Po pirmojo lietaus kilstelėjo galvas įvairūs žolynai, ankstyvųjų pavasarinių gėlių daigai. Dar prieš Jurgines nugrumėjo pirmoji pavasarinė perkūnija – šv.Jurgis numetė žemėn dangaus raktus ir balandžio 23-iąją galutinai "atrakins žemę", ir pasipils žaluma!

Pasak etnologės Gražinos Kadžytės, įkandin vyriausiojo piemens šv.Jurgio bemaž neatsilikdamas atlinguoja daržininkas šv.Morkus (25 d.), šiukštu sumaišyti šių dviejų dienų apeigyną!

"Per Jurgines nieku būdu nedera judinti žemės, kinkyti ir versti dirbti arklius. Tą dieną visus namų gyvulėlius reikia pamylėti, pamaloninti geresniu pašaru, meiliu žodžiu, užrakinti visas spynas, kad ne tik vilkai, bet ir kitos nelaimės dantis atšiptų... Beje, tą dieną šeimininkės dažnai būdavo iškepusios tiek mažų duonos kepalėlių, kiek turėdavo ūkyje gyvulių arba ant vieno didelio kepalo brūkšneliais sužymėdavo visas ganomųjų galvas. Pamaloninti elgetas duona, sūriais ir kiaušiniais irgi būdavo privalu, kad šie "Dievo paukšteliai" padėtų išmaldauti gerovės namams, derliaus laukams", – aiškino etnologė.

Anot G.Kadžytės, per Morkines ne nuodėmė nei pačiam su kastuvu ar grėbliu po daržą paplušėti, nei pasikinkius bėruką ar širmuką sodrią vagą išversti. Prasideda pats tikriausias pavasarinis darbymetis, kurio diena rudens savaitei prilyginta, visus metus maitinanti.