Kad nuo nuodo iki vaisto - vienas žingsnis, žinojo ir Renesanso laikų žiniuonis Paracelsas. Nenuostabu, jog įvairias nuodų - mirtinų ir ne visai, versijas pasaulio nevidonai arba šiaip smalsuoliai naudojo ir naudos.

Kaip rašo mokslofestivalis.eu, nuodai yra pilnaverčiai istorijos įvykių ir netgi meno kūrinių bendraautoriai.

Nuodai ir menas

Gali būti, kad „Meistro ir Margaritos“ autorius Michailas Bulgakovas yra ragavęs etiliuoto benzino, nes labai tiksliai aprašė apsinuodijimo šia medžiaga simptomus. Katinas Begemotas gurkštelėjęs benzino iš primuso, patyrė euforinę būseną, tapo labai judrus ir net isteriškas. Ėmė lakstyti po kambarį ir šokinėti ant sietyno. Apsinuodijęs švino junginiais, žmogus patenka į velnių ir baisių gyvūnų pasaulį. Jam atrodo, kad iš dantų dygsta plaukai.

Dar stipriau veikia gyvsidabris. Jis sukelia baimę, įaudrina ir sutrikdo kalbą. Šiuo metalu XIX amžiuje dažnai apsinuodydavo veltinių, fetrinių kepurių gamintojai. Todėl taip keistai elgiasi Luiso Kerolo knygos „Alisa stebuklų šalyje“ personažas Skrybėlius, klausdamas Alisos, kodėl juodvarnis panašus į rašomąjį stalą ir panašių nesąmonių.

Net tokie autoritetai kaip Platonas „Puotoje“ rašė, kad tikras menininkas turi prisivilioti demonus.

Roberto Liuso Stivensono apsakymo „Dr. Džekilis ir ponas Haidas“ herojus, išgėręs kažkokią mikstūrą, pavirsta sužvėrėjusiu žudiku. Jo veidas pamėlynuoja ir primena kaukę. Jis pasijunta jaunesnis, lengvesnis, patenkintas gyvenimu. Dingo visi moralės varžtai ir Haidas ima elgtis kaip psichopatas. Šio asmenybę bei išvaizdą keičiančio kokteilio sudėtyje, specialistų manymu, turėtų būti baltojo fosforo, mangano, talio druskų, benzeno, anilino.

Apsinuodijus sunkiaisiais metalais, išsivysto šizofrenija. Išauga agresyvumas. Daktaras iš pradžių grįždavo į pradinę būseną, išgėręs priešnuodžių. Tačiau kadangi sunkieji metalai kaupiasi organizme, po kelių tokių transformacijų priešnuodžiai prarado poveikį ir jis liko baisiuoju ponu Haidu.

Narkotikų trauka

Visos aukščiau paminėtos medžiagos - tai nuodai, sukeliantys daugiau neigiamų, negu teigiamų pojūčių. Todėl žmonės labiau mėgsta svaigintis ne sunkiųjų metalų druskomis, o narkotinėmis medžiagomis ir haliucinogenais. Iš pradžių juos teikė gamta, o vėliau žmonės pradėjo juos sintetinti patys.

Filmo „Baimė ir neapykanta Las Vege“ herojai patyrė, kas nutinka, sumaišius įvairius haliucinogenus - tokius kaip meskalinas iš kaktusų ar LSD, arba narkotikus. Pastarieji pavojingesni, kadangi sukelia ne tik haliucinacijas, bet ir priklausomybę. Pavyzdžiui, meskalinas labai paryškina spalvas, žmonės juda tai greičiau, tai lėčiau, o garsai pavirsta spalvomis. Tačiau žmonės jau nuo seno pastebėjo, kad nukeliauti į iliuzijų pasaulį arba stimuliuoti vaizduotę įmanoma pačiais netikėčiausiais ir kartais visai nekenksmingais metodais.

Romantikai įkvėpimą pagaudavo įvairiais būdais. Deja, daug talentingų menininkų, tokių kaip tapytojas Amedeo Modiljanis, į kapus nuvarė alkoholis, narkotikai ar haliucinogenai. Jie tikėjosi prisišaukti mūzą, bet atsiliepė giltinė. Menininkai dažniausiai eksperimentuodavo su savimi, o štai įvairūs politikai ar diktatoriai ištisus šimtmečius taip kenkdavo kitiems. Manoma, kad taip karalienė Bona Sforca nunuodijo Barborą Radvilaitę.

