Kodėl nemušame savo bendradarbių, tačiau smurtaujame prieš vaikus? Kodėl skiriasi tėvų nuomonė, koks elgesys tinkamas berniukams ir koks mergaitėms?

Tokius klausimus interviu DELFI kelia Lietuvos mokslo premijos laureatė, Mykolo Romerio universiteto Psichologijos instituto profesorė Rita Žukauskienė. Mokslininkė ragina nebijoti, jei berniukas mieliau žaidžia lėlytėmis nei mašinytėmis ar šautuvais bei konstatuoja, kad Lietuvoje įsigaliojusi smurto kultūra.

– Lietuvos mokslo premiją gavote už darbų ciklą „Lietuvos vaikų, paauglių ir suaugusiųjų psichologinės gerovės tyrimai“. Kas laikoma psichologine gerove?

– Tradiciškai psichologinė gerovė matuojama kaip blogybių nebuvimas. Sakykime, jeigu nėra depresyvumo ar asocialumo, manoma, kad žmogaus psichologinė savijauta gera. Tokia tyrimų kryptis vyravo gerą šimtmetį, dažniausiai gerovė buvo apibrėžiama per tai, kad žmogus neturi problemų.

Bet apie 2000 m. atsirado nauja kryptis, prasidėjo nauji tyrimai, kurie gerovę tyrinėja iš pozityvios pusės – žiūri, ar žmogus laimingas, ar gyvenime pasiekia tikslų. Matuojami gerovės rodikliai. Tyrinėjant jaunimą žiūrima į kompetencijas – kiek žmogus komptetentingas, sugeba prisitaikyti prie aplinkos, įsidarbinti, mokytis ir panašiai. Abi kryptis naudoju savo tyrimuose.

–Ką tyrimuose aiškinotės?

– Studijoje tyriau, kokia individuali žmogaus raida, kiek vaikai turi emocinių sunkumų, kaip su laiku keičiasi. Tarkime, ar galima pagal agresyvumą 8 metų amžiuje prognozuoti, ar vaikas bus sunkus paauglys ar, galų gale, atsidurs teisiamųjų suole. Kaip rodo užsieniečių ir mūsų tyrimai, agresyvus elgesys su laiku nelinkęs mažėti. Jeigu pirmokui, antrokui padidėjęs agresyvumas, didelė rizika, kad jis bus linkęs nusikalsti.

Kalbu apie stipriai didesnį agresyvumą, kuris nėra normalus kitiems tokio amžiaus vaikams. Jeigu vaikas yra labai agresyvus, neklauso tėvų nurodymų, žiauriai elgiasi su gyvūnais, jį dažnai apima pykčio priepuoliai, prognozė labai bloga.

– Ar pastebėjus padidėjusį vaiko agresyvumą, galima ką nors padaryti?

– Absoliučiai visų pakeisti neišeina. Jeigu stipriai genetiškai nulemtas polinkis į agresyvumą, suaugęs žmogus gali tapti žiauriu recidyvistu. Agresyvumas gali būti užkoduotas genetiškai. Tokių asmenų mažai – 1-2 proc. Daugeliu atveju pirmiausia viskas priklauso nuo tėvų – pavyzdžiui, jei jie nereaguoja į vaiko agresyvumą, patys ant jo šaukia, muša. Jeigu suaugęs muša vaiką dėl to, kad vaikas muša kitus, kokia logika – ką vaikas išmoks iš mušimo? Vaiko elgesys dėl to nepasikeis. Jis taps dar piktesnis, agresyvesnis. Tėvai gali formuoti ir keisti vaiko elgesį, bet reikia, kad norėtų tą daryti, kontroliuotų savo elgesį, kreiptųsi pagalbos pas psichologus, konsultuotųsi su jais.

Tyrimuose mane labiausiai domina vaiko raida. Viską sudėjau į knygą „Raidos psichologija: integruotas požiūris“, čia galima rasti patarimų dėl vaikų, paauglių vienu ar kitu atveju. Rašau apie jaunų žmonių patirtį baigus mokyklas, ieškant savęs ir eksperimentuojant.

