

Daugėja neatlygintinų kraujo donorų

Lietuvoje kraujo donorystės veikla užsiima 4 įstaigos: VšĮ Nacionalinis kraujo centras, turintis filialus Klaipėdoje ir Panevėžyje, UAB Kraujo donorystės centras, esantis Kaune ir turintis savo padalinį Šiauliuose, VUL Santariškių klinikos ir Vilniaus greitosios pagalbos universitetinė ligoninė. Visose šiose įstaigose kraujo galima duoti atlygintinai (donorui sumokama 40 Lt) arba neatlygintinai.

VšĮ Nacionalinio kraujo centro ryšių su visuomene specialistė Jūratė Vaidelienė džiaugėsi, kad neatlygintina kraujo donorystė per pastaruosius dvejus metus gerokai įsibėgėjo.

„Jei anksčiau neatlygintinai kraujo duodavo tik vienas iš šimto donorų, dabar taip daro kas antras. Galbūt pamažu visai atsisakysime atlygintinos kraujo donorystės ir priartėsime prie Vakarų šalių, kurių gyventojai net nesupranta, kaip galima prašyti atlyginimo už kito gyvybės išsaugojimą“ , – sakė J.Vaidelienė.

Nacionalionio kraujo centro 2007–aisiais atlikto nuomonių tyrimo duomenimis, didžiausias veiksnys, paskatinsiantis šalies gyventojus duoti kraujo galėtų būti  asmeninė patirtis, kai žmogus akivaizdžiai susiduria su galimais kraujo trūkumo padariniais, pavyzdžiui, artimam žmogui nutikusi nelaimė. Antrasis pagal svarbą yra moralinis pasitenkinimas, kad duodamas kraujo donoras padeda kitiems žmonėms.

Per mažai informacijos, per daug stereotipų

J.Vaidelienės teigimu, viena iš priežasčių, kodėl žmonės netampa kraujo donorais, vis dar yra nepakankamas informavimas apie kraujo centrų organizuojamas akcijas.

„Vis dėlto džiaugiamės, kad pavyko pasiekti jaunimą – socialiniame tinkle Facebook turime jau 600 gerbėjų ir jų skaičius nuolat auga. Jaunimas pastebi ir lauko reklamą, ir žinutes internete, tikimės nuolatinio jų palaikymo ir pagalbos ne tik aukojant kraują, bet ir dirbant viešose vietose, organizuojant akcijas“, – sakė J.Vaidelienė.

Nors ir apmaudu, tačiau vis dar gajūs stereotipai, kad kraujo donoras rizikuoja užsikrėsti įvairiomis ligomis. „Kartą teko girdėti, kaip mokytoja rimtu veidu mokiniams pasakoja, kad donorų kraujas netiriamas, o perpilamas tiesiai žmogui“, – prisimena J.Vaidelienė ir iš karto patikina, kad kiekvienam donorui atliekamas kraujo tyrimas, įvertinama jo sveikatos būklė, o kraujo paėmimo metu naudojamos šiuolaikinės sterilios priemonės.

Kraujo donorystės akcijos – iš skandinavų pasiskolinta idėja

Nacionalinio kraujo centro ryšių su visuomene specialistė džiaugėsi ir nuo 2005–ųjų metų vasaros skandinavų pavyzdžiu viešose vietose organizuojamų kraujo donorystės akcijų sėkme – būtent jos pritraukia daugiausiai neatlygintinų kraujo donorų.

„Pirmosios akcijos Palangoje metu skeptikai prognozavo, kad geriausiu atveju kraujo paaukos 5 savanoriai, nes esą poilsiautojai  atvažiuoja tik linksmintis. Tačiau  dovanoti kraujo panoro beveik pusė šimto žmonių. Tai tik dar kartą įrodo, kad ne visi atostogas tapatina su šėlionėmis“, – džiaugėsi J.Vaidelienė.