Politikos instrumentas

Kaip tyliai atsikratyti nepatogaus liudininko, atlikti perversmą valstybėje ar tiesiog perimti konkurento turtą? Tokiais atvejais labai dažnai piktadariai ir klastūnai pagalvodavo apie nuodus. Net ir vargšą Rasputiną, kaip rašoma, iš pradžių mėgino nunuodyti. Tik kai nepavyko, išdrįso nušauti.

Kitas pavyzdys - Napoleonas, miręs tremtyje, šventosios Elenos saloje. Atlikę skrodimą, gydytojai jo skrandžio sienelėje aptiko opą. Tačiau kai kurie mokslininkai tvirtina, kad buvusį imperatorių nunuodijo arseno junginiais. Manoma, jog tai patvirtina jo plaukų analizė. Ji rodo, kad Napoleono organizme ilgai kaupėsi arsenas. Jo šaltinis - žaliais dažais dažyti tapetai, kurių sudėtyje buvo vario arsenido.

Senovės romėnai, kinai ir egiptiečiai turėjo kelias nuodų rūšis ir jas naudojo, norėdami atsikratyti konkurentų ar sutuoktinių. Senovės graikai ypač mėgo nuodingus augalus ir iš jų išskirdavo nuodus. Pavyzdžiui, dėmėtosios maudos nuovirą naudojo savižudžiai. Tuo metu kilmingiesiems taip pasitraukti iš gyvenimo buvo stilinga. Jos porūšis - cikuta buvo netgi vadinamas „valstybės nuodais" ir jais marindavo nusikaltėlius. Cikutą buvo priverstas išgerti išminčius Sokratas, kurį valdžia apkaltino Atėnų jaunimo filosofiniu tvirkinimu.

Tačiau kaip įmanoma surasti, ar buvo nunuodytas ir kokias nuodais asmuo, gyvenęs prieš šimtus ar tūkstančius metų? Iš esmės taip. Toks metodas vadinamas retrospektyvinė ekspertizė. Tokiu būdu JAV kriminalistai nustatė, kad Kleopatra buvo nunuodyta.

Nuodytojams visada būdavo labai svarbu, kad niekas negalėtų nustatyti tikrosios mirties priežasties Todėl nuodų panaudojimą mėgindavo maskuoti įvairiais būdais. Pavyzdžiui, Merilina Monro buvo nuklizmuota, kad specialistai nerastų nuodų pėdsakų.

Stebėtina transformacija

Seni nuodai dabar virsta naujais vaistais. Paimkime, pavyzdžiui, aršeniką (arseną). Anksčiau juo entuziastingai gaišindavo žiurkes arba uošves. Dabar mokslininkai rado, kad viena aršeniko forma - arseno trioksidas gydo nuo leukemijos. Arba bakterijos clostridium botulinum tiekiamas produktas - toksinas, kurio penki gramai gali nunuodyti šimtą milijonų žmonių. Tačiau viena trilijoninė gramo dalis yra labai veiksmingas vaistas.

Nuodais kartais gali tapti ir vaistai, ir visiškai nekenksmingos medžiagos, jeigu žmogus yra joms alergiškas. Piktadariai gali tiesiog pasinaudoti tokiomis silpnomis žmogaus vietomis. Kartais taip atsitinka netyčia.

Bet kokia medžiaga iš esmės gali būti naudojama kaip nuodas. Nuodų irgi yra devynios galybės, bet kai kurie tapdavo labai populiarūs dėl išskirtinių savybių - pavyzdžiui, patogaus vartojimo. T.y dėl to, kad nepalieka pėdsakų ir pan. Pavyzdžiu gali būti minėtas aršenikas. Tai buvo karalių nuodas ir nuodų karalius. Kadangi jis neturi kvapo, spalvos ir skonio, jį labai mėgo vartoti iš Ispanijos atvykusi Italijos didikų Bordžijų šeima Renesanso laikais. Tačiau jie nebuvo pirmieji. Pirmieji duomenys apie šio nuodo vartojimą pasirodo jau IX a.

Nuodai medicinai

Toksikologija ir farmakologija - glaudžiai susijusios sritys. Suprasdami, kaip veikia nuodai, mokslininkai geriau suvokia organizme vykstančius biologinius procesus ir net gali pataisyti kai kuriuos medžiagų apykaitos sutrikimus ląstelėse. Dabar labai mažos nuodų dozės naudojamos gydyti įvairioms sunkioms ar nepagydomoms ligoms. Klinikiniai tyrimai parodė, kad trečdalį mirtinos arseno trioksido dozės suleidus agresyvia kraujo vėžio forma sergantiems pacientams, išgijo net 87 proc.