– Kiek gali trukti Jūsų minimas „savęs ieškojimas“? Štai ir Lietuvoje atsiranda vis daugiau jaunimo, kuris po mokyklos nepuola studijuoti, dirbti, o pirma savanoriauja, keliauja.

– Jaunystėje normalu savęs ieškoti. Supratimas, kad tai yra normalu, leidžia geriau jaustis tiek tėvams, tiek paaugliams. Normalu kurį laiką nerasti savęs, eksperimentuoti, keisti studijų kryptį ir panašiai. Geriau, kad jaunas žmogus eksperimentuotų ir atrastų, ko nori jaunystėje nei sulaukęs 40-ties ar 50-ties.

Psichologai mano, kad savęs ieškojimo periodas šiais laikais trunka nuo 18 iki 29 metų. Šis periodas vadinamas bręstančio suaugusiojo amžiumi. Žmogus tada tampa suaugusiuoju. Žmogus turi labai daug ko išmokti, rasti vietą gyvenime ne taip lengva – šiais laikais vaidmenų ir galimybių yra daug.

– Kalbėjome apie vaikus, jų polinkį smurtauti. Europoje pirmaujame pagal patyčių paplitimą mokykloje. Kuo tai paaiškintumėte?

– Mūsų pirmavimą pagal patyčių skaičių rodo Pasaulinės sveikatos organizacijos tyrimai. Yra daug aiškinimų, kodėl paplitusios patyčios. Manau, viena jų – vaiko elgesio nereguliavimas šeimoje. Vaikai neišmoksta taisyklių, kas galima ir kas ne. Kitas dalykas – mūsų visuomenėje apskritai daug smurto eskalavimo. Aukštas nusikalstamumas, daug žiaurumo – vaikų pasaulyje tai tampa normalu. Vaikai – mūsų visuomenės atspindys. Jeigu visuomenėje netoleruojamas smurtas, žmonės už jį baudžiami, ir vaikai tinkamiau elgiasi.

Sakyčiau, Lietuvoje tėvai skiria nepakankamai dėmesio vaikų elgesio formavimui. Pažiūrėkime, kaip mūsų vaikai elgiasi išlėkę iš klasių, kaip jie elgiasi kavinėse, nuvesti į operą ar dar kur nors – jie nemoka elementarių elgesio taisyklių. Tos taisyklės persikelia į vaikų tarpusavio santykius. Kitas dalykas – nebaudžiamumas. Jeigu mokykloje vaikas tyčiojasi iš kitų vaikų, dažniausiai jis yra grupės lyderis, mokytojas nenori veltis į konfliktus. Nebaudžiamumas gali prisidėti prie patyčių plitimo.

Besityčiojantis žmogus turėtų suprasti, kad kitam irgi skauda, nemalonu. Reikia kalbėtis su besityčiojančiais vaikais.

– Kodėl visuomenėje tiek daug žiaurumo? Kaip parodė pagaliau priimto Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo taikymas, šeimose tiesiog pliekiamasi, o kur dar savižudybių mastai...

– Smurtas šeimoje dažnai susijęs su alkoholio vartojimu. Dažniausiai moterys nužudomos partnerių. Kitas dalykas – mūsų analizuotos bylos parodė, kad nužudytos moterys arba girtuokliavo kartu su sutuoktiniais, arba sutuoktinis piktnaudžiavo alkoholiu. Mūsų visuomenėje alkoholizmo pakankamai daug. Daug mažiau atvejų, kai moteris nužudoma iš keršto, pavydo – daugiau atvejų susiję su asocialiu elgesiu.

Reikia ieškoti priežasties, kodėl mūsų visuomenėje tiek daug alkoholizmo. Tai gali būti susiję su sudėtinga ekonomine situacija, nedarbu, socialinių tarnybų abejingumu arba negalėjimu padėti. Nuskambėjo atvejis, kai Klaipėdos rajone moteris prašėsi policijos pagalbos, policija neatvažiavo ir galiausiai moterį nužudė. Tai visuomenės abejingumas – geriau uždaryti duris ir negirdėti mušamos moters šauksmų, nesikišti į šeimą. Tai sudaro pakančią aplinką smurtaujančiam asmeniui.

