Banginių šeimos žinduoliai – banginiai, delfinai ir jūros kiaulės – tai gyvūnai, kurie išsiskiria ypatingais gebėjimais. Šie jūriniai žinduoliai sugeba taikyti daugybę sudėtingų specifinių adaptacijos modelių, kad susidorotų su įvairiausiais psichologiniais iššūkiais, su kuriais susiduria šiltakraujai kvėpuojantys oru žinduoliai, turėdami išgyventi didžiuosiuose vandenynuose. Suprasdami kokie ypatingi tai gyvūnai, geriau suprasi ir dėl ko juos reikia saugoti.

Oro valdymo taktikos

Kvėpavimas – esminė egzistencijos funkcija. Banginių šeimos žinduoliai šią funkciją gali kontroliuoti savanoriškai, skirtingai nuo sausumos žinduolių, kurių kvėpavimo sulaikymo laikas – labai ribotas. Jūriniai žinduoliai gali tiksliai kontroliuoti savo kvėpavimą, o kai kurios rūšys yra taip gerai įvaldžiusios kvėpavimo taktikas, kad gali jas panaudoti labai kūrybiškai.

Delfinai, iškvėpinėdami po vandeniu, natūraliai išpūtinėja oro burbuliukus. Buvo pastebėta, kad akvariumuose ir okeanariumuose gyvenantys delfinai sugeba iškvėpinėti orą po vandeniu tikslingai, kad suformuotų tam tikras burbulų formas – žiedus arba toro formos apskritimus, kuriuos po to jie gali sukti, skelti, sulieti ir visaip kitaip su jais žaisti. Nuostabu stebėti taip bežaidžiančius delfinus, juk iš esmės, jie patys susikuria sau pramogą ir ją valdo. Šias figūras delfinai sukuria ir jomis manipuliuoja paprasčiausiai valdydami iškvepiamą orą, o paskui jie juda tokiu būdu, kad aplink iškvėptus oro burbulus sukurtų savotiškus sūkurius. Tyrimų (McGowan, 1997 m.) metu buvo pastebėta, kad delfinai išpūtinėja įvairiausių formų oro burbulus, o po to su jais žaidžia: perkanda, pastumia su pelekais ar uodega, praplaukia per vidurį, sugauna ir sujungia keletą žiedų bei visaip kitaip jais manevruoja, nesunaikindami trapių burbulinių struktūrų.

Išradingi žinduoliai

Tyrimo, atlikto „Six Flags Marine World” akvatoriume Kalifornijoje, metu taip pat buvo pastebėta, kad delfinai susiplanuoja burbulinių žiedų formavimo procesą, o prieš išpūsdami oro žiedus jie nuplaukia į susidariusios vandens kolonos vidurį. Be to, buvo atkreiptas dėmesys ir į tai, kad delfinai kontroliuoja išpūstų žiedų kokybę. Sugebėjimas vertinti šiame burbulų pūtimo procese – esminis įgūdis, nes iš pradžių būtina išpūsti vientisą žiedą, kad būtų galima išpūsti sudėtingesnes dvigubų žiedų struktūras. Šios atlikimo planavimo ir vertinimo apraiškos – tai nuostabios kognityvinių šių gyvūnų gebėjimų demonstracijos, kurių encefalinis (smegenų veiklos) koeficientas (EK) – protinių gebėjimų įvertinimas, paremtas smegenų dydžio santykiu su bendra kūno mase – viršija daugelio kitų žinduolių (netgi tokių kaip šimpanzės, gorilos ir orangutangai) EK. Nors mokslininkai vis dar diskutuoja dėl EK tikslumo, kaip bendro protinių gebėjimų vertinimo mato, bei dėl įvairių gyvūnų rūšių, kurių gyvenimo būdai radikaliai skirtingi, protinių gebėjimų įvertinimo, visi faktai liudija, kad delfinų kognityviniai sugebėjimai – stulbinantys.

Stebėdami nelaisvėje gyvenančių delfinų elgesį, mokslininkai padarė išvadą, kad tokius burbulinius ratus jie išpūtinėja tam, kad pasilinksmintų patys ir palinksmintų kitus, tačiau kyla klausimas – ar ir laisvėje gyvenantys delfinai taip elgiasi, ir kokia praktinė tokių burbulinių triukų prasmė?