Ši cheminė medžiaga puola vieną baltymą, kuris neleidžia normaliai vystytis baltiesiems kraujo kūneliams. Botulino toksino injekcijomis jau gydo beveik 40 ligų. Pradedant cerebriniu paralyžiumi ir baigiant migrena. Nikotinu, kuris sustyguoja neuromediatorių balansą smegenų lastelėse, galima gydyti šizofrenikus ir kenčiančius nuo depresijos. Na, o paskutinė sensacija susijusi su populiariu amfetaminų grupės narkotiku - ekstasy tabletėmis. Pavyzdžiui, nuo Parkinsono ligos kenčiantiems pacientams labai efektyviai padeda ekstasy, sumaišyta su vaistu L-dopa. Beje, tai ne vienintelė narkotinė medžiaga, kurią leidžiama naudoti medicinoje.

Mados ir tendencijos

Nors nuodų vartojimas niekaip neišeina iš mados (buvęs Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka gali tą paliudyti), tačiau jų vartojimo ir naudojimo mados kinta. Anksčiau karalių žudikai sutepdavo knygų viršelius, kad smalsus skaitytojas laižydamas pirštus, mirtinai apsinuodytų. Dabar specialiosios tarnybos ketino pabarstyti Fidelio Kastro batus talio druskomis, kad jis liktų plikas kaip tilvikas. Taigi, be savo autoriteto, t.y. barzdos. XIX a. atradus alkaloidų grupės junginius, aršeniką liovėsi naudoti.

Sovietų Sąjungoje irgi buvo eksperimentuojama su nuodingomis medžiagomis, kuriami nauji nuodai. Slaptoje laboratorijoje prieš pusšimtį metų dr. Grigorijus Majeranovskis kūrė užnuodytus lietsargius ir eksperimentavo su juodlige. Kai kurios valstybės ir dabar ieško vis efektyvesnių nuodų. Dėl visa ko. Kaip spėjama, Sovietų sąjungos patirtis pravertė Rusijos specialiosioms tarnyboms, mėginant pašalinti iš rinkimų kandidatą į Ukrainos prezidentus, panaudojus dioksiną. Tai labai pavojingas nuodas, nes jis veikia riebalų ląsteles ir jose kaupiasi.

Karalienės Viktorijos valdymo laikais XIX a. pabaigos Anglijoje kilo tikra nuodijimo epidemija. Taip galabyti žmones tapo ne tik madinga, bet ir naudinga, nes tuo metu šalyje ėmė aktyviai kurtis draudimo kompanijos. Ypač mielai savo turtingus sutuoktinius aršeniku nuodydavo poniutės, nes jį pardavinėdavo vaistinėse. Todėl tuo metu sparčiai pradėjo vystytis ir toksikologija bei teismo medicina, buvo sukurti patikimi arseno junginių bei kitų nuodų nustatymo testai.

Anksčiau nuodus mielai naudodavo dėl to, kad būdavo labai sunku juos surasti aukos kūne. Dabar bent šioje srityje reikalai krypsta į gerąją pusę. MRU Teismo medicinos instituto darbuotojai, naudodami naujausias technologijas ir labai jautrią aparatūrą, aptinka net mažiausius nuodingų ar haliucinogeninių medžiagų kiekius. Mažai šansų, kad nusikaltimas liks neatskleistas.

Tačiau ne viską galima nustatyti, kadangi cheminės medžiagos, nuodai veikia ne tik žmogaus organizmą, bet ir viena kitą. Taip galima labai sustiprinti nuodų veikimą arba užmaskuoti jų panaudojimo požymius. Kadangi pasaulyje atsiranda arba sintetinama vis daugiau narkotinių medžiagų, mokslininkai kuria naujus metodus, kad būtų galima nustatyti kuo mažesnius nuodų kiekius.

Sunku būtų tikėtis, kad pasaulyje nebebus sintetinami vis naujesni, kuo stipriau veikiantys ir kuo sunkiau surandami nuodai bei narkotikai. Todėl bus kuriami ir jų nustatymo metodai. Tai - tamsioji šio reikalo pusė. Svarbu tai, kad nuodai, o ir narkotikai kai kuriais atvejais gali būti labai naudingi, netgi išgelbėti gyvybę, tačiau tik tada, kai juos skiria gydytojai. Kitaip, kaip rodo pasaulio meno, ir šiaip istorija, visada liūdnai baigiasi juos vartojusiems prievarta arba savo noru.