Manyčiau, kad šie dalykai – ar savižudybės, ar smurtas prieš artimus žmones, vaikų patyčios – visuomenės kultūros dalis. Kiek mes tuos dalykus toleruojame, kiek žmogus už tai nubaudžiamas, pasmerkiamas.

Štai ir žiniasklaidoje dažnai nusikalstamo pasaulio atstovai vadinami „autoritetais“. Niekaip šito nesuprantu – kodėl nusikaltėlis vadinamas autoritetu? Autoritetas turi būti teigiamas. Taip nusikaltėlis tarsi išaukštinamas.

Reikia keisti bendrą visuomenės kultūrą. Tada galbūt ir tėvai mokytų vaiką ne gintis kumščiu prieš skriaudiką, o bandytų išmokti susitarti, kalbėtų su jų vaiko skriaudiku vietoje sakę „Duok atgal, būsi tikras vyras“.

– Ar smurto kultūrai įtakos turi tai, kad Lietuvoje iki šiol nėra uždraustas bet kokio pobūdžio smurtas prieš vaikus? Štai Švedija negali patikėti, kad pas mus tokio įstatymo nėra.

– Švedai yra uždraudę pardavinėti ir karinius žaislus. Švedijos parduotuvėse automatų ar pistoletų nerasite. Vaikui taikytis į kitą žmogų ir bandyti jį nušauti – ne žaidimas.

O apie bet kokį smurtą prieš vaiką ir kalbos būti negali. Tolerancija smurtui, manau, labai blogai. Galvoju, ko vaiką išmoko tėvai, jeigu jį muša. Smurtas neišmoko nieko. Vaikas, kuris nubaustas fizine bausme už netinkamą elgesį, nieko neišmoks – jis tik tampa piktesnis, galbūt tuo momentu karštai nekenčia tėvų. Jie prieš tėvus pakelti rankos negali, bet taiko tą patį auklėjimo būdą prieš silpnesnius už save išėję iš namų. Tėvai patys išmoko vaiką smurtauti. Todėl labai palaikyčiau idėją apskritai teisiškai uždrausti smurtą prieš vaikus. Kai į ligoninę atveža sumuštus, suspardytus vaikus... Kodėl mes nemušame savo bendradarbių už tai, kad kažko nepadarė? Suaugusiems mušti vienam kito kažkodėl negalima, o mušti už save silpnesnį vaiką kažkodėl galima.

Gal įstatymas priverstų tėvus susimąstyti, ieškoti kitų būdų vaiko elgesiui reguliuoti. O reguliuoti jį galima: mažinti dienpinigius, apriboti laisvalaikį. Juk vaiką galima pasodinti ant kėdės ir kurį laiką neleisti žaisti su draugais, jei jis nemoka su jais susitarti. Bet tėvai dažnai nueina paprasčiausiu būdu.

– Tyrimai rodo, kad tėvai vaikams per dieną skiria mažai dėmesio. Kokią reikšmę tai turi?

– Tai ne tik Lietuvos problema. Deivido Majerso knygoje parašyta, kad jei mama visą dieną būna namie su vaiku, ji per dieną vaikui skiria iki 30 minučių laiko – kalba su juo, žaidžia ar knygutę skaito. Jeigu tėtis namie, laikas sumažėja iki 15-20 minučių. Nors abu tėvai visą dieną namie, jie mieliau kalba telefonu, geria kavą, žiūri serialą, kurį už minutės pamirš. Vaiko klausimas jiems nėra svarbus, į vaiko klausimus nereaguojama, jam neatsakoma.

