Ar kada susimąstėte, kad didžiąją gyvūnijos pasaulio dalį sudaro rūšys, kurių individai... neturi skausmo receptorių? Mes, žmonės, kaip ir kiti žinduoliai, juntame skausmą – iš emocinio ir fizinio skausmo mokomės ir keičiame savo elgesį. Tačiau su dauguma Žemės gyvūnų yra visiškai kitaip. Paprasčiau tariant, jie yra gyvi robotai, nejaučiantys skausmo, todėl ne tik nesugeba išmokti, kas yra pavojinga ir ko reikia vengti, bet ir aklai tęsiantys pradėtą veiklą net ir žūties akimirkomis.

Nariuotakojai (vabzdžiai, vėžiagyviai, šimtakojai) - gausiausias rūšių skaičiumi gyvūnų karalystės tipas. Nariuotakojai, paplitę visame pasaulyje, išskyrus Antarktidos ledynus. Ir nors šių gyvių Žemėje yra nepaprastai daug (manoma, kad jų yra 1 170 000 rūšių ir sudaro 80 proc. visų Žemės gyvūnų rūšių), visi jie nejaučia skausmo – jų gyvenimas per trumpas, kad skausmas jiems būtų reikalingas. Nėra skausmo receptorių – nėra ir skausmo.

Skausmas – sudėtingas pojūtis. Tai – mūsų smegenų atsakas į negatyvius stimulus. Skausmas varijuoja nuo psichinio sielvarto iki veriančio fizinio skausmo. Toks smegenų atsakas įsirėžia į atmintį ir skatina organizmą tokių dirgiklių ateityje vengti.

Skausmas naudingas sudėtingiems organizmams, kurių ilga gyvenimo trukmė. Manoma, kad kaip tik skausmas gali būti vienas iš gyvenimo ilgėjimo faktorių: gebėjimas mokytis iš neigiamos patirties užtikrina, kad ateityje individas vengs gyvybei pavojingų stimulų ir išgyvens ilgiau.

Tačiau vabzdžių gyvenimo trukmė yra tokia trumpa, jog skausmas jiems nereikalingas. Tad jų organizmuose nėra skausmo receptorių. Šie siunčia signalus į smegenis ir skatina smegenis pasiųsti atsakomąjį skausmo signalą. Skausmo nejaučia ne tik vabzdžiai, bet ir kiti nariuotakojai (voragyviai, vėžiagyviai, šimtakojai).

Šią teoriją patvirtina ir vabzdžių stebėjimai. Vikšras ar žiogas nekeičia savo elgesio, net jei jis konkretaus poelgio metu yra valgomas kito gyvio. Net ir sužeisti vabzdžiai nesupranta, kas įvyko ir mėgina tęsti pradėtą veiklą – nesiraičiodami iš skausmo ir neverkdami. Puikiausias pavyzdys – į liepsną bet kokiu atveju skrendantys naktiniai drugiai.

Kadangi daugelis vabzdžių gyvena tik keletą parų, mokytis iš skausmingų klaidų jiems nėra jokios prasmės – vis tiek po kelių valandų jie bus negyvi. Tad akivaizdu, kad vabzdžiai – patys tikriausi gamtos robotai,
besielgiantys pagal specialias, gamtos įdiegtas programas, kurios vadinamos instinktais ir refleksais. Išmokimas jiems labai mažai kuo naudingas – ir jie jo neturi.

Tiesa, kai kurie atvejai prieštarauja šiai teorijai. Nors skausmo receptorių neturi ir skausmo stimulams yra absoliučiai indiferentiški, nariuotakojai vis dėlto gali turėti sugebėjimą tam tikru būdu justi skausmą – nors tas skausmas visiškai kitoks, nei jį jaučia sudėtingesnės fiziologijos gyviai.

Pavyzdžiui, Karalienės universiteto (Belfastas, Šiaurės Airija) mokslininkai eksperimento metu tyrinėjo krabų (vėžiagyvių potipio nariuotakojai) reakciją į elektros smūgius. Krabai elektrai demonstravo antipatiją. Nors kai kurie tyrėjai samprotavo, esą krabų neigiama reakcija į elektros smūgius buvo automatinė, kiti yra linkę manyti, kad krabai – ir apskritai visi vėžiagyviai – skausmą vis dėlto jaučia.

Panašų eksperimentą su vaisinėmis muselėmis atliko Stenfordo universiteto (JAV) tyrėjai. Muselės buvo veikiamos kaitinimo elementais, ir demonstravo tam tikras vengimo reakcijas. Tyrėjai išsiaiškino, kad vengimo reakcijas inicijavo jutiminiai neuronai. Tačiau nuomonės išsiskyrė: viena grupė tyrėjų manė, kad muselės jaučia skausmą, kita – kad į karštį jos reaguoja robotinėmis programomis (refleksais).

Šie eksperimentai byloja, kad nariuotakojai gali justi tam tikrą bazinį skausmą, tačiau be skausmo receptorių tas skausmas visiškai ne toks, kokį jaučia sudėtingesni gyvūnai. Ir iš tokio skausmo vabzdžiai nesimoko – tiesiog elgiasi taip, kaip buvo užprogramuoti motušės gamtos.