Ekologiškos žūklės technikos

Iš tiesų, laisvėje gyvenantys delfinai irgi naudoja burbulinių žiedų techniką, tik kur kas rimtesniame kontekste – medžiodami. Teksaso A&M jūros žinduolių programos tyrime (Fertl ir Würsig 1995 m.) aprašoma grupės suaugusių delfinų ir jų jauniklių kooperacija suvarant į užtvarą žuvų būrį, naudojant burbulines struktūras. Delfinai plaukė po žuvų būrio apačia pūsdami burbulinius darinius ir tokiu būdu išstumdavo žuvis į vandens kolonos viršų. Šis tyrimas parodė, kad laisvėje gyvenantys delfinai burbulinius triukus naudoja dviems tikslams:

1. Nukreipti žuvis nuo kryptingo plaukimo ir izoliuoti jas nuo būrio, kad būtų lengviau jas pagauti,

2. Sudaryti povandeninę priešsrovę, sukuriant sūkurį, į kurį „įkrenta“ ir nebegali išsiveržti dalis žuvų.

Kai kurie delfinai toliau darbavosi gaudydami žuvis burbuliniais triukais, o kiti grupės nariai pasikeisdami gaudė pavienes žuvis.

Tokios operacijos vykdymas gali būti gražiai sukoordinuotas komandinis darbas, bet, pasirodo, kad kai kurie delfinai ir patys vieni atranda būdų, kaip pasigauti žuvų burbulų pagalba. Kito tyrimo (Fertl ir Wilson) metu buvo pastebėta, kad kai kurie storanosiai delfinai patinai naudoja burbuliavimus mažų būrių žuvų manipuliacijai, tai iš dalies paaiškina, kodėl storanosiai delfinai reguliariai naudoja burbulų pūtimą maitindamiesi.

Specialios hidrolokacijos sistemos

Kai kurie banginių šeimos žinduolių burbulų žiedų pūtimo ir paskirties aspektai – vis dar paslaptis. Pavyzdžiui, burbulų pūtimas teoriškai turėtų sutrukdyti hidro/echo–lokacijos transmisiją. Kadangi banginių šeimos žinduoliai naudoja echolokaciją „matymui“ po vandeniu, šis kliudymas turėtų „apakinti“ kitus gyvūnus, kad jie nematytų, kas darosi už išpūstų burbulų – turbūt tam, kad suklaidintų gyvūnus, persekiojančius žuvų būrius.

Po šių pastebėjimų mokslininkai liko sužavėti, nes atsakymas į klausimą, kaip delfinai „mato“ po vandeniu per išpūstus burbulus, gali atvesti prie svarbių išvadų apie hidrolokacijos technologijų naudojimą neaiškiomis sąlygomis patobulinimą. Soutamptono universiteto mokslininkai panaudojo paslaptingąjį delfinų burbulų pūtimo metodą kaip trampliną naujai kuriamai technologijai, pavadintai „Dviguba atvirkštinė impulsų hidrolokacija“. Šis metodas naudoja dvigubus garso impulsus, kaip būdą efektyviai panaudoti hidrolokaciją burbuliuojančiame vandenyje, neskaidant bendro vaizdo. Nors vis dar nevisiškai aišku, kaip patys delfinai išsprendė šią problemą (mokslininkai savarankiškai sukūrė dvigubų atvirkštinių impulsų koncepciją), susidomėjimas delfinų elgesiu paskatino naują industrinių atradimų bangą. Delfinų burbuliniai triukai – dar vienas pavyzdys, kaip žmonės iš gamtos semiasi įkvėpimo naujoms technologijoms kurti.

Buvo pastebėta, kad net kelios laisvėje gyvenančių banginių šeimos žinduolių rūšys, įskaitant, kuprotuosius banginius, orkas ir Atlanto dėmėtuosius bei plačianosius delfinus, turi gebėjimą išpūtinėti burbulinius darinius po vandeniu. Šis reiškinys gyvenančių nelaisvėje vandens žinduolių tarpe ‒ jau kruopščiai ištirtas, o apie tokį gyvūnų elgesį laisvėje taip pat jau padarytos tam tikros išvados. Tačiau reikia kur kas daugiau tyrimų, kad galėtume visiškai suprasti, kokius mechanizmus ir strategijas, ir kam naudoja įvairios jūrinių žinduolių rūšys.