O kai vaikas užauga, tampa paaugliu, imama stebėtis, kodėl vaikas uždaras ir nieko nepasakoja. Nepasakoja dėl to, kad jis nėra išmokęs kalbėti su tėvais. Jei tėvai galvotų, kad vaiko klausimas prioritetas, kiekvieną vakarą vaikui būtų skaitoma knygelė, būtų kitaip. Turi būti tam tikras ritualas ir laikas, kada tėvai pabūna su vaiku.

Tas priklauso nuo tėvų savidisciplinos ir įsipareigojimų vykdymo. Daug keliauju ir matau, kaip su vaikais elgiamasi užsienio šalyse. Ten tėvai dėmesingi vaiko klausimui. Pavyzdžiui, užsakinėdami kavinėje maistą, neužsako už vaiką, o leidžia jam pačiam išsirinkti. Taip demonstruojama pagarba vaikui. Tai suartina vaikus ir tėvus, ryšys tampa stipresnis, vaikas labiau linkęs kalbėtis su tėvais paaugęs.

– Kalbėjome apie vaikus. O ar keičiasi paauglių problemos? Kokios jos šiandien?

– Aptikome įdomų atradimą, griaunantį visuomenės stigmas. Paprastai galvojama, kad berniukams būdingesnės elgesio problemos – agresyvumas, o mergaitės būtinai nerimastingos, aukšto depresyvumo. Nieko panašaus – nuo 7 metų iki brendimo pradžios 12-13 metais stigmos gal ir teisingos– berniukai turi šiek tiek daugiau elgesio sunkumų, mergaitės – emocinių. Tačiau po brendimo lūžio, 14-18 metais, kreivės labai supanašėja. 18-kos metų mergaitėse jų tėvai mato agresyvesnį, asocialesnį elgesį nei pas berniukus. O berniukų depresyvumas taip pat yra išaugęs, yra panašaus lygio kaip ir mergaičių. Taigi ir berniukai išgyvena nerimą ir depresijas.

Skiriasi tėvų nuomonė, koks elgesys tinkamas berniukams ir mergaitėms. Tėvai mano, kad berniukui agresyvumas tinka. Penkerių metų vaikui aiškina, kad „vyrai neverkia“, o paskui berniukų žmonos sako, kodėl vyras toks nejautrus ir apie jausmus nekalba. Jis išmokytas nekalbėti apie jausmus, jų nerodyti – esą tikri vyrai apie jausmus nekalba.

– Ar skirstymas, koks elgesys tinkamas mergaitėms ir berniukams, Jūsų nuomone, geras dalykas? Ar turi būti skirtumai?

– Manau, kad tai nėra labai geras dalykas. Aišku, berniukai ir mergaitės turi skirtingus socialinius vaidmenis, kurių formavimas prasideda nuo pirmų perkamų žaislų. Mergaitei perka lėlę, berniukui šautuvą. Tai įstato į labai siaurus rėmus – vaikinas, kuris norės būti dizaineriu, siūti drabužius arba būti geru virėju, turi išsivaduoti iš stereotipų, kad tarsi yra moteriškų darbų. Pažiūrėkite, kas garsūs virtuvių šefai, dizaineriai – labai dažnai vyriškos lyties atstovai užima lyderiaujančias pozicijas. Bet jiems tai sunkiau, nes turi išsiveržti iš stereotipų.

Stereotipų formavimas nėra geras. Geriau, kad vaikai laisviau galėtų eksperimentuoti savo vaidmenimis, kol pasirenka profesiją. Vaikai patiria didžiulį spaudimą, kas tinkama, ir kas ne.

– Tad jeigu sūnus mieliau žaidžia su lėlėmis nei šautuvu, tėvams nereikia bijoti, kad jis užaus „nenormalus“?

– Gal jis bus garsus dizaineris. Tegul vaikas siuva lėlėms drabužius, gal užaugęs jis eis tėvystės atostogų, o mama galės dirbti. Šiais laikais jaunimas taip ir daro – į lyčių vaidmenis žiūri laisviau. Tai daryti būtų lengviau, jei visuomenės spaudimas būtų mažesnis.