Akcijos viešose vietose lietuviams ilgą laiką buvo ir vis dar tebėra nelabai įprastas reginys, o užsieniečiai patys, neraginti ateina į viešose vietose akcijos metu įsikūrusias palapines ir siūlosi  tapti kraujo donorais.

„Jiems stovinti palapinė nekelia nuostabos, nes jie žino, kad kraujo gali duoti tiesiog eidami pietauti ar iš darbo pakeliui namo“, – sakė J.Vaidelienė.

Mažuose miesteliuose taip pat galima duoti kraujo

Nors kraujo centrai įsikūrę didžiuosiuose miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje ir Šiauliuose, tačiau kraujo duoti gali ir mažų miestelių gyventojai. Juos aptarnauja mobilios medikų brigados iš regionų centrų.

„Kas kiek laiko lankyti miestelį sprendžiame pagal tai, kiek jame yra donorų – dažniausiai ateina tie patys žmonės, – pasakojo J.Vaivadienė. – Pavyzdžiui, Uteną, atsižvelgdami į kraujo poreikį, stengiamės aplankyti kartą per savaitę, Visaginą – kas dvi. Panaši situacija yra ir su kitais miestais ir miesteliais“. Apie mobilios medikų brigados apsilankymą miesto  ar miestelio bendruomenė informuojama iš anksto. Deja, J.Vaidelienė pripažįsta, kad mažuose miesteliuose neatlygintinų kraujo donorų gerokai mažiau nei didmiesčiuose.

Ar sunku tapti kraujo donoru?

Nacionalinio kraujo centro ryšių su visuomene specialistė  sakė, kad kraujo donoru tapti visai nesudėtinga.

„Kraujo donorais gali būti sveiki asmenys nuo 18 iki 65 metų amžiaus, o jų kūno masė turi būti ne mažesnė nei 50 kilogramų. Ateinant duoti kraujo reikia būti pailsėjus, pavalgius, su savimi  turėti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą. Dieną prieš duodant kraujo siūloma nevalgyti labai riebaus, aštraus maisto ir būtina gerti daugiau nei įprasta skysčių: mineralinio ar paprasto vandens, sulčių, arbatos.  Nepatartina duoti kraujo po įtempto darbo, naktinės pamainos. Kraujo davimo dieną patariama nesportuoti, nedirbti fizinio darbo. Davus kraujo taip pat rekomenduojama daugiau nei įprastai vartoti skysčių, valgyti lengvą maistą, nepatariama gerti stipraus alkoholio“, – pasiruošimą donorystei trumpai apibendrino J.Vaivadienė.

Kiekvieną kartą duodamas kraujo, žmogus užpildo donoro apklausos anketą (http://www.kraujodonoryste.lt/lt/donoro_anketa), tuomet gydytojas patikrina bendrą donoro sveikatos būklę. Beje, reikėtų žinoti, kad   moterims per metus leidžiama duoti kraujo keturis kartus, vyrams – penkis. Pertraukos tarp kraujo davimo privalo būti ne trumpesnės kaip 60 dienų.

Davus kraujo venos dūrio vietoje uždedamas sterilus spaudžiamasis tvarstis, kurio negalima nuimti 2 valandas, drėkinti. Kraujo davęs donoras turi pailsėti nuo 10 iki 15 minučių.

„Labai retai dėl jaudulio prieš procedūrą, adatos dūrio baimės, nepailsėjus ar nepavalgius, kraujo davimo metu ar po procedūros gali svaigti galva, išpilti prakaitas ar pasidaryti silpna. Tokiu atveju būtina pasakyti apie tai kraujo centro specialistams – jie visada padės ir greitai vėl jausitės gerai“, – sakė J.Vaivadienė.

Jei turite klausimų apie kraujo donorystę, Nacionalinio kraujo centro specialistai visada į juos  pasirengę atsakyti el. paštu: [email protected] arba nemokamu telefonu: 8~800 00003.