Minėtas grybukas priskiriamas prieskoninių grybų kategorijai. Prancūzijoje jis vertinamas kaip sudedamoji padažų dalis. Šis grybas ne verdamas (praranda kvapą), bet džiovinamas ir malamas. Skelbiama, kad už gramą džiovintų grybo kepurėlių mokama kelis eurus, tik nereikia tuo džiaugtis – teks rasti gal apie 100 grybukų, o parduoti jų gali tekti ir į Paryžių važiuoti. Česnakinis mažūnis, kaip ir už jį dažnesnis lauminis mažūnis, turi ploną kietą kotelį, nuo kurio kepurėlė nukerpama žirklėmis. Yra tekę matyti kelmus, aplipusius šimtais česnakinių mažūnių. Nesunku pastebėti grupeles šių grybukų miško pakraštyje ar retmėje, tarp žolių.

Mūsų visuomenėje plačiau žinomas kartusis pipirbaravykis – nedidelis kaštoninis kazlėkas, kurio kotas ne storesnis kaip pieštukas, kartus. Žmonės žinodavo jo kartumą, į puodą dėdavo po kelis grybukus vietoj pipirų.

Yra toks grybas – geltonrudis baltikas, kurį Šiaurės Aukštaitijoje vadina guote. Tuose kraštuose jis vertinamas taip pat kaip Dzūkijoje žaliuokės. Žmonės neina grybauti, kol tie grybai dar nepasirodė. Įdomu, kad labai vertinamas jų karstelėjęs skonis. Kartumas vos juntamas, savotiškas. Keista, kad pakaunėje šie grybai beveik nerenkami.